Gamta
02 08. Lietuvoje pastebėtas retas strazdas, bėgiojantis po vandeniu
Aušra Klementienė
Dubysos regioniniame parke apsilankė itin retas svečias Lietuvoje - vandeninis strazdas (Cinclus cinclus), sugebantis rinkti maistą bėgdamas upelio dugnu. Luknės upėje pastebėti 3 vandeniniai strazdai, o po kelių dienų Liolingoje aptikti dar keli šie reti paukščiai.
Vandeninio strazdo gimtieji kraštai - šiaurėje, jis laikomas norvegų nacionaliniu paukščiu. Lietuvoje šį paukštelį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega.
Vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių. Beje, vandenyje šis paukštis ne plaukioja, o bėgioja. Paniręs net iki 1-1,5 m gylio gali upelio dugnu nubėgti 10-20 metrų. Po vandeniu jis sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka 10 sekundžių, nors gali išbūti iki pusės minutės.
Vandeninis strazdas - vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu, todėl net ir spaudžiant 20 laipsnių speigui jis nevengia "įbristi" į tėkmę.
Dubysos regioninio parko direktorius Vygantas Kilčiauskas džiaugiasi, kad parko teritorijoje esantys skaidrūs natūralūs upeliai yra tinkama buveinė vandeninių strazdų žiemojimui.
Pasak ornitologų, stebina šio paukščio prisitaikymas išbūti lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra maždaug 10 kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių. Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.
Žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas rašė, jog vandeninis strazdas yra vienas įdomiausių ir keisčiausių gamtos kūrinių.
"Toks gyvenimo būdas yra vienintelis paukščių visuomenėje, ir nieko ypatingo, kad sukelia nusistebėjimą. Ypač patrauklus dalykas stebėti šį paukštį žiemos metu per didelius šalčius, kai jis nardo neužšąlančiose sraunių upelių vietose. Paukščiukas kaskart puola į vandenį, išneria, pasipurto ir vėl sausas. Stebėtojas, iš arti matęs jį nardant, teigia, kad jis, bėgdamas dugnu, padeda sau sparnais ir kad po vandeniu nuo supančio jį oro sluoksnio atrodo lyg pasidabruotas", - rašė T. Ivanauskas.
