Gamta
09 21. Kas naikina, kas saugo gamtą?
dr. Gediminas Navaitis
„Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą“, – rašė ekologas Jacques-Yves Cousteau.
Dar 2001 m. Orhuse (Danija) priimta konvencija suteikia teisę kiekvienam žmogui pareikšti savo nuomonę, kai valstybės institucijos priima su jų aplinka susijusius sprendimus. Teisė žinoti, teisė dalyvauti ir teisė kreiptis į teismus – tai Orhuso konvencijos esmė. Ar kas Lietuvoje naudojosi šia teise?
Dar galime kvėpuoti
Bent keliskart per metus pranešama, kad Lietuvos miestuose oro tarša viršija normas. Pramonė ir statybos, automobiliai, autobusai ir lėktuvai miestuose, o kaime medžių ir pasėlių gaisrų dūmai ir dulkės teršia orą.
Žmogaus organizmas reaguoja į oro taršą – sudirgsta akys, gerklė ir plaučiai, kai kas jaučia spaudimą krūtinėje ar kamuojasi dėl padažnėjusio kosulio, bet kiti nepastebi jokio poveikio, nors vis jį patiria. Daugumai sveikų žmonių oro taršos poveikio simptomai paprastai išnyksta, kai oro kokybė pagerėja. Tačiau vaikai labiau nei suaugusieji jaučia netgi mažą taršos lygį.
Gyvenantieji labiau užterštose vietose dažniau serga įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, bronchitu, nei gyvenantys ten, kur oras švarus. Tačiau sergantieji širdies ar plaučių ligomis, labiau reaguoja į užterštą orą ir dėl užteršto oro jų būklė gali pablogėti, jiems tenka apriboti savo veiklą ar net ieškoti papildomos medicininės pagalbos.
Panašiais faktais galima užpildyti ne vieną pastraipą. Galima rašyti apie švaraus vandens stoką, apie didėjantį lietaus rūgštingumą, plonėjantį ozono sluoksnį, menkėjančią biologinę įvairovę ar ekologines katastrofas. Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad vienos bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir galiausiai sugriovė pačios savę, o kitos – saugojo aplinką. Tai skatina užduoti klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“
Svetimas = priešiškas
Ekologas W. Dougl‘as rašo, kad JAV indėnai tikėjo Žemės dvasios kūrinius esant susijusius tarpusavyje, o todėl vadovavosi nuostata neimti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga, ir sunaikinti viską, kas pavojinga.
Tiktų pastebėti, kad indėnų pažiūros buvo labiau šiolaikiškos. Jie, kaip ir šių dienų ekologai, suvokė, kad gamtoje visi jos elementai tarpusavyje susiję ir vienos rūšies sunaikinimas žalingas visumai. Šis pavyzdys taip pat liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio, jos narių išsilavinimo. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.
Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.
Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Vienos jų gyvena tarp priešų, kitos tarp draugų.. Priešu gali tapti ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kuriuos naudinga pristatyti kaip grėsmę, o tokiam pristatymui būtinas kitoniškumas, kuris dažnai tapatinamas su bjaurumu. Nes grožis tapatinamas su sau priskirtu gėriu. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl jos ne tik nereikia saugoti – ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučianti laiminga, bet tikinti, kad įveikusi priešus tokia galėtų tapti, įgijusi galių veikti jai svetimoje, o todėl keistinoje aplinkoje bendruomenė dažnai imasi aktyviai ją pritaikyti prie savojo gėrio ir grožio sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis, nes gebėjimas įvertinti įvairius aplinkos aspektus ir jų tarpusavio darną net ir šiuo metu nėra aukštas, o tuo labiau nebuvo aukštas ankstesniais istoriniais laikotarpiais.
Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Kita vertus, tą etnoso dalis, kuri pasijuto blogai, patikėjo, kad kitur suras geresnį gyvenimą, irgi gali nustoti rūpintis aplinka, bandyti ją sparčiai „suvartoti“.
Gamtos saugotojai džiaugiasi gyvenimu
Žymus psichoanalitikas C. G. Jung‘as teigė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jo sąmoningumas ir nesąmoningumas papildo vienas kitą ir jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka. Tada jam nekyla noras nei žaloti save, nei kenkti kitiems, nei naikinti gamtą. (Čia tiktų prisiminti, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiiumi, kad nuolat pastebime bendravimo agresyvumą ir surenkame tonas šiukšlių, kai rengiame gamtos tvarkymo akcijas.)
C. G. Jungo įžvalgą patvirtina ir tyrimai ir kasdieninės patirtis. Antai, psichoterapeutas P. Guldehn‘as rašo, kad Vakarų visuomenes atitrūkimas nuo gamtos sąlygoja depresijos paplitimą ir siūlo jų atstovams dažniau būti gamtoje bei malšinti stresą saulės ir oro voniomis. Ir be specialistų patarimų galime pastebėti, kad savaitgalis gamtoje dažniausiai teigiamai paveikia savijautą.
Įdomesnis sociologo W. Kang‘o tyrimas. Jis aiškinosi, kurios gyventojų grupės laimingesnės. Įprasta laimę sieti su lytimis, pajamomis, šeimos padėtimi bei išsilavinimu. Visą tai lemia laimę, bet anot W. Kang‘o, jai didelę įtaką turi ir dalyvavimas gamtosauginių organizacijų veikloje. Šių organizacijų nariai 20–30 proc. laimingesni nei to pačio socialinio statuso ir pajamų žmonės, aktyviai nesirūpinantys gamta.
Berods, norintiems tapti dar laimingesniais pats lengviausias kelias tai padaryti – tai rūpintis gamta ir dažniau joje būti.
Atgal
