Gamta
2023.01.29. Dzūkijos kraštovaizdį praturtins atvertos žemyninės kopos
Sausio viduryje palei Marcinkonių-Varėnos kelią buvo iškirstas 12,8 hektarų miško ruožas.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos atstovai bei Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ramina, kad tai ne ūkiniai kirtimai ar kažkieno savivalė, o kruopščiai iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė.
Tikslas – atverti žemyninę kopą
„Šiam regionui istoriškai buvo būdingos pustomos žemyninės kopos su labai savita biologine įvairove, – teigia dr. Gediminas Brazaitis, Vytauto Didžiojo universiteto Miško mokslų katedros profesorius. – Tačiau pokariu vyko intensyvus miško želdinimas.
Vyravo požiūris (kuris daugeliu atvejų išlikęs iki šiol), kad kiekvienas sklypas turi duoti naudą, todėl nederlingus, netinkamus žemės ūkiui plotus apsodindavo mišku.
Apželdinę beveik visą kraštovaizdį, žmonės tas rūšis, prisitaikiusias prie atvirų, vėjo formuojamų erdvių, praktiškai išstūmė ir todėl dabar daugelis jų nyksta“.
Pasak profesoriaus, gamtotvarkos darbai pradėti Marcinkonių geomorfologiniame draustinyje, būtent vienoje iš vietų, kur buvo susiformavusi ir žmogaus ūkinės veiklos sustabdyta pustoma žemyninė kopa.
Profesoriui antrina ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas dr. Mindaugas Lapelė.
„Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė, išskirtinumas yra ne tik miškai, upių tinklas, šaltiniai, bet ir kopos.
Čia yra didžiausias žemyninių kopų masyvas visoje Lietuvoje.
Erozijos palaikoma atvira kopa prie Rudnios kaimo. M. Lapelės nuotr.
Mančiagirės kaimo pieskynai. 1963 m. R. Kunsko nuotr.
Smiltyninis gvazdikas. M. Lapelės nuotr.
Nacionalinio parko teritorijoje yra keturi geomorfologiniai draustiniai, skirti būtent žemyninių kopų išsaugojimui, bet jos visos užaugusios mišku ir nesimato nei kopų reljefo, nei kaip jos atrodė praeityje.
Dalies kopų atvėrimas buvo sumanytas jau seniai, jis įrašytas ir nacionalinio parko tvarkymo plane.“
Pasak dr. M. Lapelės, XIX–XX a. sandūroje miškų Dzūkijoje buvo mažiau, o dirbamų laukų daugiau, miškuose ganėsi gyvuliai, bendras kraštovaizdis buvo daug atviresnis, neretai vėjas pustydavo atvirus smėlynus ir kopas.
Jono Miškinio prisiminimuose apie Marcinkonis rašoma – „vietomis sunku per tokį smėlyną ir pavažiuoti.
Nežinančiam kelią čia sunku susirasti, nes vėjas smėliu jį greitai užglosto.
Net ir pačiame bažnytkaimy yra tokių smėlėtų plotų, panašių į Saharos dykumą.“
Pagerės sąlygos laukinėms bitėms, retiems augalams
Pasak dr. Mindaugo Lapelės, kopos atvėrimas sudarys sąlygas įsikurti retoms ir nykstančioms rūšims, kurias mes ūkininkaudami išvarėme iš miško.
„Tos rūšys, tokios kaip Lietuvoje ir Europoje saugoma vėjalandė šilagėlė ar smiltyninis gvazdikas, persikraustė į pakeles, ant geležinkelio pylimų.
Tai rūšys, kurioms reikia atvirų buveinių ir kurios nepakelia konkurencijos su samanomis. Seniau jos puikiai kūrėsi miško aikštelėse, pamiškėse.
Taip pat Dzūkijoje dar buvo ganomi gyvuliai, palaikę atviras smėlynų buveines prie kaimų.
Dabar tų buveinių praktiškai nelieka, o mes esame įsipareigoję jas išsaugoti“, – teigia buvęs nacionalinio parko Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.
Atverta kopa pagerins sąlygas ne tik retiems augalams. Atviri smėlynai, čiobrelių sąžalynai, kiti žydintys augalai leis įsikurti retoms vabzdžių rūšims, ypač drugių ir laukinių bičių rūšims.
Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje aptikta 217 laukinių bičių rūšių. Tai daugiau nei du trečdaliai visų šiandien Lietuvoje žinomų bičių.
Tarp jų yra ir keliolika pietinių rūšių, kurios kitur šalyje neaptinkamos. Visos pietinės rūšys gyvena ne miške, o atviruose plotuose, ir dabar yra atsidūrusios prie išnykimo ribos.
Sąrašas tuo nesibaigia. „Smėlynuose įsikuria vikrieji driežai, gluodenai, kuriuos medžioja vienas iš rečiausių mūsų krašto roplių lygiažvynis žaltys.
Kadangi lygiažvynis žaltys stebėtas ne taip toli, prie Zervynų, tikėtina, kad jis galėtų persikelti ir į atsiradusią naują erdvę“, – teigia dr. Mindaugas. Lapelė.
„Visiems mums reikėtų suprasti, kad atviros vietos miške yra taip pat reikalingos, kaip ir senas neliečiamas miškas. Natūralią dermę suteikia buveinių mozaika, – teigia botanikas.
– Tuo labiau, kad tie atviri plotai dažnai būna sengirių gyventojų maitinimosi vietos, tokių kaip gyvatėdis, kuriam atveriamose kopose įsikuriančios roplių rūšys yra puiki maisto bazė.“
Gamtotvarka – lyg skriaudos daliai rūšių atitaisymas
Paklaustas, ar tie patys tikslai negalėjo būti pasiekti išvengiant plyno kirtimo, prof. Gediminas Brazaitis teigė, jog reikia atverti pakankamą plotą, kad kopoje prasidėtų natūralūs procesai.
„Aktyvi kopa negali būti nedidelė, nes vėjui reikia vietos įsibėgėti. Palyginti su visu miško masyvu, iškertamas plotas yra labai nedidelis, tačiau tai leis žymiai pagerinti biologinės įvairovės padėtį.
Miškų Lietuvoje turime pakankamai, kad galėtume nedideliuose ploteliuose leisti ir kitokius gamtos raidos scenarijus, kurie yra natūralūs, bet žmogaus ūkinės veiklos buvo išstumti į paribius.
Be to, noriu pabrėžti, kad tai daroma labai nedidele apimtimi. Iš viso kopų atvėrimui parinktos trys vietos, jos yra šalia pažintinių maršrutų ir kartu pasitarnaus visuomenės švietimui“, – teigia VDU Miško mokslų katedros profesorius.
Eimutis Gudelevičius, vadovaujantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai, užtikrina, kad kopų atvėrimas, kaip ir kiti numatyti gamtotvarkos darbai, buvo kruopščiai planuoti ir derinti iš anksto.
„Didelės apimties gamtotvarkos planą rengė geriausi Dzūkijos nacionalinio parko žinovai ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, kurie tarėsi ir su Valstybinės miškų urėdijos atstovais.
Po ilgo pasiruošimo, gavome reikiamus leidimus ir buvo pradėti darbai. Jie daromi šaltuoju laiku, iki kovo 1-osios, kad poveikis gamtai būtų minimalus“, – teigia E. Gudelevičius.
Jis priduria, kad šiuos biologinės įvairovės palaikymo darbus remia Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika, o vykdo gamtosauginis projektas „Naturalit“.
Kirtimai kirtimams nelygu
Botanikas dr. Mindaugas Lapelė, aktyviai palaikantis senųjų miškų išsaugojimo judėjimą, teigia, jog ne visada kirtimai yra blogis ir kirtimas kirtimui nelygu.
„Mūsų natūralūs miškai niekada nebuvo kaip vientisa siena. Atskiruose plotuose įsiterpdavo vėjovartos, vėjolaužos, senos gaisravietės.
Dalį atvirų vietų palaikydavo stambūs kanopiniai žvėrys. Taigi natūraliuose miškuose yra svarbi ne tik amžiaus ar rūšinė, bet ir erdvinė įvairovė.
Tačiau žmogui pradėjus intensyviai ūkininkauti miškuose, ugnis buvo beveik visiškai eliminuota, o didelė dalis stambiųjų žolėdžių išnaikinta.
Todėl dabar tenka tas natūralias miško pažaidas imituoti. Plyni kirtimai yra viena iš tų pažaidų imitacijų“, – aiškina botanikas.
Atrodytų, kad nacionaliniame parke ir taip gana gausiai vykdomi kirtimai. Ar tikrai dar reikia ir šių papildomų įsikišimų?
Pasak dr. Mindaugo Lapelės, esminis skirtumas nuo eilinio plyno kirtimo yra tas, jog plynuose kirtimuose paklotė suariama ir iš naujo pasodinamas miškas. O šios kopų buveinės bus palaikomos atviros.
Ateities vaizdas taps lankytojų traukos dalimi
Šiuo metu ką tik atlikti kirtimo darbai ir vaizdas teritorijoje atrodo gana nykiai. Tačiau gamtosaugos žinovai tikisi, kad ateityje vieta atrodys visiškai kitaip.
„Mes tikimės, kad turėsime gražią atvirą kopą. Žinoma, reikės palaikyti ją nuo užaugimo, tai bus puiki proga įsitraukti gamtai neabejingiems savanoriams.
Įsivaizduoju, kad pavasarį ten turėtų mėlynuoti šilagėlės, vėliau baltuoti smiltyniniai gvazdikai, kvepėti čiobreliais, skraidyti drugiai, bitutės, šmirinėti driežai.
Įsivaizduoju tą vietą pilną gyvybės. Kartu tai bus galimybė žmonėms pamatyti, kaip atrodė mūsų kraštovaizdis, kuris šiose vietose nusistovėjo prieš maždaug 10 tūkst. metų.
Kaip mes kartais juokaujame, galima pamatyti vėjo, kuris pūtė prieš 10 tūkst. metų, „pėdsakus“, nors tų pustymų buvo ir vėliau.
Pasitarnaus moksliniams tyrimams
Prieš pradėdami darbus, mokslininkai atliko kruopštų esamos rūšių būklės monitoringą, kurį pakartos netrukus, kai bus atlikti numatyti darbai.
„Vėliau kas kelis metus stebėsime ir fiksuosime pokyčius. Tai suteiks papildomų mokslinių žinių apie buveinių raidos procesus.
Stebėsime, kaip palaipsniui įsikuria naujos rūšys, kiek pasiteisina šita metodika. Šios žinios padės biologinės įvairovės saugojimui ateityje“, – teigia prof. Gediminas Brazaitis.
Jis priduria, kad natūraliems procesams reikia laiko, todėl neverta tikėtis greitų rezultatų. Tačiau pirmųjų rūšių, tokių kaip vėjalandė šilagėlė, galima laukti įsikuriant jau netrukus.
Atgal
