Gamta
07.04. Gamtos vertybės (LOD kreipimasis)
Atrodė, kad:
kanalizuosime savas upes, numelioruosime šlapžemes, bekraštėmis stepėmis apsėsime javais laukus, užveisime gyvulių bandas ir būsime sotūs bei laimingi;
grioviais išvagosime tūkstantmečius laukinės gamtos lopinėlius pelkes, iškasime ten slūgsančias durpes, pribersime vazonus ir ten prisodinę pomidorų ar gėlių būsime puošnūs bei laimingi;
Meldinė nendrinukė. Eugenijaus Drobelio nuotr.
iškirsime savo girias, kelmynais paversime sengires, kalnais išvešime rąstus į svečias šalis, prikimšime kišenes eurų, dolerių ar svarų ir būsime turtingi bei laimingi;
kanalizacijos vamzdžius sukišime į vandens telkinius, kloakomis paversime upes, Kuršių marias ir Baltijos jūrą, gaminsime tualetinį popierių ir būsime švarūs bei laimingi;
beatodairiškai plėsime didžiuosius miestus, iškirsime skverus, parkus, o jų vietoje statysime daugiabučius ir būsime bendruomeniški bei laimingi;
paliksime tą vargo šalį vargo vargti, o patys iškeliausim į svečias turtingas šalis ir būsime protingi bei laimingi.
Nesupratome, kad:
laimė slypi kažkur kitur, ji labai paprastuose dalykuose – vaikų šypsenose, šeimos susibūrimuose, saulės blyksniuose ar nakties spengiančioje tyloje, gaivaus vėjo gūsyje, nuotaikingose išvykose po gamtą ir suvokime, kad tu esi, kad gyveni. Gyveni mažytėje žemėje, toje gyvybės oazėje, kuri supama stingdančio šalčio ir begalinės kosminės vienatvės.
Nežinojome, kad:
besaikis vartojimas yra kelias į pražūtį, kuris nuskurdins žemės gamtinius išteklius, užterš aplinką ir planetą pavers netinkama buveine mums ir kitoms gyvybės formoms;
reikia gyventi kukliau, todėl dabar tenka spaustis didmiesčiuose, dūsti perkūnkiemiuose ir savo automobilių dūmuose, nebedrįsti atsigerti vandens iš ežerų upių ar upelių, nebesimaudyti Nemune ar Kuršių mariose;
vanduo mums visų pirma gyvybiškai reikalingas troškuliui numalšinti, miškas būtinas, kad deguonimi pripildytų mūsų plaučius, teiktų atgaivą, nusiraminimą ir prieglobstį jo gyventojams, pelkės skirtos tam, kad neišsektų upelių ir upių vagos, o neužteršta žemė, kad brandintų derlių mums visiems įvairiarūšiams jos vaikams.
Kviečiame visus:
mažyčio viruso užspiestus į kampą ir baugščiai besidairančius pro daugiabučių langus, atsigręžti į tyrą ir natūralią gamtą. Ji vis dar dosni, nors ir daug kentėjus. Pats metas priimti jos teikiamas dovanas, pabūti vienumoje su sodria vasaros žaluma, pasivaikščioti ūksmingais girių takais, sraunių upių pakrantėmis, pasiklausyti paukščių giesmininkų balsų, pasidžiaugti gėlėmis pasidabinusiais laukas ir pievomis, dūzgiančiomis kamanėmis ir plevenančiais drugiais. Elkimės gamtoje atsakingai, netrikdykime gyvūnų jų veisimosi metu, tausokime gamtą, būkime jos dalimi ir mums bus atlyginta.
Atgal
