Gamta

06.25. Delta ir žemėlapis

Rimantas Giliauskas

Žvelgiu į dabartinį Lietuvos žemėlapį: nuo Pikelių ir Nemunėlio Radviliškio valstybės siena abiem galais slenka į pietus iki Būtingės ir Turmanto, o tai reiškia, kad nuo gaublio lygiagretės esantys žemės plotai su žmonėmis šiandieną broliškos Latvijos sudėtyje. Nors kadaise net Palangą mums perleido. Apie rytų pusę sunku ką nors daugiau pasakyti, nes didžiuliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos plotai su Naručiu ir Brėslauja jau Baltarusijos teritorija. Nuo Adutiškio sienos poslinkis į vakarus, prarasta Lyda ir Gardinas. Pietuose gi nuo Ivoškų iki Vartelių sienos išsilenkimas Lenkijos naudai, Seinai ir Augustavas jau ne mūsų. Na o kaipgi mes išrodome vakarų pusėje? Pradėkime nuo Vištyčio ežero, kurio tik nedidelė rytinė pakrantė Lietuvos, o visas ežeras – dabartinės Rusijos Karaliaučiaus srities priklausomybė. Tarkim, kad istorijos vingiuose stipresni už mus tą Lietuvos sieną taip iškraipė. Bet šiandieną, kai valstybės sieną vos ne prieš keliolika metų tiesė, Rusnėje į Skirvytės pusę gali įplaukti tik per vakarinę prataką su sienos žymėjimo ženklais. O visos Skirvytės žiotys, deja, dabartinės Rusijos priklausomybė. Jeigu Skirvytę, kuri neša du trečdalius Rusnės vandens, dalijamės per pusę su Rusija, kodėl šios upės žiotys su daugybe baltuojančių gulbių ir ančių pulkais, atiduotos Rusijai? Net Lietuvos sienos riba nuo Skirvytės žiočių į Neringos pusę nesutampa su gaublio lygiagrete Lietuvos nenaudai. Ištisa praradimų mišrainė. O kaipgi šiandieną išrodo mums likusi Nemuno delta?

Turime nepakartojamai gražų Gamtos kampą su Rusnės, Briedžių, Elenos ir daugybe kitų salų ir salelių. Į Krokų lankos ežerą šiaurėje įplaukiame Aukštumalos upe per Pamaruką. Pakrantėse dažniausiai nendrynai ir žvejai su meškerėmis, bet visi skundžiasi žuvų stoka. Per Purvalankį patenkame į žemaičių apdainuotos Minijos upę ties Minės kaimu. Neaprašinėsiu šio raudonais stogais ir baltuojančiais kateriais kaimelio, tam reikia turėti nepaprastai daug jėgų ir meninio talento. Ypač jaudinantis šio mūsų kampelio vaizdas ankstų rytą: tyluma, vien kormoranų trikampiai, skrendantys Kuršių marių pusėn. Ir nė vieno Minijos krantus jungiančio tilto.

Minės kaimas

Atmata įteka į Marias

Kormoranų buveinė Nemuno deltoje

Vandens lelija

Rusnė

Per Upaitį patenkame į baltų vandens lelijų prisėtą Kniaupo įlanką, tolumoje vos matomi Ventės rago namai ir švyturys. O paukščių įvairių ir labai daug, prašvilpia gulbių pulkelis. Smėlio sąnašos įlankoje rodo, kiek čia jų pritrepsėta.

Bet kaip iš čia patekti į galingą Atmatą? Pasirenkame Kumpasis uosto ramią protaką, nors galima būtų įplaukti per Duobelę ar Miniją. Dar kilometras, gal kitas, prieš paskutinį karą gyventojų stambiais akmenimis sutvirtintos krantinės, kairėje stovintis kiek pakrypęs švyturys ir Atmatos įsiliejimo į Kuršių marias platybės. Toli toli matosi Neringos smėlynų gelsvos juostos. Sunkiai, teškendamos marių vandenėlį, kyla išdidžios gulbės, bet už puskilometrio vėl leidžiasi, sukeldamos ne mažesnį alasą. Smėlio sąnašos su paukščių pėdsakais ir vandens atnešti, bet laiko nubalinti medžių kamienai. Sėdi ant sąnašos ir galvoji, nejaugi ši grožybė – mūsų kraštas ir smėlio kruopelytės nuo Užpalių, Zapyškio ar Smalininkų?

Iš Rusnaitės patekti į Pakalnės upę negali, nes prataka uostelyje užtverta laivais. Santakoje sodyba remontuojama, kadaise čia vyraudavo sovietinės valdžios garbė ir sažinė. Bet kam dabar tokia remonto technikos ir darbininkų galybė suvaryta? Praplauki Naikupės žiotis, įplauki ir po kiek laiko į marias išplauki plačiomis Šakutėmis, aplenkdamas jų viduryje didelę salą. O naktį ištisa varlių simfonija pakrantės melduose...Ryte kranto dumble matosi stirnų ar šernų pėdsakai, gal buvo atėję susipažinti? Toliau kai kas kartojasi: įplauki salon Atšakėle, o į Kuršių marias išplauki Vytinės uostu, iplauki Rinda, o išplauki Vikiu. Aplinkui aukšti meldai, retokos smėlio sąnašos pakrantėse, krantų medžiai ir geltonuojantys, panašių į purienas, žiedai vandeny. Paukščių klegesys ir dvasios ramybė. Neveltui Briedžių salos gabalą, kaip žmonės sakė, jau nusipirko Seimo narys, gal pervargęs sostinėje?

Bet grįžkime į Skirvytę netoli jos žiočių. Erdvu ir pakankamai gilu, pakrantėje atsirėmęs vandens kateris. Pagaliau priplaukiame Skrvytės - Vytinės sankryžą ir smėlėtas salas, čia net nosį riečia nuo paukščių pritrepsėjimo. Atšakoje į Skatulę pasimato kormoranų gyvensenos sunaikintų medžių sausos šakos, toliau – pilkšvi lapai tragiškam rytojui. Klausiau Aplinkos ministro, kokia valdžios politika šių mums svetimų paukščių atžvilgiu? Tyli. Gal Juodkrantės išdaigų mums dar per mažai?

Na, o toliau Vorusnės santaka su Pakalne, tyloje, medžių šešėliuose, senoviško ir dabarties stiliaus snaudžiančios sodybos, Pakalnėje besimaudančių vaikų klegesys. Ir upės vieta, kur galinga Rusnė šakojasi į Atmatą šiaurėje, Skirvytę pietuose ir iš jos atsišakojančią Pakalnę į vakarus. Palaiminga vieta ne vien Rusnei. Žmonių mylimas iškišulys, čia jie maudosi, kepinasi, žvejoja, vaikštinėja aukštu kranto pylimu. Senoviškas Rusnės miestelis su žvejų sodybomis, bažnyčiomis ir senojo Peterso tilto per Atmatą liekanomis.

Nemunas jau praradęs savo vardą ties Lazdėnais, atsišakojus Gilijai į Karaliaučiaus dabarties kraštą su įkalta rusiška mada, surusintais vietovardžiais ir išnaikinta buvusia kultūra. Už aukšto tilto per Atmatą į Rusnę, neužilgo Šyšos į Šilutę žiotys, į šios kelionės įvykį. O jam pradžių pradžią davė specialistas Rolandas ir baidarių savininkas Stasys iš Šilutės. Žemai jiems lenkiuosi.

Pabaigai vis tik norėtųsi Lietuvos dabartinių sienos derybininkų paklausti, kodėl Vištyčio ežero didžioji dalis ir Skirvytės žiotys Rusijai atiduotos, lyg Lietuvos čia pat nebūtų buvę. Ir kodėl taip keistai išlankstytos sienos.

n/giliauskas - Minės kaimas

n/giliauskas1 - Atmata įteka į Marias

n/giliauskas2 - Kormoranų buveinė Nemuno deltoje

n/giliauskas3 - Vandens lelija

n/giliauskas4 - Rusnė