Gamta
11.18. Būti ar nebūti kormoranams: mitai ir tikrovė
Vytautas Žeimantas
Jūrkranklys, jūrų kranklys
Paukščiai nuo seno gyvena šalia mūsų, tačiau apie juos šnekame tik priešokiais, nes jie mums įprasti. Pastaruoju metu vienas iš jų – kormoranas - vis labiau aitrina visuomenės dėmesį. Apie jį aktyviau šneka ornitologai ir gamtosaugininkai, miškininkai ir žvejai, žiniasklaida. Ir šnekama apie kormoranus aštriai, be kompromisų: būti jiems Lietuvoje, ar nebūti. Štai tik keletas paskelbtų straipsnių antraščių: “Kormoranai – gamtos žudikai: už ką juos turėtume mylėti?”, “Neringa rengiasi kovai su kormoranais”, “Didieji kormoranai – per daug demonizuoti paukščiai”, “Nerimsta tendencinga didžiųjų kormoranų šmeižto kampanija” ir panašiai.
Kuršių nerijos nacionalinio parko vyr. specialistė Emilija Razmienė (dešinėje) pasakoja žurnalistams apie kormoranus Juodkrantėje
Ir visi turi, atrodytų, nepaneigiamų argumentų. Taip šis paukštis vis labiau pasineria į tikrovės ir mitų pasaulį. Apie tuos mitus ir norisi pakalbėti.
Pirmasis mitas, mano nuomone, slypi jau jo pavadinime – kormoranas. Anksčiau mūsų bočiai juos vadino jūrkrankliais arba jūrų krankliais. Jei būtų likęs senasis jų vardas, tai gal jie mums ir mažiau kristų į akis. Kranklys – Lietuvoje gerbiamas paukštis, tai ir jūrkranklis ar jūrų kranklys ausų neerzintų.
O dabar – kormoranas, kažkoks svetimuolis. Na, dabar taip jau yra – kas angliška, tas gerai. Ir angliški žodžiai limpa prie mūsų, kaip vantos lapai prie kūno. Iš anglų kalbos prilipo ir kormoranas. Ar nevertėtų šiam paukščiui grąžinti senąjį lietuvišką vardą?
Kormoranai Lietuvoje – ne invaziniai
Antrasis mitas – kormoranai invaziniai, mums svetimi, jų įsikūrimas šalyje nepageidaujamas, nes naikina vietines ekosistemas. Tokia visuomenę klaidinančia informacija bandoma šiuos paukščius paskelbti „niekadėjais atėjūnais“. Į šį mitą dalinai atsakiau jau kalbėdamas apie paukščio vardą.
Kuršių nerijos gražuolė Juodkrantė garsėja daug kuo, tačiau pastaraisiais metais - ir jos apylinkėse įsikūrusia didžiųjų kormoranų kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų paukščių kolonijų Lietuvoje, pradėta moksliškai stebėti net nuo XIX a. pradžios. Tai rašau tiems, kurie mano, kad kormoranai yra invaziniai.
Apie čia gyvenusius ir dabar gyvenančius kormoranus ir dėl jų kylančias problemas sutiko papasakoti Emilija Razmienė, Kuršių nerijos nacionalinio parko vyr. specialistė.
.jpg)
Didieji kormoranai
Anot jos, remiantis rašytiniais šaltiniais, didieji kormoranai ties Juodkrante perėjo jau 18 amžiaus pradžioje. Jie išsilaikė iki 19 a. antros pusės, kai tuometinė valdžia, atsižvelgdama į girininkų ir žvejų skundus, leido išnaikinti koloniją ties Juodkrante. Toks pat likimas ištiko ir kitas kormoranų kolonijas, buvusias pamaryje, prie Nemuno ties Ragaine, kitur.
Apie 1985 metus kormoranai vėl pasirodė Lietuvos pamaryje, prie Elektrėnų, kitur.
Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje esančioje kormoranų kolonijoje gyvena ir pilkieji garniai. Ir, atrodo, šie gerokai skirtingi paukščiai sugyvena gana draugiškai. Pilkųjų garnių čia peri keli šimtai porų, kormoranų – apie kelis tūkstančius. Ornitologai šį paukščių sambūrį dabar vadina Juodkrantės pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija.
Lietuvoje didelė kormoranų kolonija dar yra Nemuno deltoje. Kitur jie retesni, didesni kormoranų būriai pasirodo rudenį prieš migraciją į pietus.
Šiaip kormoranai paplitę nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Gyvena ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Australijoje bei Okeanijoje.
Kormoranai žuvų ištekliams mariose didelio poveikio nedaro
Mitą, kad dėl kormoranų nyksta žuvų ištekliai, labiausiai platina žvejai. Taip, kormoranai minta žuvimis, rečiau vėžiagyviais. Dieną jie žvejoja pakrantėse, o naktį nakvoja medžiuose.
Jau kelis dešimtmečius Ekologijos instituto mokslininkų vykdomi Kuršių marių žuvų išteklių monitoringo duomenys rodo, jog verslinių žuvų ištekliai čia nemažėja. Nors ir stebimi metiniai svyravimai, tačiau bendri rodikliai išlieka panašūs, o atskirų žuvų, pavyzdžiui perpelių, atveju, per kormoranų įsikūrimo Kuršių marių pakrantėje laikotarpį, ne tik kad atsikūrė, bet ir žymiai išaugo. Nors šalia marių peri per 80 proc. šalies kormorano populiacijos. Taigi, kalbėti apie jų didelį neigiamą poveikį verslinių žuvų populiacijoms mariose yra nesąžininga.
Mokslininkų vykdyti tyrimai parodė, kad kormoranai lesa ne verslinio dydžio ir rūšinės sudėties žuvis nei gaudo žvejai. Kormoranų raciono didžiąją dalį sudaro menkavertės žuvys: pūgžliai, kuojos, ešeriai, grundalai rubuiliai, plekšnės, builiai. Dažniausiai kormoranų laimikiai būna 10-15 cm ilgio, apie 30 g svorio žuvelės, nors kartais pagauna ir didesnes. “Vidutiniškai per parą vienas kormoranas suėda 220 g žuvies. Tai nėra daug”, - sako dešimt metų kormoranus tyrinėjantis Aukštaitijos nacionalinio parko vyr. specialistas Algirdas Panavas.
Anot daktaro Žilvino Pūčio, tyrinėjusio kormoranų mitybą Kuršių mariose, jie vieninteliai, kurie bent kiek reguliuoja invazinių grundalų rubuilių populiacijos paplitimą.
Didžiojo kormorano daroma žala akivaizdžiai pripažinta tik žuvininkystės tvenkiniuose, kur ir iki šiol buvo leistas jų gausos reguliavimas, be to, iš ES Žuvininkystės fondo lėšų akvakultūros ūkiams daroma žala būdavo kompensuojama.
Kormoranai ir miškas. Kur problema?
Dar vienas mitas, kad kormoranai stipriai naikina miškus. Kiekvienas paukštis yra gamtos tvarinys ir turi turėti teisę gyventi. Kormoranai čia ne išimtis. Problema atsirado, kai jie savo lizdavietėms pasirinko Juodkrantės sengirę, kurioje vyravo pušys.
“Medžiai nuo kormorano kaimynystės žūva: juos pakerta rūgštingos šių paukščių išmatos. Jau sunaikinta 10 hektarų gražiausios Juodkrantės sengirės, paukščiai plečiasi Nidos link,” – prieš kelis metus skaičiau spaudoje nerimastingą žinią.
Dabar Emilija Razmienė veda mus stačiais laiptais į apžvalgos aikštelę ir su kiekvienu laipteliu atsiveria vis nykesnis vaizdas. Iš kažkada gražiai žaliavusios sengirės liko tik žuvusių pušų kamienai su keliomis šakomis viršūnėse, siekusiomis ir nepasiekusiomis saulės malonės.
Dėl to kormoranai buvo viešai paskelbti Lietuvos miškų naikintojais. Aišku, tai sakoma gerokai pervertinus problemos mastus. Lietuvos ornitologų draugija, teigianti, kad ji dirba paukščiams ir žmonėms, ta proga pateikė tokį komentarą: “Tačiau jei paimti visų kormoranų kolonijų plotą, kartu prijungiant ir jų masinio poilsio vietas bei priimant peršamą prielaidą, kad šiose vietose miškas bus pilnai sunaikintas, toks plotas būtų ne didesnis nei dviejų bebrų šeimų patvenktas ir nudžiūvęs medynas. Arba kelios žmogaus plynai iškirstos miško biržės. Taigi, apie kokį reikšmingą miškų sunaikinimo poveikį kalbame?”
Taip, pušys nudžiuvo nuo rūgščių kormoranų išmatų. Ir į medžius slogu žiūrėti, tampa neramu, iš karto norisi nubausti kaltininkus. Tačiau žvilgsniui nuslydus žemyn, nykynės nesimato, visur atželia žalias pomiškis, tik jau ne pušaitės. Matosi maži ąžuoliukai, kiti medžiai, krūmai. Pasirodo, kad kitiems augalams tokia rūgščių koncentracija ne motais, jiems tai trąša. Akį pamalonino ir nustriksėjusi stirnaitė. “Išdžiūvusių Juodkrantės sengirės medžių uoksai pilni gyvybės", - sakė Emilija Razmienė.
Taigi, kormoranų ekskrementai žudo spygliuočius, bet yra tinkami lapuočiams. Būtent pirmykščiai Kuršių nerijos ąžuolynai užaugo ant kormoranų išmatų. Jau dabar matyti, kad kormoranų išdžiovintuose pušynuose gerai auga lapuočiai. Jie gali prisidėti prie lapuočių miškų atkūrimo Kuršių nerijoje.
Kormoranų populiacija Lietuvoje stabilizavosi
Ir paskutinis mitas, kad kormoranai kaip rūšis nuolat gausėja, plinta, o tai jau labai blogai. Tai netiesa. Ornitologų nuomone, rūšies plitimas pasibaigė maždaug prieš dešimt metų, kai kormoranų kolonijų skaičius buvo didžiausias. Kolonijos Stervo ežere, Galzdonų saloje, prie Krokų Lankos, Kauno mariose, Pastrėvyje, prie Arnionių žuvininkystės tvenkinių, viena iš dviejų kolonijų Drūkšių ežero pakrantėje sunyko. Dabar liko tik šešios žinomos kolonijos, vietoje buvusių daugiau nei dešimties. Be to, dabartinėse kolonijose paukščių žymiai sumažėjo, o dvejose – Prienų ir Lūkšto, likę vos po keliasdešimt porų. Elektrėnų ir Drūkšių kolonijos vos siekia šimto porų ribą. Iki šiol taikytos reguliavimo priemonės užtikrino perinčios populiacijos stabilizavimą.
Beje, klaidingą įspūdį dėl kormoranų gausos sudaro daug kur šalyje sutinkami neperintys paukščiai. Žiedavimo duomenys rodo, jog vasaros antroje pusėje ežeruose ir tvenkiniuose masiškai pasirodo ne Lietuvoje, o Estijoje ir Skandinavijos šalyse perintys paukščiai.
Kormoranai… ir jūriniai ereliai
Mes, lietuviai, dabar galime didžiuotis sparčiausiai Europoje augančia jūrinių erelių populiacija, o dėkoti už tai turėtume… kormoranams.
Lietuvoje anksčiau didžiausias kormorano priešas buvo kilnusis erelis. Tačiau gerokai išnaikinus sengires, juos Lietuvoje retai tepamatysi, jie pas mus jau neperi.
“Kur daugiausiai jūrinių erelių? Būtent prie Kuršių marių. Pats esu ne vieną nuotrauką matęs, kurioje jūriniai ereliai medžioja būtent kormoranus“, – sako gamtininkas Andrejus Gaidamavičius.
Pasak jo, jei pavyks išsaugoti kormoranų populiaciją, tai Lietuva gali tapti tvirtu jūrinių erelių lopšiu, iš kurio šie kilnūs paukščiai galės plisti ir po Lenkiją, Baltarusiją, Skandinaviją, visą Europą, ir tų šalių žmonės pirmiausia už tai bus dėkingi Lietuvai.
Nors kormoranų padėtis šiandien nėra labai pavydėtina, A. Gaidamavičius tikisi, kad mūsų visuomenė pripras prie šių paukščių.
O man dar užsinorėjo ir pasvajoti. Juk migruodamas pro Juodkrantę kilnusis erelis savo aštria akimi gali užtikti kormoranų koloniją ir įvertinti situaciją – čia verta susikrauti gūžtą, maisto užteks. Taip sugrįžtų į Lietuvą mūsų didžiausias pasididžiavimas.
Ar naikinti prie Juodkrantės kormoranus?
Tačiau ir pušų gaila, ant nerijos smėlio išaugęs kiekvienas medis daug vertas. Todėl atsiranda ir norinčių visiškai išnaikinti šią koloniją.
„Užpraeitą savaitę teko susitikti su Juodkrantės ir Nidos gyventojais bei Turizmo centro darbuotojais. Aš manau, kad jums ta problema žinoma – kormoranai, mūsų „draugai“. Situacija yra baisi, kolonija plečiasi nevaldomai ir nekontroliuojamai. Ar jūs, kaip ministras, negalvojate, kad būtų naudingiau leisti juos truputį pašaudyti? Su mielu noru aš prisidėčiau prie šito dalyko, nes kaip yra niokojama gamta, tai yra baisu“, - savo pasipiktinimą kormoranais 2011 metais išsakė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, kreipdamasis į tuometinį aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską.
Čia norėčiau priminti istoriją. Kormoranai Kuršių nerijoje buvo naikinami tais laikais, kai mes ramiai savo giriose iššaudėme taurus, stumbrus, meškas, laukines kates vilpišius, kai ramiai šaudėme erelius, kitus plėšriuosius paukščius, nes jie, mat, minta mažesniais paukščiais, juos naikina. Dėl to masiškai šaudėme ir vilkus. Dabar dėl to, aišku, gailimės. Taigi, nekartokime praeities klaidų.
.jpg)
Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria kormoranų sunaikinta Juodkrantės sengirė
“Išnaikinti kormoranus galimybių yra, bet tai ne išeitis. Vietoje jų atskris kiti. Didelės kolonijos jų yra ne tik Nemuno deltoje, yra Kaliningrado srityje, Vyslos deltoje Lenkijoje, kitur,” – sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir juo negali netikėti – gamta tuštumos nepalieka.
O natūraliai gamtoje kormoranai turi nedaug priešų. Be jau minėtų erelių, lizdavietes kartais bando atakuoti kiriniai ir varnų genties paukščiai. Šiaurės Vokietijoje jų kolonijas kartais nusiaubia Europoje gyvenanti invazinė rūšis – paprastieji meškėnai. Kada jie gausiau atklys į Lietuvą – nežinia, nors jau sugavo vieną meškėną Kuršių nerijoje, kitą – prie Žuvinto ežero. Be to, mes jų nelaukiame, nes meškėnai yra invaziniai, juos leista šaudyti be apribojimų.
Taigi, lieka kitas būdas – reguliuoti jų populiaciją Juodkrantės sengirėje.
Kormorano kepsnys – gurmanams?
”Pats kormoranas sveria kaip geras gaidys. Tačiau visaip išbandžiau – ir keptą ir virtą. Nevalgomas“, - sako gamtininkas Algirdas Panavas, turėjęs teisę tyrimų tikslams šaudyti kormoranus.
Šiaip kormoranų Lietuvoje medžiojamų paukščių sąraše nėra. Juos leidžiama šaudyti prie pramoninių tvenkinių, saugant žuvis. Iš tokio laimikio šauliui naudos mažai. Na, dar gali iškamšą pasidaryti. Situacija pasikeistų, jei kormoranai būtų Lietuvoje medžiojami, kaip ir jų netolimi gentainiai pilkosios varnos ir kovai. Galbūt net įvedus jų šaudymo kvotas.
Čia gal pravartu pasimokyti iš netolimų kaimynų norvegų, kurie siekia blogį paversti gėriu – jau dabar naudoja kormoranus maistui, o nežudo tik tam, kad žudytų.
Man prisiminė ir senoka žurnalistinė kelionė prie Aralo jūros. Tąsyk dar jūra buvo, ji tik pradėjo sekti. Plaukėme su žvejų laivu. Kapitonas, pamatęs skrendantį kormoraną, nušovė jį. Paklaustas, kam šovė, atsakė – valgysim, nors tinkluose spurdėjo įvairios žuvys. Bus geras kepsnys, pridūrė. Gaila, kad tada nepaklausiau jo recepto. Tuomet Lietuvoje apie kormoranus dar kalbėjo, kaip ir apie kitus paukščius, be įtampos.
O dabar štai girdėjau, kad kolegos norvegai jau atsiuntė į Kuršių nerijos nacionalinį parką net keturis receptus. Pagal juos kormorano mėsą reikia mirkyti meduje ar vyne. O vasarą būdamas Nidoje girdėjau ir apie planus čia atidaryti kormoranų patiekalų restoraną.
Ką gali žinoti, gal taip ir bus, juk dar neseniai čia gyvenę žmonės noriai valgė varnas. Išliko ir receptas: pagautai varnai per kaklą nuleisdavo kraują, paskui ją per žiemą sūdydavo medinėse statinėse, o pavasarį išmirkę gamindavo kaip vištieną. Gal ir kormoranui tiktų šis receptas, nors jis, tai ne maža varna, o greičiau didelė višta. Patinėlis sveria iki 3 kg, patelė iki 2,5 kg.
Protingai reguliuoti Juodkrantės populiaciją
Na, kol kas čia tik planai. Kol medžiotojai pradės šaudyti kormoranus maistui, reikia jau dabar galvoti, kaip reguliuoti jų populiaciją, kad kormoranai nesiplėstų Juodkrantės sengirėje. Čia galimi įvairūs būdai. Manau, kad mūsų aplinkosaugininkai pasirinko teisingą kelią – reguliuoti kormoranų skaičių jų perėjimo metu, sudarant nepalankias sąlygas perėti.
Be to, manau geras sumanymas yra kelti dirbtinius lizdus ant medinių stulpų populiacijos teritorijos centre, kad paukščiai nesiplėstų į kitus regionus.
Rezultatai tenkina. Pasak Emilijos Razmienės, kormoranų skaičius kolonijoje jau keli metai neauga. Dabar svarbu neleisti paukščiams plėstis naujose vietose taip apsaugant likusią sengirę.
Ir dar reikia nepamiršti, kad gamtai yra reikalingi visi gyviai ir jie tarpusavyje vienas su kitu susiję. Kažkurį vieną išnaikinsi – atsiras kitas, kuris gali pridaryti dar ir daugiau bėdos.
Atgal
