Gamta
11.04. Juodkrantė: karetaitės, urvinės antys, ereliai žuvininkai
Vytautas Žeimantas
Juodkrantėje irgi žieduojami paukščiai
Aplinkos ministerijos vyr. specialisto, žinomo gamtininko ir gamtos propaguotojo Selemono Paltanavičiaus pakviesti po apsilankymo Ventės rage („Lietuvos aidas“, 2017 10 21) pasukome į Juodkrantę. Jau Ventėje už Kuršių marių mėlio esanti Juodkrantė viliojo mus, tarsi kukli jaunamartė, save pridengusi lyg retu rūku, lyg permatoma skraiste. Į Juodkrantę išsiruošėme tuo pačiu tikslu – susipažinti, kaip čia sekasi gyventi paukščiams, kaip jie migruoja, kaip žieduojami.
Žurnalistai aplinkosaugininkai (iš kairės) Gintautas Čepulėnas, Jūratė Mičiulienė, Salomėja Pranaitienė, Jolanta Jurkūnienė, Raimonda Karnackaitė, Audrė Srebalienė, Vytautas Žeimantas, Adolfas Drungilas, Arūnas Marcinkevičius, Audronė Šopagaitė ir Selemonas Paltanavičius Juodkrantėje
Ornitologės Jūratės Zarankaitės rankose juodasis strazdas
Laimingai išsiritę urvinės anties jaunikliai
Voratinkliniai tinklai jau laukia praskrendančių paukščių. Selemono Paltanavičiaus, Jūratės Zarankaitės ir Vytauto Žeimanto nuotraukos
Gal kažkam pasirodys ir keistas tas mūsų siekis. Juk dabartiniame pasaulyje prie beveik visų gyvenimiškų sričių prisiliečia išmaniosios technologijos, o žmogus vis labiau atitolsta nuo gamtos ir jos pažinimo procesų. Dauguma mūsų ne tik retai pagalvoja apie nuolatinio buvimo gamtoje naudą, bet ir nesusimąsto, kokių gyvūnų galima rasti mūsų aplinkoje, kaip jie gyvena. Jiems prapuola noras domėtis gamta. O kodėl mes kitokie? Todėl, kad keliavau su grupe aplinkosauga besidominčių kolegų, priklausiančiu neformaliam žurnalistų klubui A (Aplinkosauga), kurio prezidentė yra Raimonda Karnackaitė. O kartu keliavo žinomi žurnalistai aplinkosaugininkai Salomėja Pranaitienė, Jolanta Jurkūnienė, Audrė Srebalienė, Jūratė Mičiulienė, Audronė Šopagaitė, Augustas Uktveris, Arūnas Marcinkevičius, Adolfas Drungilas, kiti.
Kodėl pasirinkome Juodkrantę? Visų pirma dėl Kuršių nerijos geografinės padėties. Čia eina Baltosios - Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių.
Paukščiai, ypač mažesni, bijo jūrų platybių. Jie iš šiaurės skrenda Baltijos jūros pakrante. Priskridę Klaipėdą, gali keliauti dviejomis kryptimis: rytine Kuršių marių pakrante, tada jie privalo praskristi Ventės ragą, arba skristi siaura Kuršių nerijos juosta. Todėl, pasak Selemono Paltanavičiaus, kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja miškai, ežerai ir pelkės, nerijoje vis dar galima sutikti per 300 paukščių rūšių. Todėl nerija yra įdomi paukščių stebėtojams, čia yra puikios sąlygos ir jų migracijų tyrimams.
Dabar čia veikia Juodkrantės aplinkos tyrimo laboratorija, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus padalinys. Jau nuo septinto dešimtmečio pradžios čia veikė sezoninis paukščių žiedavimo postas, 1986 metais buvo įkurta Juodkrantės ornitologinė stotis, kuri į Aplinkos tyrimo laboratoriją buvo reformuota 1994 metais.
Voratinklinės paukščių gaudyklės
O 1998 metais prie Juodkrantės, Naglių gamtos rezervate buvo įrengtos naujos voratinklinės paukščių gaudyklės. Prie jų mus vedė ornitologė Jūratė Zarankaitė, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos vyr. specialistė. Tiksliau vedė ne ji, o jos šuo Zylė. Keturkojui duoti tokį vardą galėtų tik ornitologė, pamaniau eidamas Avino įlankos pakrante. O Zylė, mums draugiškai vizgindama uodegą, turseno jai jau žinomu taku.
Ėjome ir klausėmės Jūratės Zarankaitės: „Pavasarį paukščiai lėkte parlekia – skuba perėti. O rudeninė migracija trunka gana ilgai – užsitęsia. Pastaruoju metu juodieji strazdai netgi ėmė žiemoti. Paukščiai juk nebijo šalčio, ilgam skrydžiui jie kyla dėl maisto. Lietuvoje žiemos tapo švelnesnes, užtektinai lieka ir uogų. Tai – ne atsitiktinumas, kad ir Kuršių nerijoje lieka žiemojančių strazdų. Jie pasilieka ten, kur yra pakankamai maisto, pavyzdžiui, obuolių. Liepsnelės – dar viena paukščių rūšių, kurios jau užsilieka ir žiemai gimtinėje. Anksčiau matydavau jų ir savo namų kieme Juodkrantėje tik iki vėlyvo rudens, dabar ir per žiemą jau išgyvena.“
Netrukus priėjome prie voratinklinių gaudyklų. Jos iš plonų, vos įžiūrimų siūlų, ilgos, tįsta pažeme, kabėdamos ant stulpelių. Gaudymo principas panašus į žvejybą. Mariose žuvis patenka į tinklus, ant kranto – paukščiai. O pavadinimą voratinklinės gaudyklos gavo todėl, kad veikia kaip voro suregztas voratinklis. Jį taip surėdyta, kad paukštelis, jas palietęs, įsipainioja, ir laisvę vėl pajunta tik kai būna sužieduotas.
Pasak Jūratės Zarankaitės, paukščiai su pertrauka vidurvasaryje voratinkliniuose tinkluose gaudomi nuo kovo pabaigos iki lapkričio - pavasarinių ir rudeninių migracijų metu. Per metus Neringoje yra apžieduojama iki 15 tūkstančių sparnuočių, daugiau kaip 80 rūšių paukščių.
Tądien iš gaudyklų ornitologai traukė zyles, kikilius, karetaites, nendrinukes, strazdus…
O jau išvykus iš Juodkrantės, atskriejo džiugi žinia. Naktį iš spalio 21 į 22 dieną Juodkrantėje buvo sugauti net 84 mažieji apuokai, iš kurių lietuviškais žiedais pasipuošė 82 paukščiai, nes 2 iš jų jau buvo ženklinti latviškais žiedais. Tai geriausias mažųjų apuokų vienos nakties žiedavimo rezultatas per visą Lietuvos žiedavimo istoriją.
Nerijoje - paukščiai rudenį ir žiemą
Kuršių nerija žavi ne tik vasarą. Rudeninių migracijų metu čia galima pamatyti didelius zylių ir kikilių pulkus ir juos lydinčius suopius, paukštvanagius. Praskrenda ir lingės, sketsakaliai, ereliai žuvininkai. Marių įlankose būriuojasi įvairių rūšių antys, giesmininkių ir mažųjų gulbių pulkai, kragai. Pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų būreliai, griciukai, didžiosios kuolingos, jūrinės šarkos ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia upinės ir juodosios žuvėdros, ant pakrantės sutūpę ilsisi net penkių rūšių kirai.
Jei sutiksite grakštų paukštį, tarsi sustingusį, stovintį prie vandens, greičiausiai pamatysite pilkąjį garnį. Jie minta nedidelėmis žuvimis, vandens vabzdžiais, varlėmis ir gali ilgai nejudėdami stovėti laukdami grobio.
Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi narai, nuodėgulės, ledinės ir juodosios antys. Neužšalusiose marių properšose būriuojasi klykuolės, didieji ančiasnapiai, virš jų sklando jūriniai ereliai.
Visą tai galite stebėti ir iš specialiai tam padarytų paukščių stebėjimo bokštelių. Jų atkarpoje nuo Nidos iki Pervalkos yra net šeši. Bokšteliai išsidėstę vaizdinguose nerijos raguose - Bulvikio, Ožkų, Pervalkos, Žirgų ir Bulvikio bei Karvaičių įlankose. Jei norite pamatyti kuo daugiau sparnuočių, tinkamiausias laikas - rudeninė migracija.
Žmogus ir urvinė antis
Šią istoriją apie urvinę antį papasakojo Jūratė Zarankaitė. Šis paukštis, nors ir vadinamas antimi, priklauso žąsinių būriui. Ji didesnė net už didžiąją antį. Urvinės antys yra vienos iš gražiausių vandens paukščių Lietuvoje, išsiskiria iš kitų ančių rūšių puošniu, spalvingu plunksnų apdaru. Lizdams vietą pasirenka urvuose, plyšiuose, po išvirtusiais medžiais ar kitose saugiose, uždarose vietose. Todėl ir vadinama – urvine. Ji migruojanti, prie Kuršių marių atskrenda kovą, čia peri, rudenį išskrenda. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kartą gyvenimas vienai urvinės anties šeimai vos nesibaigė tragedija. Kuršių marių pakrantėje, griaunant apleistą pašiūrę paaiškėjo, kad po paskutiniąja lenta slepiasi perinti urvinė antis. Kruopščiai paslėptame lizde gulėjo net devyni kiaušiniai. Radinys gerokai nustebino žmones, jie darbus nutraukė. Vietinis žvejys, norėdamas apsaugoti anties šeimyną, padarė stogelį, tačiau išgąsdinta antis liko tupėti lauke. Stipraus perėjimo instinkto vedama mama nei akimirkai nesitraukė nuo lizdo.
Žinia apie perinčią ir be namų likusią urvinę antį pasiekė Jūratę Zarankaitę. Nuskriaustam paukščiui buvo pagaminta pusiau uždara medinė dėžė, kuri tapo laikinais anties namais. Ypač džiugi akimirka buvo, kai pradėjo ristis jaunikliai, o antis, instinktyviai saugodama mažylius, glaudė prie savęs ir kūnu juos šildė. Sustiprėjusius jauniklius urvinė antis išsivedė marių link…
Laimingai pasibaigusi urvinės anties istorija galėtų būti pamoka žmogui. juk neatsargus ar neatsakingas mūsų elgesys gali tapti tragedija gyvenantiems šalia. Juodkrantiečiai pasielgė kaip ir dera žmogui – su meile gamtai.
Atgal
