Būstas
01 13. Žirmūnuose nieko naujo
Albinas Žeimys
Neseniai perskaičiau viename rimtame laikraštyje straipsnį, kuriame rašoma, kad Vilniaus miesto Žirmūnų rajono gyventojai nenori mokėti už namo sienų blokų siūlių apšiltinimą. Apšiltinimas kainuoja, kaip nurodyta straipsnyje, tik 9522 litus už 5 butų siūles, o už jį sumokės šio namo visų 30 – ties butų gyventojai. Straipsnyje nerašoma, tačiau suprantama, kad kai tie gyventojai išsimokės už 5 butų siūles, ateis sekančių 5 butų siūlių eilė, o po to - dar penkių ir t.t. Kai baigsis tos siūlės, bus galima pradėti jas „šiltinti“ iš naujo, arba taisyti balkonus, laiptinių stogelius ir kt. Tas siūles „apšiltina“ ne koks nors vietinis „UAB‘as“, bet nelietuviškai įvardinta, todėl nepriekaištingo skaidrumo firma, kuri pasiūlė mažiausią kainą. Bėda, kad rajono gyventojai nenori mokėti tų mokesčių ir iš anksto nekaupia namo amortizacinių atskaitymų. Straipsnio autoriaus žiniomis šiuo klausimu yra pateiktos CK (Civilinio kodekso?) pataisos, kurios jau svarstomos Seime. Kai bus sukauptos reikiamos lėšos, gyventojų vargai baigsis, nes butų ūkį prižiūrinčios įmonės paskirtas namo administratorius, kuris turi teisę pats spręsti ką ir kada būtina remontuoti, galės pasisemti kaip iš šulinio šių lėšų ir remontuoti namą taip, kaip jam atrodo reikalinga, kadangi jis prisiima visą atsakomybę už namo būklę (neparašyta, ar jis prisiima atsakomybę ir už gyventojų „būklę“).
Mano bičiulis gyvena 120 butų stambiaplokščiame name. Dar metų pradžioje jis „Šnipiškių ūkiui“ mokėdavo už administravimo, eksploatacines ir kitas išlaidas 50-60 Lt per mėnesį. Vėliau tie mokesčiai pradėjo augti. Atsirado mokesčiai už elektros skydelio remontą, po to – už apšvietimo skydelio remontą, nors bičiulis sako, kad tų remontuotojų nėra matęs ir nežino kieno skydelius jie remontavo. Sekė elektros varžų matavimas, stovo dalies keitimas, rūsio dezinfekcija. Kai prireikė pakeisti 30 m vandentiekio vamzdžių, viskas buvo organizuota, atsieit, „pagal Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus“: atvyko „Šnipiškių ūkio“ vadovai, sukvietė namo gyventojus ir paaiškino, kad buvo organizuotas konkursas: viena firma pasisiūlė pakeisti tuos vamzdžius už 3704,19 Lt, kita – už 3690,08 Lt, trečia, tikri lupikai, – net už 4086,17 Lt. Paprašė slaptai raštu balsuoti, kurią firmą pasirinkti. Nežinau, ar kas balsavo, nes, gyventojų nuomone, ir tie 3690 Lt - keleriopai didesnė suma negu toks darbas iš tiesų kainuoja.
Atėjo ir bičiulio namo siūlių „šiltinimo“ eilė. Šį kartą jokio aptarimo su gyventojais nebuvo. Namo vaikai išsižioję žiūrėjo, kaip tvirtas vyras, pakibęs ant virvės kaip koks tarzanas, dvi dienas ropinėjo sienomis, kažką daužė, kažkuo tepė, aplipdė vieną ar dvi siūles. Pats žodis „apšiltinimas“ madingas ir geras, jog jeigu sulopai praplyšusią klešnę, tai tokį darbą taip pat visai teisėtai galima pavadinti kelnių apšiltinimu. Tik ar tas siūles buvo būtina „šiltinti“ jau šiais metais, ar jas „apšiltino“ taip, kaip reikia, gyventojai nežino, tačiau mokėti už jas reikia. Mano bičiulis trečią mėnesį moka už tas siūles po 58,04 Lt. Viso namo gyventojams jau „nušiltinta“ apie 20000 Lt, ir niekas nežino, kiek tai tęsis.
Už gruodžio mėnesį dar prisidėjo mokestis, kurio anksčiau nebuvo - už „šildymo sistemų eksploataciją“; mano bičiuliui – 14,12 Lt. O tų šildymo sistemų tai kaip niekas neprižiūrėjo anksčiau, taip neprižiūri ir dabar. Pavyzdžiui, lauke šilta, lyja lietus, o laiptinėse radiatoriai spirgina, nors langai kiauri.
Bičiulis sako, kad kai gavo sąskaitą už lapkričio mėnesį, jam pasidarė smagu, tarsi būtų į tuščią skrandį „įkalęs“ šimtą gramų... šalto vandens, nes mokestis už būsto priežiūrą per pusmetį išaugo daugiau kaip 2 kartus.
Prieš atliekant bet kokį remontą administratorius su namo savininkų atstovais turėtų surašyti reikalingų atlikti darbų aktą; pagal šį aktą ir patvirtintus įkainius turėtų būti atliekamas darbų įkainavimas ir tik po to ieškoma rangovo. Apie visus administratoriaus veiksmus turėtų būti informuojami namo gyventojai iš anksto.
Deja, name nei bendrijos, nei savininkų atstovų nėra. Namas didelis, jaunimas užsiėmęs, o garbaus amžiaus senolės (-iai) nesusitaria. Šiame reikale galėtų padėti ir Miesto savivaldybė: parengti atitinkamus nurodymus, organizuoti nuo administratoriaus nepriklausančių atstovų rinkimus. Galbūt tai būtų užuomazga ir mokykla, kuriant savarankiškas gyvenamųjų namų priežiūros bendrijas.
O stambiaplokščius namus – šmėklas su griūvančiais margais balkonais ir yrančiomis siūlėmis atėjo laikas kapitališkai suremontuoti ir apšiltinti. Atliekant tokį remontą būtų galima stovint ant pastolių apžiūrėti ir patikimai užlopyti visus plyšius, sutvarkyti balkonus ir atlikti kitus darbus, kad tie namai dar būtų tinkami ir mūsų vaikams. Tik kažin, ar tuo suinteresuotos įvairios įmonės, kurioms tie kasdieniniai remontai pelningi, kaip ta melžiama karvutė.
Atgal
