Asmenybės
02 11. Prisiminkime poetą, kunigą Antaną Strazdą
Birutė Silevičienė
Antanas Strazdas (1763-1833) – vienas pirmųjų lietuviškai rašiusių poetų. Tiksli A.Strazdo gimimo vieta Kriaunių parapijoje, Rokiškio rajone nėra nustatyta, manoma, kad tai buvęs Astravo palivarkas (dabar – Margėnų kaimo teritorija). Jis buvo išsilavinęs, 1789 m. įšventintas į kunigus, ėjo vikaro arba filialisto pareigas daugelyje šiaurės rytų Lietuvos parapijų: Karsakiškio, Kupiškio, Kupreliškio, Pandėlio, Subačiaus, Šimonių, kol visam laikui apsistojo Kamajuose. Čia mirė ir buvo palaidotas.
1933 m. Kamajų aikštėje iškilo dailus Antano Strazdo paminklas (skulptorius A.Aleksandravičius). Prisimenant A.Strazdelį, strazdas tapo Kamajų herbo motyvu.
A.Strazdo antkapio įraše skelbiama, kad čia palaidotas bažnytinės giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius.
A.Strazdą žmonės vadino tiesiog Strazdeliu. Gal viskas ir prasidėjo nuo jo pavardės, kuri lėmė jam poeto likimą? Jo eilėraščiai virsdavo liaudies dainomis, pats sukūrė arba pritaikė joms melodijas. Vienas eilėraštis pradedamas žodžiais: „Ei tu tu tu, Strazdelis, Tujei mundrus paukštelis, Kur tu tupėjai lazdynų krūme?“
Jonas Kirlys iš Kamajų rinko medžiagą apie A.Strazdą. Jis laiškuose man rašė: „Žmonės mena jį kaipo linksmą ir geros širdies žmogų. Dar ir dabar skamba jo dainos per pokylius, krikštynas.
Strazdeliui dainavimas buvo labai svarbus, kad net vilkėdamas orumo reikalaujančią kunigo sutaną, jis ne vieną naktį praleidęs šieno kupetoje dainuodamas su naktigoniais.
Apie Antaną Strazdą žinoma daugybė pasakojimų ir anekdotų. Prisimenama, kad jis vaikščiodavęs sulopyta rudine, pašiepdavęs išpuikusius kunigus, kaip rėždavęs tiesą į akis. Paprašytas pasakyti pamokslą per turtingo ir žiauraus dvarponio laidotuves ir kaip atlygį už tai gavęs liepinę sviesto ir lašinių paltį, Strazdelis kalbėjo: „Džiaukitės ir dėkokit Dievui, kad atsiuntė mirtį tam, kuris jus tiek metų kankino, kraują jūsų gėrė, prakaitu jūsų mito ir odą nuo jūsų lupo. Amžinybėn kelią ir sviestu jam tepa, ir lašiniais grindžia, bet nebegelbės...“
A.Strazdas gyvenimo būdu ir įpročiais skyrėsi nuo kitų to meto kunigų. Niekada nekaupęs turto, mažai gaudamas pajamų iš bažnytinių patarnavimų (nes veltui teikdavo sakramentus), gyveno iš savo nedidelio ūkelio ir... turėjo šeimą.
Žmonių pasakojimu, kartą vyskupui už tai barant, Strazdelis atkirtęs: „Dvasiškas tėve, juk gi ir Dievas turėjo sūnų, tai ką gi jau mus, žmogelius, už tai bekaltinti!“
Į kunigo pareigas poetas žiūrėjo savitai. Mišias jis laikydavęs be ilgos baltos albos. Sakydavo, kad jo kailiniai užtektinai balti. Žmonėms buvo paslaugus. Sutikęs į bažnyčią einantį, išklausydavęs jo išpažinties atsisėdęs ant akmens. Jo pamokslus lydėjo įvairūs vaidybos elementai ir tai yra vienas iš populiariausių jo legendos motyvų. Pasakojama, kartą jis pažadėjo rėžti tokį pamokslą, kurį klausydami vieni verks, kiti juoksis. Ir savo pažadą tesėjo!
Žmonių pasakojimai ir istoriniai faktai rodo A.Strazdą turėjus savitą gyvenimo filosofiją, pagal kurią žmogus nėra varžomas jokių religinių ar socialinių normų. Panašiai poeto eilėraštyje „Gegužėlė“ kalbama apie laisvą paukščių gyvenimą:
„Bo esmu valna paukštelė,
Neturiu ant savęs pono.
Einu žeme,
Skrendu vėju,
Ponia esmi viso sviesto,
Linksma, soti, nors nesėju:
Kur nulekiu, ten man vieta“.
Ir poetas duoda žmonėms patarimą: „Gyvenkit, kaip mes, paukšteliai“.
Į mitologinį lauką Strazdelis patenka kaip drąsus, užsispyręs, išradingas, kūrybingas žmogus, vedantis paskui save kitus.
Kamajuose pasakojama 200 metų senumo istorija, kaip Strazdelis tiesė kelią iš Kamajų Duokiškin: po šv. Jono atlaidų iš anksto perspėjęs žmones, kad atsineštų kastuvus ir kirvius, nes „reiksią Dievui patinkantį darbą dirbti“, išvedęs visus į Kamajų šilą. Eidamas pirmas, Strazdelis rodė, kuriuos medžius kirsti ir grindinį kloti. Taip esą buvęs nutiestas kelias į Duokiškį. O kadangi aukodamas mišias poetas buvo gurkštelėjęs gero vyno, tai kelias išėjo vingiuotas kaip gyvatė... Šis padavimas primena pasaulio kūrimo sakmių motyvą: „Dievas, sušaukęs visus žvėris, liepė jiems kelius tiesti“.
Kaip gyvenime dažnai nutinka, Strazdelis mirė apleistas ir vienišas. Jo laidotuvės tapo legenda. Palaidotas nešventintoje Kamajų parapinių kapinių pusėje, ten pat, kur laidoti nekrikštyti žmonės ir pakaruokliai. Tik vėliau jo, kaip giesmės „Pulkim ant kelių“ autoriaus, kapas specialiu vyskupo įsakymu buvo pašventintas ir kapinėse iškilo antkapinis paminklas.
Jonas Kirlys dar 2008 m. dviračiu keliavo po Kamajų apylinkes, klausinėjo sutiktus žmones apie A.Strazdą. Tik viena moterėlė jam papasakojo, kaip vienos parapijos klebonui nesisekė surinkti pinigų naujos bažnyčios statybai. Klebonas paprašė A.Strazdą, kad atvykęs į jo bažnyčią pasakytų pamokslą, prikalbintų žmones apie reikalingumą statyti naują bažnyčią.
Kai A.Strazdelis įlipo sakyklon, tarp skylėtų lubų ir kiauro stogo čirškėjusi krūva žvirblių. Kunigas ilgai į žvirblius žiūrėjęs, nieko nesakydamas, po to atsisukęs prie altoriaus ir sušukęs: „Jėzau, Jėzau, tai kad prigyvenai, kad ir žvirbliai tau čionai nešlovę daro. Bėk iš čionai, ir aš bėgsiu.“ Ir pamažu pradėjęs žengti iš sakyklos. Tada žmonės pradėjo šaukti: „Kunigėli, kunigėli, nebėk – pastatysime naują bažnyčią.“ Po to pamokslo buvo surinktos aukos ir pastatyta nauja bažnyčia.
Kamajų miestelio aikštės viduryje stovi kun. Antanui Strazdeliui tašyto pilko granito paminklas. Ant jo bronzinis biustas (skulptorius A.Aleksandravičius). Paminklas atidengtas 1933 m. su didžiulėmis iškilmėmis. Ir šiandien paminklas mažai pasikeitęs, gal kiek patamsėjęs, apačioje samanėlės kyšo. Stovi kaip stovėjęs, visada gėlėmis apsodintas. Tai gražus mokytojų ir mokinių triūsas, o nuo paminklo viršaus žvelgia tas pats vargo brolių Strazdelis, lyg kalbėdamas, lyg giedodamas:
„Kaip tik svietas prasidėjo,
Dievas lygumą padėjo,
Žmonės, kai Dievą užmiršo
Ir velnių ant sau nupiršo...“
Iki Antrojo pasaulinio karo kamajiškiuose buvo girdėti liaudies dainų, eiliavimų, kurie net sunku buvo žinoti, ar jie ne Strazdelio.
Juk Strazdelis ir liaudis – vienas ir tas pat.
Atgal
