Asmenybės
02 11. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai (4)
L.Kęsgaila-Kenstavičius
Kaunas, 1978 m.
Tada aš išsirašiau iš jo dar porą egzempliorių ir įteikiau vieną jų leidžiamam Klaipėdoje vokiečių kalba, bet lietuviškosios pakraipos, laikraščio „Baltischer Beobachter“ redaktoriui paminėti bei recenzuoti. Minėtas redaktorius buvo man asmeniškai pažįstamas. Atsiliepimas buvo puikus. Norėjosi plačiau šį veikalą pagarsinti.
Praėjus vis tik kiek laiko teko sužinoti, kad hitlerininkai Tilžėje konfiskavo Vydūno knygą „700 Jahre dutshelitauische Beziehungen“ ir tuo padarė Vydūnui didelę materialinę skriaudą. Na, žinoma, ir ne tik materialinę.
Vydūno scenos veikalai
Jie įdomūs, vertingi, bet pastatyti juos nelengva, nes reikalinga geros scenos, gerų dekoracijų ir gerų šviesos sąlygų, na ir gerų vaidintojų. Ką iš Vydūno scenos veikalų daugiausia tenka vertinti? Pav., kad ir „žiaurus“ kritikas Jakštas – Dambrauskas – Driskius daugiausia vertino veikalą „Jūrų varpai“, lygindamas juos su Tumo – Vaižganto „Pragiedruliais“. Pats Vydūnas savo kūrinių vertinime buvo santūrus ir kuklus – palikdamas tai spręsti patiems skaitytojams. Man pav. geriausią įspūdį yra palikęs veikalas „Mūsų laimėjimas“, nes teko jį ne tik skaityti, bet ir matyti Kauno Valstybės teatro pastatyme. Pastatymas tikrai buvo puikus.
Dėl Vydūno filosofinių raštų
Vydūnas, vienok, be savo filosofinių raštų lyg ir ne Vydūnas. Jo filosofiniai kūriniai, ypač kaip veikalas „Sąmonė“, verti, atrodo, rimto dėmesio ir nuodugniai ir visapusiškai filosofiją pažįstančiųjų. Gal jie tuo reikalu ir turėtų tarti savo kompetentišką, reikia tikėtis, ir teigiamą žodį.
Filosofiniai Vydūno raštai yra svarbūs jau nors ir tuo, kad jie, anų laikų sąlygose, skatino bei vertė daugiau galvoti ir mąstyti apie tokius dalykus, kaip „Visumos sąranga“, „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mūsų uždavinys“, „Mirtis ir kas toliau?“ ir t. t. Vydūnas patiekė į tai savo atsakymus taip, kaip jam tai atrodė. Tai, žinoma, nereiškė, kad Vydūnas būtų pretendavęs į galutiną šių klausimų išrišimą bei išsprendimą, kad jis būtų savo aiškinimus dogmatizavęs. Anaiptol. Svarbu, kad jie pajudinti, iškelti. Tai stimulas tolimesniam galvojimui ir ieškojimui atsakymų į tuos, lig šiolei dar nei kieno galutinai neišrištus, taip sakant, amžinus klausimus bei problemas.
Taigi ne neigtini ir filosofiniai Vydūno raštai. Niekam gi nėra jie oficialiai privalomi. Tegu būtų parodymu, kaip anais laikais protavo bei mąstė Vydūnas.
Vydūnas Dr. H. C.
Atsižvelgiant į Vydūno veiklą, į literatūrinius bei mokslinius jo nuopelnus, suteikiamas jam daktaratas honoris causa. Buvo tai 1928.IV.21, Vydūno 60 metų amžiaus sukakties proga. Tai tikrai buvo jo pelnyta. Ir Vydūnas labai tai vertino ir buvo tuo labai patenkintas. Lietuva atitinkamai jį pagerbė. Tai buvo jam kaip moralinis atpildas ir už jo vargus, sunkumus ir nemalonumus, kuriuos tiek teko jam patirti savo gyvenime, gyvenime pašvęstam Lietuvai, lietuvių tautai, jos tautinės sąmonės ir kultūrinio lygio kėlimui, jos dvasios savybių skaidrinimui, o ypač toje vestoje sunkioje ir sudėtingoje kovoje prieš germanizavimą Mažojoje Lietuvoje.
Kokią mokslinę reikšmę turi Vydūno raštai?
Į tai ne taip paprasta ką atsakyti. Tai atskiros specialios studijos reikalas. Aš paliesiu tai tik iš dalies. Kiek ir kokie mokslininkai yra naudojęsi savo moksliniams darbams Vydūno raštais aš išvardinti negaliu. Paminėsiu, kad 1959 m. TSRS Mokslų Akademijos Istorijos institutas išleido akademiko Pašutos įžymų mokslo veikalą, užvardintą „Lietuvos valstybės susikūrimas“. Tame savo veikale minėtas akademikas tarp kitko rėmėsi ir dviem Vydūno moksliniais darbais, būtent:
1. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. Tilsit, 1916.
2. 700 Jahre deutsch – litaulischer Beziehungen. „Rūta“ Verlag, Tilst, 1932.
Vydūno raštų vertimas į kitas kalbas
Vydūno veikalas „Litauen in Vergangenheit und Gegenwart“ yra išverstas į lenkų kalbą – „Litwa w swei przeszlosci i terasniejszosci“, Wilno, 1919. Šis veikalas yra išverstas ir į prancūzų kalbą: W. St. Vidunas. „La Lithuanie dans le passé et dans le présent“, Genéve, 1916.
Taipgi yra išversti į lenkų kalbą Vydūno „Probočių šešėliai“ – „Cienie przodków“, 1920.
Apie bet kurių kitų Vydūno veikalų vertimus į bet kurias kalbas man nėra žinoma.
Muzika ir Vydūnas
Kaip jau buvo minėta, Vydūnas apie 40 metų vadovavo ir dirigavo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos chorui. Žinoma, čia reikėjo daug ryžto, ištvermės, pasiaukojimo, o pirma visko reikėjo muzikinių gabumų, nes buvo dainuojamos ne tik kitų kompozitorių, bet ir pačio Vydūno harmonizuotos dainos.
Klaipėdoje 1927 m. buvo suruošta dainų šventė ir Vydūnas buvo tai šventei ruošti komiteto garbės pirmininku. Jis dalyvavo toje šventėje ne tik su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choru, bet ir konsultavo ir kitų chorų dirigentus.
Atsimintini muzikiniai Vydūno leidiniai: „Lietuvos varpeliai“ išleisti 1909 m. ir „Giesmės“, išleistos 1932 metais.
Atgal
