Asmenybės
02 07. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai (3)
L. Kęsgaila – Kenstavičius
Kaunas, 1978 m.
Ji buvo baigusi M. Yčo gimnaziją Voroneže ir, be abejo, gerai mokėjo rusų kalbą. Jatulis gi tuo laiku buvo Lietuvos vicekonsulu Tilžėje.
Dar caro laikais Vydūnas yra lankęsis Lietuvių Mokslo Draugijos suvažiavimuose Vilniuje. Kelionėje, kaip kelionėje, vargo neturėdavęs. Esą vargo būdavę dėl maisto, nes valgyklose ir restoranuose patiekalai vis mėsiški, o jis esą numirėlių nevalgąs...
1931 m., gyvenant Klaipėdoje, susilaukiau dukrelės. Kilo klausimas kokį vardą pasirinkti. Norėjosi ką tai originalaus, lietuviško. Ir Vydūnas, apsilankęs Klaipėdoje, pats pasiūlė keletą senų lietuviškų, o gal net senprūsiškų, vardų. Tarp jų buvo ir Vyda. Šis vardas ir buvo pasirinktas. Ir jis mūsų šeimai ir dabar vis primena Vydūną.
Kartą uždaviau Vydūnui klausimą: kas iš mokslininkų yra pripažinęs, kad lietuvių kalba yra seniausia, gražiausia ir turtingiausia Europos kalbų? Vydūnas pagalvojęs išsitarė, kad tai esą pripažinęs akademikas Schleicheris.
Nebeatsimenu kas, ar tik ne pati Rutelionienė, papasakojo, esą sykį „užpuolusi“ Vydūną įvairiais klausimais ir daug šnekėjusi... Vydūnas gi tylėjęs kol tylėjęs, pagaliau atsakęs:... „kai dangus prabyla – žemė tyli“...
Bene 1932 metais, išsikalbėjus sykį su Vydūnu, jis prasitarė, kad esą jo veikalus vaidinant turėtų bent atsiklausti, kaipo autoriaus, tačiau to nedaroma. Neseniai, tada kaip tik prieš keletą dienų „Lietuvos aide“ buvo patalpinta korespondencija iš Žagarės, kurioje buvo parašyta, kad ten buvo surengtas vakaras ir sėkmingai suvaidinta Vydūno „Mūsų laimėjimas“.
Pagalvojau, kad įstatymais einant, tais reikalais autoriams statomo veikalo pridera ir honoraras, vienok nutylėjau, nes buvo lyg ir nepatogu kištis į tuos reikalus.
Vydūnas feministas, bet tam tikru žvilgsniu. Jis yra reiškęs įdomią mintį – esą jei valdžia visam pasaulyje būtų pavesta vien tik moterims, tai nebūtų karų... Gal ir teisingai...
Kokia moteris – tokia tauta ir tokia tautos ateitis, tvirtindavo Vydūnas.
Sau žmonės
Šis išsireiškimas buvo Vydūno vartojamas, ir tai ne taip jau retai ir raštuose, ir gyvoje kalboje ta prasme, kad mes nesame nei vokiečiai, nei lenkai, nei rusai, nei latviai, nei šiaip kurios ten tautybės, tai yra esame lietuviai.
Vienaskaitoje pavartojant „sau žmogus“, būdavo ir taip pavartojama, bet čia daugiau individualumo savybėms atžymėti prasme.
Tai vis įsidėmėtinos mintys.
Kaip Vydūnas žiūrėjo į lietuvių tautos ateitį ir likimą?
Čia reiktų pirmoje eilėje prideramai išstudijuoti Vydūno veikalą „Tautos gyvata“, kad galima būtų į tai konkrečiau ką atsakyti. Ir tai tur būt būtų ne viskas dar aišku. Apsiribosiu Vydūno mintimis, pareikštomis valstybinės šventės proga 1933 metais Klaipėdos miesto teatre.
Vydūnui pavesta buvo pasakyti įžanginę kalbą. Toje kalboje Vydūnas tarp kitko, norėdamas pakelti to laikotarpio prislėgtą nuotaiką, palietė lietuvių tautos likimo bei ateities klausimus ir paaiškino, kad tauta, kurios tautinė sąmonė pasiekė tokio lygio, kad galėjo iškovoti nepriklausomybę ir pajėgi buvo ir galėjo sukurti savo aukštąsias mokyklas, kuriose dėstoma savo gimtąja kalba, tai tokia tauta negali žūti... Prelegentas susilaukė gausių aplodismentų bei ovacijų.
Tikrumoje gi tada kažin ką pergyveno ir kažin ką mąstė ir pats Vydūnas ir ne tik Vydūnas, nes Vokietijoje jau buvo įsigalėjęs Hitleris, o tai negalėjo nesijausti tuo metu, ypač gi Klaipėdoje.
Sekančia programos dalim ėjo vaidinimas – pastatyta buvo „Probočių šešėlių“ pirmoji dalis. Pastatymą konsultavo pats Vydūnas. Ryškiai atvaizduota buvo kokie žiaurūs ir naikinantieji buvo anų laikų vokiečių puolimai ir kiek dėl to teko kentėti mūsų probočiams. Trečiuoju programos punktu tada ėjo koncertas.
Šitoji čia iškelta tema verta platesnių studijų, platesnio nušvietimo. Manim paliesta tik šalieiviais.
Vydūnas Telšiuose 1919 metais
Pirmojo pasaulinio karo metu, jau 1916 metais, Telšiuose atsidarė lietuviška gimnazija. Organizuota buvo „Saulės“ draugijos vardu ir pastangomis. Jos vedėju – direktoriumi buvo kun. Simaitis. Dėl mokytojų stokos 1919–1920 metų mokslamečiui buvo pakviestas Vydūnas ir dar vienas asmuo, panašu Karaliaučiaus universiteto studentas Sargūnas. Vydūnas dėstė lietuvių kalbą, o Sargūnas vokiečių. Telšiuose būdamas parašė misteriją „Žvaigždžių takai“ ir šis veikalas pačių mokinių, režisuojant Vydūnui, labai sėkmingai, labai gražiai bei įspūdingai buvo suvaidintas Telšiuose. Tai buvo pirmas šio veikalo pastatymas. Santykiai Vydūno su gimnazijos direktoriumi pablogėjo lig tiek, kad Vydūnas apleido Telšius. Apleido Telšius ir Sargūnas, nes vokiečių kalbos dėstymas kaip tai jam ir nesisekė.
Daug kas iš buvusių tada Telšių gimnazijos mokinių su Vydūnu palaikė ryšius net ir po gimnazijos baigimo – susirašinėdavo su Vydūnu, didžiai gerbdami jį, įdomavosi ir jo raštais. Buvę Telšių gimnazijos auklėtiniai neužmiršo savo buvusio mokytojo Vydūno ir tolimesniame savo gyvenime. Taip pvz. Tylenis, būdamas jau Kėdainių gimnazijos direktoriumi, pasistengė pastatyti tos gimnazijos naujųjų rūmų salėje Vydūno veikalą „Žvaigždžių takai“, taip atmintiną anų laikų Telšių gimnazijos auklėtiniams. Gaila, kad Tylenio nebėra jau gyvųjų tarpe. Tebegyvenantieji dar šiandien, kaip štai dail. Č. Kontrimas, dabar nusipelnęs Respublikos meno veikėjas, dail. Paltarakaitė – Šalkauskienė ir kiti dideliu širdingumu ir didele pagarba mini Vydūną ir dabar. Gi Telšių gimnazijos auklėtinis Krauza, nublokštas net į Australiją, ruošė Vydūno raštų naują laidą ir rašė apie jį monografiją.
Kaip matyti iš „Pergalės“ žurnalo 1970 metų Nr. 7, psl. 183, A. Krauza buvo paruošęs spaudai visą Vydūno raštų leidinį, susidedantį iš 10 tomų. Kadangi Bostono lietuviškoji leidykla pareikalavo iš anksto sumokėti 25000 dolerių, tai Vydūno raštų leidimas nebeįvyko. Gi 1970 m. gegužės 3 dieną mirė pats Krauza. Koks tolesnis likimas Vydūno raštų leidimo – neaišku, žinių nėra.
Anso Bruožio lėšomis
Ansas Bruožis – tai neblogai lietuvišką plunksną valdąs lietuvininkas. Jis tarnavo pirma Klaipėdoje Lietuvos konsulate, o paskui Klaipėdos gubernatūroje. Nebepajėgdamas dirbti, 1927 metais pasitraukė iš tarnybos.
Būnant Klaipėdos įgulos vyr. gydytoju teko man kartu būti ir Klaipėdos krašto valstybės tarnautojų sveikatos tikrinimo komisijos pirmininku. 1927 metais per tą komisiją praėjo ir A. Bruožis. Sirgo jis jau eilę metų ir tai jau labai užleista kaulų ir sąnarių tuberkulioze, būtent tuberkulioziniu spondilitu su ryškia stumuro ir krūtinės ląstos deformacija, kliudančia vidaus organų funkcionavimui ir be to turėjo tuberkuliozinį koksitą. Iš vienur ir iš kitur per esamas fistulas sunkėsi pūliai. Komisija pripažino A. Bruožį nedarbingu ir jis išėjo į pensiją. Buvo vienišas ir atrodė labai suvargęs žmogelis. Išėjęs į pensiją, neturėdamas kame gyventi, karšinosi Stiklioriaus vedamam „Ryto“ viešbutyje. Kaip ir reikėjo laukti, A. Bruožis ilgai nebegyveno – 1928 metų gale ir mirė. Mirdamas savo santaupas paliko Vydūno raštams leisti. Savo laiku ėjusiame Klaipėdos dienraštyje „Lietuvos keleivis“ buvo toji paliktoji suma paskelbta, bet kokia ta suma tikrai buvo – dabar neprisimenu. Gi 1976 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ Nr. 12, Vl. Nausėdas, rašydamas apie A. Bruožį, paminėjo, kad Bruožis palikęs apie 30.000 litų Vydūno raštams leisti. Suma būtų tikrai ne taip jau maža, bet čia ir vėl tas „apie“... „Kultūros barų“ 1976 m. Nr. 11 Žukas Vladas savo straipsnyje „Ansas Bruožis“, 100–sioms jo gimimo metinėms pažymėti, paskelbė, kad tikrai buvo palikta 30.000 litų. Taigi tikėtina, kad tai taip.
Keletas knygelių buvo atspausdinta A. Bruožio lėšomis, bet užėjo antrasis pasaulinis karas ir vėl viskas „įšalo“. Ir šių lėšų likimas panašus M. Raišukytės lėšų likimui.
Kodėl Vydūnas gyveno Tilžėje ir iš Tilžės niekur nebesikėlė?
Esu siūlęs Vydūnui persikelti gyventi į Klaipėdą. Atsisakė, bet neaiškino kodėl. Į tai nelengva ką ir atsakyti. Panašu, kad dėl to, kad ten jis buvo iš seno įsigyvenęs, apsipratęs ir niekur nebenorėjo keltis. Buvo, žinoma, ir kitų priežasčių – čia buvo plati dirva visuomeninei veiklai Prūsijos lietuvių tarpe, ką Vydūnas, ir ne tik Vydūnas, buvo numatę. Su Tilže Vydūną rišo ir pensija. Išėjęs iš Vokietijos pilietybės jis būtų tos pensijos nebetekęs, o toji pensija buvo, reikia manyti, nebloga. Kitų gi kokių resursų pragyvenimui ir neturėta.
Tilžę pavadinus Sovietsk yra pakeisti ir gatvių pavadinimai. Clausius yra pavadinta Lenino g-vė. Tas namas, kuriame gyveno Vydūnas, yra išlikęs – tai dabar Lenino g-vė Nr. 19. Prie jo ir yra memorialinė lenta. Tai vis tik didelis nuopelnas Kultūros ministerijos. Tos lentos įrašas:
Čia 1892–1944 m. m.
gyveno įžymus
lietuvių rašytojas
Vydūnas
Tilžėje Vydūnas gyveno nuo 1892 metų, bet pirmiau jis gyveno Kasernenstr. 14, o į tą namą Clausiusstr. 27a, dabar Lenino g-vė Nr. 19, yra persikėlęs jau po 1925 metų. Tai matyti ir iš jo „Darbymečio“ Nr. 9, išleisto dar 1925 m.
Dėl Vydūno santykių su vokiečiais
Kol Hitleris nebuvo priėjęs prie valdžios, Vydūnas nei karto nėra skundęsis, kad vokiečiai jį persekiotų bei skriaustų. Padėtis griežtai pasikeitė hitlerininkų laikais. Prasidėjo užpuldinėjimai ir užgauliojimai, net gatvėje. Esą būdavę susitelkę gatvės vaikėzai, kurie iš paskos jo eidavo ir šaukdavo: „Vydūnas Verrater“, „Vydūnas Verrater“..., t. y. „Vydūnas išdavikas“... „Vydūnas išdavikas“... Gatvėje būdavęs ir apstumdomas.
Persekiojimai priėjo iki to, kad Vydūnas 1938 metais liko vokietininkų areštuotas ir uždarytas Tilžės kalėjime. Tuo laiku aš gyvenau Kėdainiuose. Netikėtai iš Tilžės kalėjimo Vydūnas man parašė atvirutę. Atvirutė spalvota – joje žydinti rožė. Parašyta buvo Vydūno, kad jis kalėjime, bet pagalbos jokios neprašė – tiek jis buvo santūrus. Tada man kilo mintis, kad apie šį skandalingą įvykį turi būti paskelbta spaudoje ir sukeltas tam tikras triukšmas. Suėjau į kontaktą su „Lietuvos aido“ Kėdainių korespondentu. Parodžiau jam ir minėtą atvirutę. Po poros dienų oficiozas „Lietuvos aidas“ minėtą žinią paskelbė, patalpindamas ją laikraščio įstabioje vietoje. Apytikriai po savaitės gavau iš Vydūno kitą laišką, kuriame rašė, kad jis jau laisvėje, jaučiasi gerai, esąs sveikas... Kaip ten viskas įvyko ar nuo to, ar tik po to ir pats Vydūnas apie tai nebėra nieko prasitaręs.
Dėl Vydūno sistemingų šiokioje ar tokioje formoje persekiojimų panašu, kad yra daręs kokių tai žygių ir Lietuvos vicekonsulas Tilžėje.
Vydūnas sykį, tai buvo ne pirmą kartą, liko iššauktas į policiją. Tą sykį jis susitiko jau ne su eiliniu pareigūnu. Tasai pareigūnas mandagiai ir santūriai tarp kitko paklausė kokios Vydūnas pageidautų satisfakcijos dėl padarytų jam skriaudų... Vydūnas mandagiai paaiškinęs, kad visam tam turėtų būti padarytas galas, nes tai žemina vokiečių kultūrą, o ypač čia Vokietijos rytuose... Minėtas pareigūnas visai atvirai šuktelėjęs: „Ja, Sie habec Recht!“ („Taip, jūs teisus!“). Dar kitas iš policijos pareigūnų neva juokais, neva rimtai ištarė... „Unser Freund Vydūnas“ („Mūsų bičiulis Vydūnas“)... Freund tarta buvo kiek sarkastiškai...
Asmeniniai persekiojimai liovėsi, bet bent kokia lietuviška visuomeninė veikla liko paraližuota visam tam laikotarpiui.
Uždrausta hitlerininkų liko net Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuri buvo įkurta ir vadovauta Vydūno apie 40 metų.
Vydūnas man yra pasakojęs, kad jo darbo „700 Jahre...“ jis turėjo nemokamai duoti 170 egzempliorių į tam tikrą Vokietijos fondą, iš kurio disertacijos ir šiaip mokslo darbai eina mainom į užsienio mokslo įstaigas. Tas, žinoma, materialiai gana skaudžiai palietė Vydūną.
Vieną egzempliorių minėto savo veikalo atminčiai atsiuntė man Vydūnas su savo autografu. Tada aš išsirašiau iš jo dar porą egzempliorių ir įteikiau vieną jų leidžiamam Klaipėdoje vokiečių kalba, bet lietuviškosios pakraipos, laikraščio „Baltischer Beobachter“ redaktoriui paminėti bei recenzuoti.
Atgal
