Asmenybės
02 07. Stasės Niūniavaitės epocha Akmenėje
Meno kūrėjas Juozas Elekšis
Sovietmečiu, Brežnevo iki beprotybės gyrimo ir Alos Pugačiovos klestėjimo metu, klajojo anekdotas: 2150 metais istorijos profesorius duoda pavedimą studentui: „Paieškokite archyve, ar Pugačiovos laikais buvo toks šalies vadovas Brežnevas“. Anekdotas tinka Akmenės rajone dirbusiai ir visoje Lietuvoje pagarsėjusiai Liaudies teatro režisierei Stasei Niūniavaitei. Kas beprisimena to meto rajono pirmuosius sekretorius, vykdomųjų komitetų pirmininkus, net Socialistinio darbo didvyrius? Prisimenama tik Liaudies teatro režisierė Stasė Niūniavaitė. Žiūrėti iš tų kraštų kilusio Juozo Miltinio spektaklių vykdavo žmonės iš Baltijos šalių, net Rusijos. Naujojon Akmenėn žmonių jausmus ir protą audrinančių, širdį džiuginančių spektaklių žmonės taip pat važiavo iš gana tolimų apylinkių. Ne kartą iš Akmenės, net Viekšnių su draugais važiavau žiūrėti spektaklių N. Akmenėn ir aš. Į B. Aleksandrovo operetę „Vestuvės Malinovkoje“, R. Markūno „Paryžius, Paryžius“ žmonės tiesiog plūste plūsdavo. Gerai žinomas žurnalistas Apolinaras Juodpusis savo 352 puslapių knygą „Stasė Niūniavaitė“ Mokytojų namuose pristatė jau senokai, bet įspūdžiais žmonės tebesidalija iki šiol. Knygos autorių pažįstu nuo mokyklos laikų. Apolinaras turi gerą klausą ir skambų tenoro balsą, gražiai piešia, turi aktoriaus talentą. Ne kartą vaidinome kartu. Viekšniuose, kur mokėsi Juozas Miltinis, visi degėme aktorystės manija. Tada svarbiausi vaidmenys (Vingių Jono, Čičikovo ir kt.) dar tekdavo man. Kai po sovietinėje kariuomenėje praleistų metų grįžau, Apolinaro talento viršūnės jau nebegalėdavau pasiekti net pasišokėjęs, nors ir esu aukštesnio ūgio.
Apolinaras Juodpusis Mokytojų namuose pristato savo knygą
Apolinaro knygą pagal turinį, apimtį, formą ir parengimo lygį būtų galima pavadinti monografija. Tokios knygos vien turinį apžvelgti prireiktų daug laiko ir vietos, todėl įvardinsiu tik aprašytų temų grupes: Niūniavaitės vaikystė ir jaunystė, kurią ji ne kaip dainoje alyvom sužydėjusią, o basakoję, murziną,varganą ir neturtingą, vis vien maldauja sugrįžti. Kitos temos — studijos, „mokslai“ gulaguose, žmogiškoji meilė, kūrybos kelias, prisiminimai apie sutiktus žmones ir jaudinančius atsisveikinimus su darbu, draugais ir kūrybos bendradarbiais. Knygą labai malonu ir lengva skaityti, nes Stasė paliko talento paliestus užrašus, kuriuos tikrai talentingai apibendrino Apolinaras. Svarbi vieta tenka ir Stasės kūrybai (publicistikai, eilėraščiams). Knygą perskaičiau net du kartus. Kai grįžau iš sovietinės kariuomenės, Stasė ir smulkutė mergaitė Terėsaitė pasiūlė dalyvauti jų vadovaujamuose meno kolektyvuose, todėl jas puikiai prisimenu. Stasė, jau pirmo pokalbio metu, prisipažino, kad ir būdama 45, kartais taip įsimylinti, kad norinti laipioti sienomis ir lubomis. Labai nustebau, kad tokiai, tuometiniu mano supratimu senei, dar reikia meilės. Vis dėl to mūsų santykiai visą laiką buvo labai geri. Ji nebijodavo man „keikti“ valdžią. Visada atvirai su ja pakalbėdavome. Ji stebindavo savo atvirumu, tiesumu. Nebijodama kritikuodavo rajkomą, kuris viską „išmano“. Atvirai kalbėjo apie savo gyvenimą. Rajono laikraštyje net aprašė, kaip prarado nekaltybę, tuo sukeldama didžiausią savo jaunystės draugių nuostabą. Atvirai prisipažindavo vyrams, kad šie patinka. Vienas senbernis dėl to net man yra skundęsis. Stasei gyvenime iš pradžių labai sekėsi — sutiko daug talentingų ir gerų žmonių, kurie labai norėjo iš jos padaryti poetę. Tai Pranas Genys, Vytautas Mačernis, Paulius Jurkus, Stasys Santvaras. Pradėjus mokytis Telšiuose, vėl ją globojo vyresnieji, o mokytojas ir kompozitorius Liudas Andriulis dviem jos eilėraščiams sukūrė dainas, kurios suskambėjo moksleiviams, tėveliams ir visuomenei. Pastebėjo ją ir Jurgis Gaižauskas. Vilniaus universitetas ją pasitiko kaip talentingą poetę. Ten teko patirti ir didelių sukrėtimų. Jos kambarėlyje saugumiečiu persirengęs rezistentas Šilius, nušovė rezistentą vaizduojantį saugumo darbuotoją. Už tai ir Stasė buvo nuteista 5 metams kalėjimo, bet kai Šiliui buvo paskelbtas mirties nuosprendis, ji pratrūko ir pareiškė, kad jai gėda sėdėti šalia didvyrio tiek mažai tenuveikusiai. Teismas tuoj pridėjo dar 5 metus... Po gulago galiausiai nutūpė Akmenėje. Kūryba tada dar nebuvo biznis, pajamų šaltinis. Jai dirbant N. Akmenėje, jau buvo kitaip. Tada dažnai kviesdavome poetus iš Vilniaus. Dažnai jie atsiveždavo neapdorotus, nebaigtus eilėraščius, skaitydavo blogai. Skaitydavo savo kūrybą ir Stasė. Žinoma, ji kaip aktorė skaitė geriau ir jos eilės už daugelio svečių buvo geresnės, salėje jai plodavo daugiau. Svečiams tai nepatikdavo. Jie replikuodavo, kad tai senos mergos aimana, rauda, inkštimas prie kuolo, kur buvo pririštas bulius. Laikraštis, žinoma, spausdindavo tik svečių kūrybą. Kai kurie svečiai, žadėdami parašyti gerų eilėraščių, iš redakcijos pareikalaudavo išankstinio honoraro. Tai padaryti pamiršdavo ir redaktorius eidavo prašyti paramos iš rajono valdžios.
Iš praeities aukštumų galima daryti išvadą, kad Stasė galėjo būti gera rašytoja, gera poetė, o tapo puikia režisiere. Kartais liūdna pagalvojus apie tai, kad okupacijos metais taip stengėmės puoselėti savo kultūrą, papročius, o dabar apšviesti laisvės saulės spindulių dumiame kokion Airijon, perimame jos papročius, puolame švęsti jų šventojo Patriko, nors pati ši tauta nesugebėjo išsaugoti savo gimtosios gėlų kalbos, nors mes išsaugojome savąją žymiai sunkesnėmis sąlygomis. Gaila žiūrėti, kaip užsieniuose besidarbuojantis mūsiškiai giriasi gerai ten gyveną, uždirbą, todėl kiekvieną savaitgali galintis nueiti į alaus barą ir išgerti kvortą alaus. Tai jų kultūros viršūnė. Ne visi lankosi lietuvių susibūrimuose, dalyvauja jų kultūriniuose renginiuose arba bent nesidžiaugia tuo, o giria airiško alubario malonumais.
Kartais politikai, norėdami parodyti, kad oponentų mintys negeros, prašo jų pažvelgti į akis, nors patys, tikėdamiesi didesnio populiarumo, gali drįsti motinai siūlyti atsisakyti vaiko. Stasė Niūniavaitė visada žiūrėjo į akis, Apolinaras gali drąsiai žiūrėti visiems į akis, nes ta knyga - skaidrus talentingo žmogaus gyvenimo gintaro lašelis su visais inkliuzais, smėlio grūdeliais, kurie gyvenime prilimpa prie kiekvieno iš mūsų. Apolinaras Vilniuje atsirado ne taip senai. Tenka pasivažinėti po Žemaitiją su koncertais. Labai malonu, kad, tarkim, Telšiuose padeklamavus žemaitiškus eilėraščius žmonės plodami net atsistoja. Manau, kad Apolinarui taip pat plodami atsistotų ne tik Telšių, bet ir Tryškių ir,žinoma, Akmenės žmonės.
Atgal
