Asmenybės
02 04. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai (2)
L. Kęsgaila – Kenstavičius
Kaunas, 1978 m.
Sunkiai tada besirišo mūsų kalba. Apgailestavome abu.
Tų koncertų programą sudarė ko ne išimtinai giesmės – raudos, giedotos Martą Raišukytę laidojant. Ir ten buvo pagerbtas M. Raišukytės atminimas.
Kompetentiškiems asmenims vertėtų patyrinėti ar tos giesmės – raudos, kurios buvo giedotos laidojant M. Raišukytę, yra tik giesmės liuteronų bažnyčios, kaipo tokios, ar čia nėra sukrikščionintos senos lietuviškos raudos, ar čia šiaip Vydūno kompozicija – tekstas ir melodijos Vydūno. Reiktų sugretinti Vydūno „Rožės ir lelijos“ ir jo „Giesmės“, na ir programą anų koncertų.
Vydūno rašyba
Vydūnas laikėsi savo rašybos. Man Vydūnas aiškino, kad jo rašyba esanti labiau lietuviška, nes paremta senaisiais Prūsijos lietuviškais raštais, kuomet lietuviškų raštų Didžiojoje Lietuvoje ir nebuvo, o Jablonskis, jei jis ir pats to nejautė, vis tik buvo slavų įtakoje. Kad esą pvz., jei sz pakeista š, o cz – č, tai vis tik geriau būtų buvę rašoma 
ir tai jau būtų lietuviškiau, originaliau.
Vis tik Jablonskį Vydūnas gerbė ir vadino jį „mūsų kalbos sąžine“ ir kiek galėdamas respektavo jo nurodymus bei patarimus. Jei tūli kiti rašytojai Jablonskį, dėl jo priekabių kalbos dalykuose nesislėpdami ir nesivaržydami vadino jį „blusintoju“, tai vis tik tokio epiteto Vydūnas nei karto Jablonskio adresu nėra taikęs.
Kartą Vydūnas pabrėžė – esą Jablonskis savo nurodymais rašytojams kalbos reikaluose buvo griežtas, – tai dar ne viskas. Jei jis pats būtų rašytoju, būtų parašęs jis ką nors šedevrinio, o tai tada esą pasigėrėtumėm ir pasimokintumėm iš jo...
Vydūnas savo rašybos laikėsi lig amžiaus pabaigai.
Kai kas juokaudavo, kad esą Vydūno raštus reikia versti į lietuvių kalbą, tada jis plačiau ir eis...
Labai įdomu buvo pavartyti dabar jau bendrine kalba išleistus Vydūno raštus „Probočių šešėlius“, „Amžiną ugnį“ ir „Gaisrą“. Išleista buvo 8000 egzempliorių tiražu ir laida beveizint išsisėmė.
Įsivyravus diktatoriškai Jablonskio kalbai bei rašybai mokyklose, buvo kitų „nepaklusnių“ tai „diktatūrai“ rašytojų, kaip pvz. ir Vydūnas. Į mokyklų bibliotekas jo raštai liko neimami bei iš tų bibliotekų išstumiami ir tai esą tam, kad netrukdytų jaunimą išmokinti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti. Tam išstūmimui bei neįsileidimui nemaža yra prisidėjusi ir toji aplinkybė, kad skersai kelio, bent tam tikrame laipsnyje stojo nepripažįstančios nuolaidų katalikiškos dogmos, pvz. Jakštas – Dambrauskas – Druskius anų laikų „Draugijoje“ savo recenzijomis gana žiauriai puldavo Vydūną. Užklaustas tuo reikalu Vydūnas tik santūriai prasitarė, kad šitaip recenzuoti esą nepridera...
Pagaliau ir pats Vydūnas, turėdamas omenyje lietuviams taikomą indų protėvynę, – be ne bus nuklydęs į budizmą, ar ką tai panašaus, o gal tai šiaip fantazavęs...
Ar dalino Vydūnas savo raštus nemokamai?
Kaip kada, kaip kam duodavo ir taip, bet anaiptol ne visiems. Esą sykį iš Kauno kalėjimo jo raštų paprašė politiniai kaliniai. Ir jis jiems savo raštų pasiuntęs ir tai, žinoma, nemokamai. Esą būna, kad ir privaloma duoti nemokamai. Kitaip negalima.
Pasibėdavojo sykį Vydūnas, kad tūli knygynai, pvz. Šlapelienės Vilniuje, esą jo raštus ima, bet neatsiskaito.
Po pirmojo pasaulinio karo pagrindinių ir svarbiausiųjų Vydūno kūrinių, būtent „Probočių šešėliai“ ir „Amžina ugnis“ beliko riboti egzempliorių skaičiai, tai ir jų kaina litais buvo aukštoka: „Probočių šešėliai“ 40 litų, o įrišta „Amžina ugnis“ 60 litų egzempliorius. Kiti gi smulkesnieji bei vėlyvesnieji raštai buvo pigesni, o tai ir visai nebrangūs.
Vydūno paskaitos
Vydūnas iš pagrindinės savo profesijos mokytojas – pedagogas. Šiaip buvo gana iškalbus. Sugebėdavo gerai dėstyti.
Vydūnas mėgdavo paskaitas skaityti. Daugumoje jos buvo populiarios, bet vis tik įdomios ir turiningos, vis tiek kokia tema bebūtų pasirinkta, apie ką bebūtų šnekėta.
Klaipėdoje sykį Vydūnas atliko paskaitą apie dr. Sauerveiną – Girėną, kurį jam teko pažinti asmeniniai. Tai su Vydūnu buvę geri ir artimi draugai. Paskaita buvo tikrai įdomi ir vertinga, bet, deja, tos paskaitos Vydūnas neatspausdino. Gerai vis tik, kad M. Kujus savo darbe „Drg. Jurgis Sauerveinas, jo gyvenimas, veikla ir raštai“, paskelbtame leidinyje „Darbai ir dienos“, tomas VI, 1937 m. matyti buvo gavęs iš Vydūno reikiamos medžiagos ir ja pasinaudojęs.
Įdomu, kad Basanavičių Vydūnas vadino Basanius.
Socialinės temos Vydūno kūryboje
Nors Vydūnas savo socialinio nusiteikimo neakcentuodavo, tačiau jam atskleisti užtektų įsigilinti į jo veikalą „Vergai ir dykiai“, nors šis veikalas dabar kaip ir užmirštas. Yra tuo reikalu prošvaisčių ir kituose jo raštuose.
Vydūno socialinis nusiteikimas ypač aiškus vienaveiksmiame vaidinyje „Vargšas ir besotis“, išleistame Tilžėje 1914 metais.
Iš pasikalbėjimų su Vydūnu
Pasikalbėjimuose Vydūnas yra reiškęs įdomių ir gana originalių minčių. Štai keletas pavyzdžių:
Kokie buvo Vydūno reagavimai į tuos ar kitus visuomeninius bei valstybinius Lietuvos negalavimus? Kai kada jis šiek tiek prasitardavo „Darbymetyje“, bet tai tarp kitko.
Sykį privačiame pasikalbėjime Vydūnas pasakė taip: ...“vakarykštieji vergai ne visada tesugeba būti laisvi“... Tai reikšmingas pasakymas.
Klaipėdoje sykį Vydūnui rodžiau savo albumus. Atkreipiau jo dėmesį į vieną foto atvaizdą iš Kazanės laikų: tai buvo brolių Antano ir Jono Juškevičių antkapinių paminklų atvaizdas. Paaiškinau, kad mes, buvę tada Kazanėje lietuviai moksleiviai, jausdami pagarbą įžymiems lietuviškų dainų rinkėjams, mirusiems ir palaidotiems Kazanėje, dažnai lankydavome jų kapą... Vydūnas švelniai prasitarė:... patriotizmas...
Vydūnas savo bibliotekoje turėjo brolių Juškevičių dainų rinkinius, atspaustus anais laikais Kazanės universiteto spaustuvėje. Šituos rinkinius Vydūnas labai vertino ir brolius Juškevičius didžiai gerbė. Pagaliau pusbalsiu perskaitė antkapių paminklų įrašus:
|
Jonas Juškeviče Rašytojas Lietuvos 1815–1886 |
Sacerdos Antonius Juszkewicz Letuviensis 1819–1880 |
Džiugu, kad išėjo brolių Juškevičių, dabar sakysime tiesiog Juškų, dainų rinkiniai ir tai gražiai apipavidalinti ir išleisti dideliu tiražu, plačiai juos paskleidžiant liaudyje, tačiau liūdna tai, kad Kazanės buv. katalikų kapinės, kame palaidoti broliai Juškos, griaunamos ir naikinamos... Antano Juškos paminklo jau nėra, o Jono bent prieš 8 metus dar buvo. Dėl brolių Juškų palaikų perkėlimo į Lietuvą buvo manim keltas klausimas Rašytojų Sąjungoje, bet iš to konkrečiai taip nieko ir neišėjo.
Grįžtame prie Vydūno, kad nenutolus nuo pagrindinės temos.
„Pasaulio gaisre“ yra keli sakiniai atspausdinti rusų kalba. Kartą Vydūnas, atvykęs į Klaipėdą, tarp kitko manęs klausė, ar taisyklingai tie rusiški sakiniai parašyti? Paaiškinau jam, kad tie sakiniai parašyti gražia taisyklinga literatūrine rusų kalba. Vydūnas liko patenkintas. Prisipažino, kad jam padėjusi Petrauskaitė – Jatulienė.
Atgal
