Asmenybės
01 24. Gyvojo slovėnų literatūros klasiko Žarko Petano 85-mečiui
Žarko Petan: dokumentinės prozos puslapiai
Istoriniai Slovėnijos meninio gyvenimo faktai
I. Žarko Petano proginės kalbos Cankaro namuose fragmentas
(Slovėnų literatūros klasiko, realisto bei demokrato Ivano Cankaro (1876-1918) vardu pavadinti namai - reikšmingiausių kultūrinių renginių Slovėnijos sostinėje Liublianoje vieta. - L.B.)
„Tais laikais, kai ėjau Slovėnijos televizijos ir radijo generalinio direktoriaus pareigomis, turėjau begalę įvairių susitikimų, posėdžių, susirinkimų, telefoninių pokalbių, tarnybinių kelionių, aplankymų bei atsilankymų.
Be to, asmeniškai ir dėmesingai atrašydavau visų mano gautų - netgi anoniminių - laiškų autoriams, koks bebūtų kiekvieno tų laiškų turinys; o tuomet pasitaikydavo gauti rašinėjimų išties nei į tvorą, nei į mėtą, bet buvo, žinoma, ir nemažai protingų samprotavimų. Stengiausi atsižvelgti į visų mūsų žiūrovų ir klausytojų pageidavimus, neapvilti jų lūkesčių.
Anuometinių įvykių ir nesuskaičiuojamų darbų darbelių sūkuryje užsimezgė likimo dovanotos pažintys. Būta ir sielvartingų dalykų … Pavyzdžiui, atmenu mano sakytą laidotuvių kalbą prie įžymaus mūsų muzikanto, dirigento ir kompozitoriaus Bojano Adamičio karsto. Mudu su Bojanu buvome ilgai bei gerai pažįstami, puikiai bendradarbiavome. Aš kaip režisierius, scenaristas ir eilės knygų autorius dalyvavau - kviestojo literato teisėmis - autoriniame Adamičio televizijos šou („show“). Velionis Bojanas buvo ne tik tasai meistras, kurį darbas giria, bet ir žmogus, kuriuo galėjai visados bei visiškai pasitikėti, o tokių ne kas žingsnis sutiksi. Pamenu, kaip kartą vienas toks kūrėjas mane su ilga nosimi paliko: jis iš anksto pažadėjo parašyti muziką mano režisuotam teatro spektakliui, o šio spektaklio išvakarėse pareiškė susirgęs ir jokios muzikos man nesukūręs. Tuomet turėjau šauktis pagalbos iš Bojano, kuris, kaip ir dera draugui, tučtuojau atskubėjo mums į pagalbą - tą patį vakarą maestro Adamič atnešė man į studiją savo žaibiškai sukurtos muzikos įrašus, ir toji muzika buvo tikrai nuostabi, tiksliai atitinkanti mano spektaklio sumanymą bei stilistiką.
Dar vienas dalykas iš ilgos atsiminimų virtinės, manding, tebėra dėmesio vertas. Tai Slovėnijos Radijo ir televizijos orkestro Big Band (kurio koncertų, būdamas jaunas, pats mielu noru klausydavausi) penkiasdešimtmetis. Šis šaunus slovėniškas muzikinis kolektyvas buvo giminingas linksmai džiazuojančių amerikiečių vyrukų menui. Slovėnijos muzikinėse scenose mūsų Big Band anuomet įtakojo plačiausius visuomenės sluoksnius, kadangi žadino mumyse nesutramdomus laisvės troškimus, o tai juk buvo šalyje, kur žmones pusę amžiaus varžė stipri ideologinė priespauda.
1945-ųjų vasarą - Postoinos urvo (Postoinos urvas (Adelsbergo grota) - karstinis urvas Slovėnijoje, Dinarų kalnyne, prie Postoinos miesto. Viena labiausiai turistų lankomų vietų. Turi daug požeminių salių ir galerijų, stalaktitų ir stalagmitų. Ilgis 23 km. Urve įrengtas geležinkelis. (Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, t.9, p.130. Vilnius.1982) atidarymo proga - įvyko pirmas viešasis pasirodymas minėto muzikantų kolektyvo, kuris tada oficialiai vadinosi Liublianos radijo šokių muzikos orkestru. Tasai koncertas buvo bei lieka išsvajotos laisvės simboliu: šaunūs radijo korpuso vyrukai taip pašėlusiai ir meistriškai drožė pusiau uždraustą džiazą, lyg iš tikrųjų būtų atvykę iš kokios nors - drąsiausios menine prasme - Jungtinių Amerikos Valstijų! Mūsų Big Band vos tik gimęs, ryžosi tikrai muzikinei avantiūrai, ryžosi iškart po kruvino karo, kai žmonės taip troško dvasinio atokvėpio! O mano kartai neužmirštamas pirmas Big Band tapo šviesa ilgo tunelio gale ir gražios ateities žybsniu“.
(Iš rinkinio „Tiesa apie „tiesą“ - „Resnica o „resnici“ Celje 2009).
II. „Mano vargšo Marato“ istorija
(iš Žarko Petano duotų interviu)
„Nemažą savo gyvenimo dalį praleidau kavinėse. Septintame ir aštuntame XX a. dešimtmečiuose man teko teatro reikalais dažnai lankytis užsienyje: buvau kviestas režisuoti spektaklius Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje… Koks gi buvo tenykštis gyvenimas?! Apsistodavau viešbutyje, beje, brangūs viešbučiai buvo ne mano kišenei, ir - nėra kur dingti - pėdini į kavinę. Ten galima į valias skaityti laikraščius, kalbėtis su jau pažįstamais žmonėmis ir užmegzti naujas pažintis.
Triskart esu režisavęs Krokuvoje ir negalėjau atsigrožėti puikiomis šio puikaus miesto kavinėmis, kurios ir socializmo laikais neprarado savo unikalaus istorinio pavidalo, ypatingai jaukios atmosferos. Krokuvoje yra tikras ir pagarbos vertas senų kavinių kultas. (…)
Pamenu, kaip 1967-ais metais su Lublianos dramos teatru viešėjau Lenkijoje ir Čekijoje. Sėdėdamas, kaip įprasta, kavinėje, varčiau rytinius tos dienos laikraščius ir viename jų, vokiškajame, austrų komunistų partijos leidinyje (!) perskaičiau interviu su ponu Rellstabu, kuris tais laikais vadovavo Ciūricho avangardiniam teatrui „Theater am Neumarkt“. Įsitikinau, kiek nustebęs, kad šitame Šveicarijos teatre statomos tos pačios pjesės, kurias ir aš įdėmiai skaitau bei mielai būčiau režisavęs. Kitąmet lankiausi Ciūriche pas bičiulį ir progai pasitaikius susipažinau su Rellstabu. Jis pakvietė mane vakarienės ir mudu ilgai bei draugiškai šnekėjomės. „Ar esate skaitęs tarybinių autorių pjeses? - paklausė jis, turėdamas mintyje tuomet šiuolaikinių rusų dramaturgų kūrinius. „Taip, žinoma, esu skaitęs“, - atsakiau, ir čia - akimirksniu apsisprendęs - jisai man tarė: „Jūs statysite pas mus tarybinę pjesę, ir pagrindinį vaidmenį joje vaidins Klausas Maria Brandaueris“.
Išsirinkau tam pastatymui plačiai žinoma Aleksejaus Arbuzovo drama trims aktoriams „Mano vargšas Maratas“, parašytą 1965-ais metais, ir mes pradėjome repetuoti. Repetavome įkvėpiai, sklandžiai; ypatingai brandžiu meistriškumu stebino Brandaueris, anuomet būdamas tik dvidešimt ketverių metų amžiaus. [Jam, įžymiam austrų aktoriui, Štutgarto muzikos ir kino instituto auklėtiniui, dar prieš akis buvo triumfiniai, pelnę jam pasaulinę šlovę vaidmenys vengrų režisieriaus Istvano Szabo filmuose „Mefistofelis“ (1981), „Pulkininkas Redlis“ (1984) ir „Hanusenas“ (1988) - L.B.]
Bet kaip tik „Mano vargšo Marato“ premjeros išvakarėse įvyko tarybinių tankų įsiveržimas į Čekoslovakiją, ir čia Brandaueris pareiškė: „Mes negalime vaidinti tarybinės pjesės tokiomis politinėmis aplinkybėmis!“ Jis siūlė po penkių minučių (nuo pradžios) nutraukti mūsų premjerinį spektaklį ir visos mūsų kūrybinės grupės vardu garsiai kreiptis į žiūrovus - viešai ir be jokių apylankų išreikšti protestą prieš Prahos okupaciją. Bet teatro direktorius, gavęs tam spektakliui dosnią dotaciją, kategoriškai uždraudė šitaip sumanytą politinę akciją, ir Arbuzovo pjesė buvo suvaidinta „be nepageidaujamų ekspromtų“. Man ir nūdien gaila, kad mums nepavyko įgyvendinti Brandauerio sumanymo, betgi aš buvau viso labo svečias, todėl ir negalėjau tenai šeimininkauti.“
(Iš knygos „Per pasaulio kraštą“ - „Čer rob sveta“ Karantanija, Ljubljana, 2007)
Iš slovėnų kalbos vertė ir parengė Laurynas Baltušnikas
Atgal
