Asmenybės
01 10. Per gyvenimo gruodą
Autobiografinė apybraiža
Povilas Latvėnas
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
Žiema. Eina žmogus keliu, sniegas gurgžda po kojomis, o jis mintimis brenda per visą savo praėjusį gyvenimą. Su savimi lyg su draugu kalbasi, pasakojasi savo praeitį, kad širdis atlėgtų.
Vaikystę prisimenu ne nuo pat mažų dienų. Tai buvo 1943-ieji, jau vokiečių okupacijos metai. Aš dar ėjau į mokyklą kaime, lankiau pradines klases. Brolis, vyresnis, taip pat mokėsi. Neturėjo gero apavo, tai apsiaudavo tėvo aulinius batus. Tėvas labai norėjo, kad mes mokytumėmės, tai ir spaudė prie mokslo. Pats jis buvo baigęs pradžios mokyklą dar caro laikais, kaip buvo sakoma, prie ano ruso. Kaip Lietuvos savanoris, jis buvo gavęs žemės, turėjo savo sodybą, ūkį.
O kaip daugybos lentelę reikėjo iškalti! Vakare, prieš einant gulti, paklaus – nemoki, tai šviesa, žibalinė lempa, degs, kiek reikia. Išmoksi – pažadink. Mokiausi, o akys pačios jau beveik merkiasi. Pažadinu tėvą: „Tėte, išmokau!“ Paklausinėja iš vieno galo lentelės, iš kito, nors kartais ir suklystu, bet išgirstu: „Gerai, užteks, neblogai pramokai, gali eiti miegoti.“
Bepigu, kad tik tokie vargai vaikystėje būtų. Vėliau užėjo kita valdžia. Kai nugriaudėjo karo audra į Vakarus, 1944-ųjų rudenį atsirado Joniškėlio progimnazija.
Tik turėk noro mokytis – mokslas nemokamas. Klampojam su broliu šešis kilometrus į mokyklą. Betgi ne visi žmonės patiko atėjusiai valdžiai, kaip ir daugumai – valdžia. Mokykloje turėjo būti visi pionieriai, komjaunuoliai. Daug kas džiaugiasi, rašo pareiškimus į komjaunimą stoti, ir mes su broliu, pagalvoję: „Jeigu jau dauguma rašo...“, taip pat parašėme. Parėję į namus pasigyrėme: „Tėveli, mes parašėme pareiškimus, dabar būsime komjaunuoliai“. Tėvas suriko: „Vaikai, rytojaus dieną tuos pareiškimus atsiimkite, jie turės būti sudraskyti čia, prie mano kojų!“ Ką padarysi, nors labai nedrąsu, bet.. jo paliepimo nevykdyti nevalia. Paprašėme mokytojos, kuriai buvome padavę, grąžinti pareiškimus, mokytoja mus suprato, grąžino nieko neklausinėdama.
Teko mokytis nepriklausyti „avangardui“, ir tas mokslas truko nebeilgai. Vos peržengus progimnazijos antrąją klasę, 1946-aisiais, mūsų mokslai baigėsi. Tėvas, kaip nepritariantis tuometinei valdžiai, buvo nubaustas dešimt metų praleisti Sibiro žemėse. Broliui taip pat kliuvo, nors tik penkiolika metų teturėjo: politinis kalinys – penkeri metai nepilnamečių kolonijoje.
Taip buvo „kalamas“ geresnis rytojus. Šalta buvo 1946-ųjų metų žiema, dar šalčiau jautėsi troboje, kurioje nebeliko tėvo ir brolio skleidžiamos šilumos. Nežinia, ko sulauksi rytoj, buvo paženklintas motinos veidas, ne viena raukšlelė išvingiavo naujo sielvarto taku.
Bėgo dienos, mėnesiai. Kas savaitė vis prie kito kalėjimo vartų su lauknešėliu.
Laukiančiai eilėje ne garuojančia žeme, ne svaigiu šieno aromatu kvepėjo spygliuota tvora. Kuomet priimdavo pakeisti apatinius baltinius, o iš kameros grąžindavo sunešiotus, pirmiausia žvilgsnis nukrypdavo į baltiniuose esančias dėmes. Spalvos liudijo už grotų esančio žmogaus gyvenimo sąlygas. Namuose jau kruopščiau apiūrėdavo, iščiupinėdavo kiekvieną siūlę. Atlenkimuose buvo smulkiai ant plono rūkomojo popieriaus gabalėlio trumpai surašytos žinios. Taip tęsėsi, kol buvo paskelbtas „trijulės“ nuosprendis. Vyriausiajam teko vykti 10-čiai metų į plačiąją žemę, penkiolikmečiui atsivėrė penkeriems metams nepilnamečių kolonijos vartai – taip buvo vadinami nepilnamečių kalėjimai.
Namuose likusiems irgi nebuvo ramybės. Kai atėjo nepažįstami žmonės ir surašė visą turtą, mama verkdama nubėgo pas brolį Kazimierą į kaimą. Dėdė Kazimieras tik tiek tepasakė: „Neverk, sesute, kiek galėsiu, padėsiu“. Tik gerų žmonių dėka sužinodavome, kada reikia kelioms dienoms nebūti namuose. Taip likome gyventi tėviškėje.
Likęs namuose „didžiausiu“ šeimos artoju, dvylikametis stvėrėsi plūgo ir dalgio, kad žaliuotų tėvo palikti laukai ir usnys neužgožtų sodybos. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens laukų darbai, žiemą – kūlimo metas. Brėkštant šakės ant pečių, ir trauki į talką pas kurį nors kaimyną, kur jau nuvežta kuliamoji. Atidirbai visą dieną, o vakare, po darbo, šeimininkės suruošia patalkus. Mūsų krašte buvo įprasta papjauti aviną ir pabaigtuvių vakarienei patiekti iš avienos paruoštą maistą.
Šeimininkas visus talkininkus pavaišindavo alumi, jeigu dar kas „pačirpindavo“ armoniką, patalkiai užsitęsdavo iki išnaktų. Taip dvidešimt dienų, diena iš dienos (tiek reikėdavo užsidirbti talkininkų, kad ateitų į tavo sodybą kulti javų). Tai buvo malonus darbas, lyg smagus susiėjimas, rodos, per daug neišvargdavai, nes dirbai sau.
1946-ųjų pavasaris – atėjo laikas dirbti žemę ir sėti javus. Mums su mama neužteko jėgų, kad visą plotą apdirbtume. Žemės plotą, skirtą pavasario sėjai, atidavėme dirbti „ant pusės“ kaimynui. Taip tuo metu vadindavo žemę, atiduotą dirbti: pusę gauto derliaus gaudavo žemės savininkas, o kitą pusę dirbantis žemę – nuomininkas.
Jau kitais metais nuomai davėme mažesnį plotą, o kai išmokau arti, tai yra po metų, turėdamas 14-ka, pradėjau su mama ūkininkauti tėvo ūkyje. Plūgo rankenos siekė pečius, nes buvau mažo ūgio, laikydavau plūgą pakėlęs rankas.
Vieną dieną, rudenį, kai mamos nebuvo namuose, pasikinkiau arklį ir plūgą ir išėjau arti lauko. Laukas buvo prie sodo, pusė jo – bulviena, pusė – vasariena. Bulvienos lauke žemė buvo sudžiūvusi, suskilusi, tai plūgą grumstai mėtė į šalis kartu su manimi, o vasarienoje jau ėjau lygiai. Tai buvo pirmoji artojo pamoka.
Nuo kaimo eidama namo mama pamatė, kad kažkas aria žemę, pagalvojo, koks geras tas artojas buvau aš, apsikabino ir pravirkusi pasakė: „Vaikeli, išmokai arti, išmokai vargą vargti“.
Taip ir prasidėjo artojo dalia: arti, dalgiu pjauti tiek žolę, tiek javus, nes jokių mašinų neturėjome, tik vienintelį arkliuką. Dar prisimenu, buvo gražus, šviesus vakaras, mėnesiena, tai pjoviau iki vidurnakčio. Mama atėjusi sako: „Baik, vaikeli, kvailioti, kaimynai pagalvos, kad susipykai su protu“.
Taigi tėvo žemė neliko dirvonuoti, ją su mama, kaip atpildą tėvui, stengėmės išlaikyti, apdirbti, tam atiduodami visas savo jėgas, aukodami ir poilsio minutes. Kai jau suaugau, pagalvojau, kad ne veltui buvo visas tas kasdienis darbas, nes jis mane užgrūdino, gal per daug nepervargau, palyginti su kitais vienmečiais, buvau stipresnis, kaip geras sportininkas po treniruočių.
Toli gražu ne viskas lengvai klojosi. Laukė ir priverstinis darbas – tai miško kirtimas, tuo laiku vadinamas „Goko planu“. Miško kirtimo normą uždėdavo pagal šeimoje esančius darbingus žmones.
Pirmas įsimintinas kirtimas buvo 1947-ųjų metų žiemą Biržų girioje. Kaip prisimenu, tais metais sniego buvo labai daug, tokiam pypliui beveik iki juosmens. Prasimindęs taką, visą laiką juo šliauži, tempdamas pagalius į krūvas.
Tais metais dirbome su kaimynu Pranu (šiuo metu jis jau ilsisi amžinojo poilsio). Laimingas buvo žmogus, sveikas grįžo iš Antrojo pasaulinio karo, kuriame buvo priverstas dalyvauti. Motina jam davė namie austo milo atraižą kostiumui, kad sutiko dirbti su tokiu 13-mečiu piemeniu.
Visą „gamybą“ baigėme per porą savaičių. Iš miško išėjome auštant, bet iki Biržų buvo 25 kilometrai kelio, kol atsiplūkėme, nebespėjome į traukinį Biržai-Panevėžys, kuris važiuodavo pro Joniškėlį. Geležinkelio stotelėje šiek tiek pailsėję išsiruošėme į namus pėstute. Buvo gana šalta žiema. Kadangi nuo sniego veltiniai buvo šlapi, sušalo į ledą. Truputį paeiname, truputį pabėgame keliu, veltiniai kaukši, lyg eitum apsiavęs geriausiais odiniais batais.
Ėjome visą dieną ir naktį, tik apyaušriu pasiekėme savo kaimą, nužirkliavę daugiau nei 70-ties kilometrų kelią. Mums grįžus į namus, mama jau kinkėsi arklį važiuoti „balsuoti“ – tokia buvo ta diena. Nusirengiau po didžios kelionės poilsiui, bet čia mama pravirko:
-Vaikeli, kur aš tave buvau išleidus?!
Paklausiau:
-Kas yra, mamyte?
-Tavo nugara ir pečiai nusėti žaizdomis, nubrozdinta oda...
Man aišku – juk tai nuo medžių nešimo, bet siaubingai nesijaučiau. Dabar gi mamos užjaustas griuvau į lovą ir užmigau.
Kiekvieną žiemą vis kitas miškas. Dar teko pareiti nuo Sujetų, bet jau arčiau, gal apie 30 kilometrų mynėme miškais grupė žmonių, dirbusių iš mūsų kaimo. Sulaukęs penkiolikos jau kinkiau savo numylėtą arkliuką ir išsiruošiau vežti miško (geras kaimynas pavadino). Jau buvo lengviau, jaučiausi kaip suaugęs vyras.
Nuvažiavau tą žiemą į Moliūnų mišką, buvo priskirta miško išvežimo norma. Mama buvo įdėjusi porą „četvertuškų“ samanės, pasikviečiau biržės prižiūrėtoją už malkų krūvos ir išsiprašiau, kad leistų vežti malkų, o jas galima vienam pasikrauti, nereikia talkos. Samanė tais laikais daug kur padėdavo. Tokie „planai“ tęsėsi iki 1949 metų pavasario, kol atėmė arklius ir vežimus į suorganizuotą kolūkį.
Smagu buvo tėvo ūkelyje. Aplink sodą buvo prisodinta medžių, prabudus – paukščių trelės, nes sodybos plotas apie pastatus užėmė gal visą hektarą.
Taip likau amžinu kolūkiečiu, kaimiečiu, prie žaliuojančių laukų, garuojančių arimų, kvepiančių namine duona.
1949-ųjų kovas. Saulei jau gerai pakilus, malonus rytmečio jausmas – prasidėjo graži pavasario diena. Pamatėme nuo kaimo mūsų sodybos link skubantį žmogų. Rankoje švytravo kepurė, kurią buvo nusiėmęs nuo galvos, matyt, beskubėdamas labai sušilo. Kai jau galėjome atpažinti, pamatėme, kad iš kaimo skubėjo dėdė Kazimieras.
Mama, sunerimusi ir paėmusi mane už rankos, tarstelėjo: nejaugi ir vėl kokia nelaimė atėjo?
Priėjęs iš karto prabilo: „Sesute, šiandieną kaime šaukiamas susirinkimas, bus organizuojamas kolūkis (taip sutrumpintai vadino kolektyvinį ūkį, iš rusiško žodžio „kolchoz“). Parašyk pareiškimą ir prašykis priimama į kolūkį, jeigu priims, tai vienintelis išsigelbėjimas nuo tremties Sibiran“.
Mama ašarodama parašė pareiškimą ir išskubėjo į kaimo susirinkimą. Kaimo žmonės jau buvo susirinkę, kas savo noru, kas atvaryti, aptarinėjo, kaip teks gyventi ateityje. Nemažai akių nukrypo į atėjusią mamą – vieni šyptelėjo, kiti ramiai žvelgė. Susirinkime dalyvavo rajono valdžios atstovai, politiniai darbuotojai – partinis aktyvas, saugumo darbuotoji akylai stebėjo susirinkusius.
Dauguma kaimiečių parašė pareiškimus, norintys stoti į kolūkį. Rašė ir tie, kuriems nebuvo kitos išeities kaip apsiginti nuo represijos. Dauguma stambesnių ūkininkų jau buvo ištremti į Sibirą. Kadangi didesnė kaimo žmonių dalis parašė pareiškimus, kolektyvinis ūkis buvo įkurtas ir pavadintas kolūkiu „Kova“. Kolūkio pirmininku buvo išrinktas kaimo žmogus, pavyzdingai tvarkantis savo nuosavą sodybą, suprantantis, kaip turėtų būti tvarkomasi dideliame ūkyje. Kaimo žmonės buvo patenkinti, kad neatvežė statytinio, kaip daug kur buvo priimta, o leido išsirinkti savo žmogų.
Dėl mamos pareiškimo kilo ginčų: buvo tokių, kurie tiesiog pasakė: miškinių šeimos kolūkyje nereikalingos, ji neverta būti kolūkio nare. Nulėmė pirmininko žodis: „Mums kaime darbingų žmonių reikia, o Latvėnienę visi pažįstame kaip darbščią, sąžiningą moterį. Aš siūlyčiau, jeigu moteris prašosi, reikia priimti. Už tai prašau balsuoti ir bus nuspręsta“. Dauguma kaimo žmonių nubalsavo už priėmimą, keletas buvo prieš, bet sprendimą patvirtino pagal balsų daugumą.
Aš buvau nepilnametis, man atskiro pareiškimo rašyti nereikėjo.
Pareiškime reikėjo nurodyti, kokį įnašą savo turto atiduodi į kolūkį. Po kelių dienų atvažiavo komisija, viską patikrino ir surašė privatizacijos aktą. Arklį, vežimą, akėčias, kas būtina žemei dirbti, iš pastatų – klojimą, taip pat rėkėjo atiduoti sėklos normą, reikalingą turėtai žemei apsėti, o sau – kas lieka, jeigu lieka...
Įkurtą kolūkį suskirstė į dvi brigadas: viena liko kaimo centre, o kita toliau no kaimo – vienkiemyje, buvusio ūkininko sodyboje (sodybos savininkai buvo pasitraukę iš ūkio), kur buvo daug didelių pastatų. Tvarte įrengė arklidę: iš lentų sukalė pertvaras – kiekvienam arkliui atskiras gardas.
Gyvenamajame name apgyvendino dvi kolūkiečių šeimas ir dar įrengė stalių dirbtuvėlę atlikti smulkiems remonto darbams. Brigadoje liko žmonės, gyvenę vienkiemiuose, toje kaimo pusėje. Kiekvienam vyrui priskyrė po porą arklių darbui laukuose.
Man pasisekė, nors buvau vos penkiolikos metų: vieną moteriškę, gyvenusią su mažais vaikais, paskyrė šėrike-melžėja prie turimų galvijų, o jos turėtą arklį davė į porą mano arkliukui. Buvo daug džiaugsmo, nes jaučiausi kaip suaugęs vyras, turėjau pastoviai priskirtų arklių porą.
Sodo krašte, ant medžio šakos, pakabino traukinio bėgio gabalą ir juo skambindavo ryte – skelbdavo darbo pradžią, per pietus – pietų pertrauką, vakare – darbo pabaigą. Toli girdėdavosi bėgio dūžiai, aidėdavo keletą kilometrų, po kiek laiko net arkliai įprato – pasigirdus skambalo garsui, pastatydavo ausis.
Brigadoje dirbo du broliai: Stasys buvo arklių šėrikas, Jonas - eilinis lauko darbininkas. Iš jų buvo paimti du arkliai, su jais ir dirbo Jonas. Arkliai visą laiką blizgėjo, buvo geriau prižiūrimi, o gal ir avižų gaudavo daugiau, gražūs buvo bėriai. Jų niekam ir neduodavo, kad nenuvargintų. Vieną dieną man pasisekė, Stasys pasišaukė ir sako: „Povilai, šiandien darbui paimsi mūsų arklius, Jono nebus, susirgo“. Jis žinojo, kad aš, dirbdamas su arkliais, niekada nenaudoju botago, o padarydavau tiek pat, kiek ir kiti. Padirbęs valandą arba pastebėjęs, kad arkliai pailso, sustodavau ir duodavau arkliams pailsėti, pailsėję arkliai eidavo greičiau ir už poilsio laiką atidirbdavo.
Kiekvienam darbui buvo išdirbio normos, už padarytą darbo kiekį skaičiuodavo darbadienius – toks buvo darbo įvertinimas.
Pagal uždirbtų darbadienių kiekį gaudavai ir metinį atlyginimą. Duodavo keletą kilogramų grūdų, keletą kapeikų – visą metinį atlyginimą lengvai parsiveždavau vienu vežimu, kai kurie įveikdavo parsinešti ant pečių.
Visas kolūkiečio pragyvenimas buvo iš turimų šešiasdešimies arų pasodybinio sklypo ir asmeninių gyvulių, kiek dar leido jų laikyti. Viskas būdavo suplanuota: kada sėti, kokių kultūrų ir kiek, kada nupjauti, kiek atiduoti valstybei, o tau kas liko, niekam nerūpėjo.
Buvo pirmininkų ir gerų gaspadorių, popierius rašydavo pagal duotus planus, o ūkyje tvarkėsi kaip geriau.
Tokie buvo tie „planiniai“ visų darbų ir kelionių į plačiąją Sibiro žemę metai.
Taip ir ėjome žiemą, vasarą per gyvenimo gruodą.
P.S. Šią apysaką „Per gyvenimo gruodą“ iš poeto, rašytojo Povilo Latvėno knygos „Tekėjo Taltupis tenai“, autoriui leidus, pateikiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams.
Pagarbiai Birutė Silevičienė
Atgal
