Asmenybės
12 21. LIETUVYBĖS ŠVIESA SPINDULIUOJANTI ASMENYBĖ... IŠ AMŽININKŲ ATSIMINIMŲ APIE PRANĄ MAŠIOTĄ... (Pabaiga)
JŪRATĖ JAGMINIENĖ
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Pirmojo pasaulinio karo metais Voronežas tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu Rusijoje...
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Mašiotas pasitraukė į Maskvą, vėliau į Voronežą, kur 1915–1918 metais vadovavo Martyno Yčo iš Vilniaus evakuotoms berniukų ir mergaičių gimnazijoms. Jis buvo visų gerbiamas ir mylimas gimnazijų vadovas. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, bendradarbiavo spaudoje pedagogikos, švietimo, etnografijos, kalbos klausimais. Karo metais Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Evakuotos lietuvių mokyklos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. Veikė 10 švietimo įstaigų: pradinės mokyklos, gimnazijos, mokytojų institutas, liaudies universitetas, vakariniai bei vasaros kursai mokytojams. Voroneže susibūrė gausi Lietuvos inteligentijos bendruomenė, dirbo garsūs pedagogai: Juozas Balčikonis, P. Mašiotas, M. Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Konstantinas Šakenis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Zigmas Žemaitis, Jonas Jablonskis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms. P. Mašiotas parašė „Mokslo pasakas“ (1916 m.). Pasitarimuose diskutavo Lietuvos švietimo sistemos klausimais, rengė atskirų mokymo dalykų programas. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. Nors 1906 m. P. Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną, skirtą pradinėms mokykloms; buvo keletas ir kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename vadovėlyje buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys matematikai: P. Mašiotas, M. Šikšnys, Z. Žemaitis ir kalbininkas J. Jablonskis Voroneže drauge ėmėsi didelio bei labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo ir parengė pirmą lietuvišką matematikos žodynėlį. Jų pasiūlyti matematikos terminai, mažai pakitę, išliko iki šių dienų.
D. Čiurlionytė-Zubovienė:
Pranas Mašiotas nebuvo šnekus. Dažnai mano mama, sugrįžusi iš gimnazijos, mėgo pasakoti įvairius linksmus nuotykius iš savo pedagoginės patirties. Atsimenu, kaip Pranas Mašiotas klausydavo šypsodamasis ir mažai ką pasakydavo. Tačiau jis turėjo stiprų humoro jausmą. Kartą išėjo pas dantų gydytoją Juliją Biliūnienę danties rauti. Ji, rašytojo Jono Biliūno našlė, buvo tada dar jauna, labai miela, taurios sielosmoteris; ji gydė dantis visai mūsų kolonijai. Taigi, išleidus savo Praną danties rauti, Mašiotienė labai nerimo, vaikščiojo prie lango žiūrėti, ar nepareina. Pagaliau grįžta Mašiotas ir, šelmiškai nusišypsojęs, sako:
- Ji ne tik be skausmo rauna, bet dar pabučiuoja.
Tačiau pasirodo, kad tik Pranui Mašiotui buvo padaryta tokia išimtis – ekspansyvi ir geraširdė Julija susijaudino įskaudinus mielą senuką ir atsiprašydama pabučiavo nukentėjusį skruostą.
Kai dabar galvoju apie Praną Mašiotą, džiaugiuosi, kad dar vaikystėje teko man pažinti tokį taurų ir šviesų žmogų: ne tik pažinti, bet ir pajusti vaikus mylinčios širdies šilumą.
Po ilgos 35-erius metus trukusios gyvenimo kelionės (Maskva–Lomža–Ryga–Maskva–Voronežas) – vėl gimtojoje žemėje...
1918 m. P. Mašiotas grįžo į Lietuvą. Naujai besikuriančioje valstybėje – marios darbų. Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuris vyko Vilniuje 1919 m. sausio 20 dieną, buvo atkurta Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, į kurios valdybą buvo išrinkti: P. Mašiotas, O. Mašiotienė, P. Karazija ir M. Šikšnys (pirmininkas – P. Mašiotas). Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje, buvo Aukštesniojo mokslo departamento direktorius. Kai Vilnių okupavo lenkai, P. Mašiotas pasitraukė į Kauną. Nuo 1919 m. paskirtas Švietimo ministerijos viceministru. Dirbo Knygų leidimo ir terminologijos komisijoje. Daug laiko skyrė, rašydamas vadovėlius pradinei ir vidurinei mokykloms. Parengė ir išleido elementorių „Ašakaičio abėcėlė“ (1921 m.). Vidurinės mokykloms parašė „Fizikos vadovėlį“ (1922, 1930 m.). Parašė ir išleido daug matematikos vadovėlių: „Plokštumos trigonometriją“ ir „Trigonometrijos uždavinyną“ (1919 m.), „Plokštuminę trigonometriją ir uždavinyną“ (1923, 1929,1936 m.), „Algebros uždavinyną“ (1921, 1922, 1929, 1931 m.), „Geometrijos uždavinyną“ (1919, 1923 m.). Paminėtina jo „Žemosios matematikos istorija“ (1919 m.). Vadovėliams būdingi politechninio mokymo elementai, teorijos ir praktikos ryšys, mąstymą skatinančios užduotys.
Rašytojas Julius Būtėnas:
Praną Mašiotą pirmą kartą kart pamačiau 1922 m., būdamas pirmos klasės mokinys. Tų metų pavasarį Mašiotas, kaip švietimo viceministeris, vizitavo Alytaus vidurinę mokyklą. Atėjęs į mūsų klasę kartu su matematikos mokytoju Martynu Gaveliu, nesisėdo prie stalo, bet, nusižiūrėjęs laisvą vietą suole, kuris buvo paskutinis prie sienos, nuėjęs atsisėdo. Tame dviviečiame suole sėdėjo vienas mokinys.
Kad vizitatoriaus pavardė Pranas Mašiotas, mes prieš pamokas sužinojom iš vyresniųjų klasių mokinių. Tai buvo gražios išvaizdos dėdė, panašus į daugelio mūsų tėvus: žilais ūsais ir žilais plaukais.
Mes jau buvome skaitę jo parašytų knygų vaikams, kaip „Ir aš mažas buvau“, :Gimnaziją atsiminus“, be to, mokėmės iš jo parašyto „Aritmetikos uždavinyno“, todėl buvo įdomu pamatyti tų knygų autorių.
<...> Nugirdome, kad Mašiotas paklausė mokinį, su kuriuo sėdėjo, pavardės ir vardo.
- Žiūrėk tu man! Turi garsią pavardę. Baranauskas, ir dar Antanas. Ar esi skaitęs „Anykščių šilelį“?
Bet čia pat suskambėjo varpelis – baigėsi pamoka, ir Pranas Mašiotas pakilo. Išeidamas iš klasės, jis atsisuko į mus visus, nedrįsusius greit sprukti iš suolų, ir pasakė:
- Linkiu gerai mokytis ir negauti dvejetukų.
P. Mašiotas ypač daug pedagoginių straipsnių ir patarimų paliko mokytojams. Daug tokių
straipsnių buvo publikuojama Švietimo ministerijos laikraštyje „Švietimo darbas“. P. Mašiotas rašė:
<...> noriu pakartot savo pedagoginių patarlių keletą. Jas buvau išspausdinęs 1918 m. „Lietuvos Mokykloje“. Dabar tas „Lietuvos Mokyklos“ sąsiuvinis retai kur randamas, o tose mano darbo patarlėse taip gi išreikšta kiek mano įspūdžių, kurie gal sužadint vieną kitą pedagoginę mintį.
1. Nemėgsti vaikų, nesisėsk į mokytojo krėslą – nei jiems nei sau mielas nebūsi.
2. Vaikai mėgsta mokytis, tik nemėgsta blogų mokytojų.
3. Mokiniai daugiau išmano, kaip parodyt įmano.
4. Klasė gerai mato, nes daugeliu akių žiūri; giliai jaučia, nes daug širdžių turi.
5. Juo mokytojas daugiau dirba, juo mokiniai ilgiau gauna pamiegoti.
6. Darbštus mokytojas, darbšti ir klasė.
7. Pigiausias būdas vaikui valdyt – duot jam įdomaus darbo.
8. Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši.
9. Vaikai tik tų nemyli, kurie nesiduoda mylėti.
10. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk, tai patys pamatys.
11. Parodyk vaikui kiek širdies, jis tau savo visą atiduos.
12. Gero auklėtojo žodis už blogo rykštę skaudesnis.
13. Lengviau vaikus nuo blogo išsaugot, kaip paskui atpratint.
14. Kur vaikas yra nusikaltęs, ten yra du kaltu – vaikas ir auklėtojas.
15. Vaikas nemėgsta vedamas, džiaugiasi padedamas.
16. Nuolat valdomas, staiga neišmoks pats valdytis.
17. Bausmė kaip vaistas: dažnai vartojama paliauja gydžius.
18. Tik pirmoji bausmė tikrai baisi.
19. Dažnai baramas, kaip jautis ariamas, pripranta.
20. Nuolat baudžiamas, nepriglaudžiamas, į kalėjimo duris žiūri.
21. Vaiko širdis, kaip vaškas: paliovus šildyti sukietėja.
22. Vaiko protas godus, širdis ištroškus; tas pedagogas, kuris abudu patenkins.
23. Rišk žodį su darbu: vaikas žodžiu tiki, darbu seka.
24. Vaiko akys auklėtojui pagalba: ką mažas jaučia, tą jo akys pasako.
25. Per daug varžomas auklėtinis iš rankų išsprūsta.
26. Įtarinėk, įtarinėk ir susilauksi tikro nusikaltėlio.
27. Iš mažo, kaip iš didelio, reikalauti – vis tiek, kaip striukas batas ant ilgo kurpalio traukti.
28. Tik teisybės sakyt neduok, pats išmoks meluot. „Švietimo darbas“, 1924, nr. 2, p. 112 – 113.
Uostamiestyje P. Mašiotas nebuvo sutiktas labai svetingai...
1922 m. balandžio 20 d. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje. 1930 m. gimnazijai
suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1924 m. šios gimnazijos direktoriumi paskiriamas P. Mašiotas. Tuo metu gimnazijoje vyravo nemaža įtampa. Mažlietuviai mokytojai labai priešiškai buvo nusiteikę prieš mokytojus iš Didžiosios Lietuvos: susitikę net nesisveikindavo, mokytojų kambaryje kalbėdavo tik vokiškai, nevengdavo pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai iš aukšto žvelgė į mokinius, nevengė mokinius bausti fizinėmis bausmėmis. P. Mašiotui visa tai buvo nepriimtina, svetima. Nebuvo paprasta tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti. P. Mašiotas gerai mokėjo vokiečių kalbą, kas jam padėjo greičiau pritapti suvokietintoje Klaipėdoje. Po truputį gimnazijos direktorius palenkė savo pusėn kai kuriuos pedagogus. Be tiesioginių pareigų, jis dar rūpinosi suaugusiųjų švietimu, prižiūrėjo valdininkams organizuojamų lietuvių kalbos kursų darbą. Įsijungė į Klaipėdos visuomeninį gyvenimą – buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys. Vienas iš P. Mašioto auklėtinių prisimena, kad vienas šviesiausių jaunimo auklėtojų gimnazijoje buvo P. Mašiotas, vadovavęs Klaipėdos lietuvių gimnazijai iki 1929 metų. Apibūdindama P. Mašioto pedagoginį taktą buvusi auklėtinė L. Janušytė pasakojo, kad tai buvo direktorius, kuris rodos nieko nedrausdavo mokykloje, bet niekas nedrįsdavo blogai elgtis. Pasikvietęs į savo kabinetą moksleivį, direktorius pasisodindavo jį greta, kalbėdavo ramiai, su šypsena, ir kažkokia moraline jėga moksleivį sukaustydavo. 1929 m. P. Mašiotas susirgo veido nervo uždegimu. Atsistatydino iš direktoriaus pareigų, atsisveikino su uostamiesčiu ir grįžo į Kauną. Tačiau, tikėtina, kad pagrindinė atsistatydinimo priežastis – buvę nesutarimai su gubernatoriumi Antanu Merkiu (1887–1955).
P. Mašiotas lietuvių kultūros ir švietimo istorijos tėkmėje pasireiškė kaip unikali, talentinga asmenybė, kurioje derėjo mokslininko išmintis ir kūrėjo prigimtis...
Nuo 1929 metų, išėjęs į pensiją, P. Mašiotas atsidėjo literatūrinei kūrybai ir vertimams. Visada, rašydamas vaikams, svarbiausiais geros vaikų literatūros kriterijais laikė meniškumą, informatyvumą, dorovinį poveikį, aukštą kalbos kultūrą. Jo kūrybinis ir mokslinis palikimas didžiulis: parašė ir išleido per 150 knygų vaikams, parengė ir išleido matematikos, fizikos, rašybos vadovėlių pradinei ir vidurinei mokykloms. Paliko daugiau kaip 500 publicistikos rašinių. Rašė pedagogikos ir jos istorijos, mokymo metodikų, švietimo, etnografijos, kalbos kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo klausimais. Tėvo pramintais keliais pasuko ir P. Mašioto duktė Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959) – istorikė, bibliografė, Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato Juozo Urbšio (1896–1991) žmona (1922–1927 m. dirbusi Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, Maskvoje ir Paryžiuje) bei sūnus Jonas Mašiotas (1897–1953) – pedagogas, matematikas, vadovėlių mokykloms autorius. Mašiotų šeima sugyveno labai gražiai, darniai, brangino ir puoselėjo lietuvių tradicijas ir papročius, visada šeimoje švęsdavo visas tautos ir šeimos šventes.
Donatas Mašiotas, P. Mašioto jauniausiasis sūnus:
Kai į Kauną buvo atvažiavusios tėvo seserys valstietės (Petronėlė Baltrušaitienė-Pacevičienė ir Domicelė Kudirkienė), rodos, tai buvo 1924 m., jis paprašė sūnaus, kad nupirktų keturis bilietus į teatrą: du seserims, po vieną sau ir sūnui. Seserys atsikalbinėjo eiti į teatrą, sakydamos: „Praniuk, tu mokytas, o mudvi – kaimietės. O ir kaip apsirengusios – ir dar su skarelėmis“. Tėvas nenusileido, ir visi nuvykom į teatrą. Pertraukos metu tėvas, abi seseris paėmęs už parankių, vaikščiojo vestibiulyje. Tikrai, tokio išdidaus savo tėvo, kaip tada vaikščiojančio su seserimis, nebuvau matęs.
Nepriklausomoje Lietuvoje P. Mašioto darbai buvo pelnytai įvertinti: už nuopelnus Lietuvai 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio, 1933 m. – 1-ojo laipsnio ordinais. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos mokslų fakulteto siūlymu P. Mašiotui suteiktas garbės daktaro laipsnis. 1933 m. jis išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu.
Mokytojas Alfonsas Šimėnas:
Man su Pr. Mašiotu asmeniškai teko susipažinti <...> štai kokiomis aplinkybėmis.
Grįžęs iš Prancūzijos 1927 m., 1927–1933 m. laikotarpyje gana daug dirbau periodinėje spaudoje. Kartą Pr. Mašioto sūnus Jonas, su kuriuo kartu dirbome mokytojo darbą „Aušros“ berniukų gimnazijoje man sako:
Tu, monsieur, vis rašinėji į laikraščius, kartais ir niekus rašai. O kodėl tau neparašyti apie mano Tėvą?
-Gerai, sakau, mielai parašysiu, bet manau, kad būtų įdomiau rašyti ne straipsnį, o pasikalbėjimo forma. Pakalbėk su tėvu, tegu man paskiria valandą ir aš užeisiu.
Po kelių dienų aš buvau pakviestas į jo butą nedideliame nuosavame dviejų aukštų name Donelaičio gatvėje greta dabartinės viešosios bibliotekos. Buvęs direktorius priėmė mane savo kabinete: ant sienos kabojo didžiulis, A. Varno pieštas jo portretas.
Kada aš, dėstydamas savo apsilankymo tikslą, jį pavadinau mūsų vaikų literatūros tėvu, jis griežtai užprotestavo prieš šį titulą ir pasakė:
-Jeigu jau tamsta nori būtinai prikergti man kokį epitetą, tai vadink mane lietuvių vaikų literatūros rūpintoju.
Į mano klausimą: „Kas Jus paskatino rašyti vaikams?“ Jis atsakė, kad jam koktu matyti, kaip lietuvių vaikai maitinami menkaverčiais klerikaliniais kanauninko Šmidto ir panašiais leidiniais. Jis ir pabandęs parūpinti sveikesnių, su savo kraštu susijusių skaitinių. Mano pasikalbėjimas užsitęsė ilgokai ir po kelių dienų buvo atspausdintas „Lietuvos aide“.
Po to pasikalbėjimo su gyvu Pr. Mašiotu susitikti neteko. 1940 metais drauge su savo mokykla palydėjau jį į Kauno kapines.
Visas Prano Mašioto gyvenimas buvo pašvęstas tautos kultūriniam atgimimui, tautinės mokyklos kūrimui. Tai buvo lietuvybės šviesa spinduliuojanti asmenybė...
Atgal
