Asmenybės
03 09. Grąžink man mano kaukolę, dangau
Sigitas Geda. Iš paskyrimų Fransua Vijonui
Vytautas Vilimas Skripka
Sigito Gedos krikštaduktei Almai Rastupkevičienei, Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus mokytojai, V.Daujotytės knyga „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos užrašų, refleksijų“ (R.S. leidykla) paliko slogų įspūdį. Monografijoje dėstomi faktai: Sigito tėvas mušdavo savo keturmetį sūnų, šis nusižudęs. Genties benamystė, juoda ubagystė, girtuokliavimas, įskaitant ir poeto šitaip žalotą didžiąją gyvenimo dalį.
S.Gedos giminė, prie jos prisidėję Lietuvos inteligentai, kitų profesijų asmenys suabejojo faktografijos tikrumu.
Norėdama apsiginti nuo kaltinimų, knygos autorė prisipažino, kad nerinko atsiminimų, netikslino - ką išgirdo, tą išgirdo.
Liūdna tai, kas atsitiko. Dabar jau kitų specialybių žmonėms teks narplioti, tikslinti, sverti S.Gedos biografinių žinių smiltis.
Bet jaudina ir kitkas šioje istorijoje. Puošnus, neobarokiškas V.Daujotytės dėstymo stilius pats savaime ir įtaigus, ir gražus. Bet nelabai leidžia pajusti didelę poeto dvasią. O keisčiausia, kad čia nuvainikuoti du pagrindiniai jo poezijos dieviškųjų ir sykiu imperinių nuostatų simboliai. Pagaliau – negailestinga komunizmo kritika (ypač atskleista gausioje S.Gedos publicistikoje).
Be Dievo ir įtikėjimo, jog tikrąją kūrybą įtakojo tik jis ir metafizika, S.Geda tampa nesuprantamas. Sunku poetą įsprausti į painias mitologines schemas. Neperdėsiu tvirtindamas, kad nesupratę krikščionybės, vargu ar suprasime S.Gedą. Esu V.Daujotytei sakęs, jog jinai atstovauja ateistinę krikščionybę. Tą patį galiu pasakyt ir susipažinęs su monografija.
Beje, pažįstu dar labiau mitologiniuose tekstuose įklimpusių profesorių, bet kai prieinama prie gyvos literatūros, jiems didžiausias mūsų dienų poetas taip ir lieka latvis Berzinis...
Prie S.Gedos biografijos klaidintojų ir prie čia išdėstyto glaudžiasi ir kiti mūsų kultūros asmenys. Pirmiausia, šią knygą šefavęs – R.S. leidyklos vyr. redaktorius V.Sventickas. Nors ir turintis puikų pagalbininką S.Repečkę, jis linkęs pasikliauti savo „postmaterialistine“ taktika. Kitaip tiesiog sunku paaiškinti R.S. leidyklos veiklą: kodėl išleidžiami ir siūlomi finansiškai remti prasti, o atmetami geri autoriai, ką pastebi Konstitucinių teisių gynėjo, Lietuvos žmogaus teisių gynimo bei Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos atstovai.
Šioje leidykloje skaudžių problemų begalės. Ironizuodamas pradėsiu nuo savęs. Prieš keletą metų, leidžiant knygą apie P.Širvį, leidyklos atstovas paprašė žiupsnelio atsiminimų apie poetą. Parašiau, o leidykla juos išmetė, patarusi ieškoti atsakingo žmogaus Kaune. Numanoma priežastis – mano nepagarba tarybinėms premijoms.
Visai kitaip buvo su mėgėjiško lygio literatu J.Endriejaičiu, jam paskirta garbinga J.Aisčio premija. „Nemunas“ reziumavo: premija galutinai sukompromituota!
Kas iš to? Šiais metais į Nacionalinės premijos kandidatus daugelio nuostabai jau patenka pats V.Sventickas. Lošiamas ne tik mįslingas, o ir nelabai švarus žaidimas.
Beje, V.Sventickas jau yra buvęs ne tik R.S. pirmininkas, bet ir įvairių komisijų vadovas, tos pačios nacionalinės premijos komisijos pirmininkas, LATG‘os prezidentas, L.R. valdybos narys...
Kyla klausimas, ką reiškia Nepriklausomybė Lietuvos kultūrai. Kokie čia pluša žmonės, ar dori jų įsitikinimai? Ir kaip čia neprisiminsi to paties V.Sventicko straipsnio „Įgaliojimų nelaukė“, paskelbto 1988 m. „Poezijos pavasaryje“. Aiškiai pasisakoma už komunistinę savivoką, šios kategorijos žmonės (R.Ambrasas ir kt.) tebelyginami su plienu. Pačiose lemtingų Lietuvai įvykių išvakarėse!
Štai sritis problemų, kurių, man regis, dar labiau nei biografinius kratinius, įsigalvojimus jau turėtų įvertinti ar bent atkreipti į juos dėmesį Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė. Nors šiais visuotinio netikėjimo ir nepasitikėjimo laikais, vargu ar galime iš ko nors laukti radikalesnių sprendimų. Ar kas susimąsto, kodėl kai kuriose bibliotekose ir šiandien taip lengva susirasti (ne senų senovėje), o 1975 m. išleistą A.Baltakio knygą „Dedikacijos“, kur apstu keistų paskyrimų: R.Ambrasui, R.Kubilinskui, V.Petkevičiui.
Drąsumu (gal įžūlumu) išsiskiria trijų eilėraščių dedikacija G.Guzevičiui:
Ten, kur įsmeigsiu vėliavos kotą,
Bus žemės pats vidurys...
(cituoju iš atminties)
P.S.
Skaitydamas Giedrės Šmitienės „Šiaurės Atėnų“ kovo 4 dienos numeryje poleminį straipsnį apie šią V.Daujotytės knygą, sustojau ties A.Baltakio pavarde, neva šis poetas vienas pirmųjų pastebėjęs jaunąjį Gedą... Viešpatie, kada tai baigsis?
Užuot priminęs, kad maniškė karta absoliučiai nevertino A.Baltakio, pasakysiu štai ką:
1. Po karo dalis lietuvių tautos išdavė tautą ir kartu su ginkluotais atėjūnais pradėjo socializmo statybą.
2. A.Baltakis (neplakime jo nei su A.Maldoniu, nei su Just.Marcinkevičium) ideologiškai rėmė imperinio fanatizmo politiką, imituodamas tų metų prastą rusų poeziją.
Ir taip iki E.Selelionio... Iki Sąjūdžio dienų...
Atgal
