Asmenybės
12 18. Lietuvybės šviesa spinduliuojanti asmenybė...Iš amžininkų atsiminimų apie Praną Mašiotą... (1)
Jūratė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Gruodžio 19 dieną sukaks 150 metų, kai Zanavykų žemėje, netoli Kudirkos Naumiesčio, Pūstelninkų kaime, gimė garsus lietuvių pedagogas, publicistas, vaikų rašytojas, kultūros veikėjas – Pranas Mašiotas.
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje visuomenei pristatyta virtuali paroda „Atminties spalvų retrospektyva. Pedagogui Pranui Mašiotui – 150“. Tai jau devintoji virtuali paroda iš ciklo „Atminties spalvų retrospektyva“, kada virtualioje erdvėje galime prisiliesti prie mūsų tautos švietimo istorijos atminties lobyno – prisiminti ir priminti visuomenei apie tarpukario Lietuvos inteligentų nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje.
P. Mašiotą kaip literatą, vaikų rašytoją pažįsta visa Lietuva, o ypač jaunieji skaitytojai, tačiau kad jis buvo garsus pedagogas–matematikas – žino gal tik vyresnės kartos tautiečiai, kurie mokėsi matematikos iš P. Mašioto vadovėlių, arba kuriems jis pats dėstė matematiką. Būtent apie P. Mašiotą – pedagogą, vadovėlių mokykloms autorių, kuris keturiasdešimt savo gyvenimo metų atidavė mokyklai – straipsnyje ir bus kalbama...
Pranas Mašiotas 1863–1940. Nuotraukos iš muziejaus fondų
1887 m., baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, P. Mašiotas sugrįžo į Lietuvą. Deja, vėl pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kada išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, carinės Rusijos Lietuvoje paprasčiausiai buvo „nepageidaujami“. Taip atsitiko ir P. Mašiotui. Negavęs darbo Lietuvoje, jis buvo priverstas pasitenkinti mokytojo darbu Lomžoje (Lenkija). 1891 m., gavęs Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje raštininko darbą, persikėlė gyventi ir dirbti į Rygą (Latvija). Čia ir prasidėjo tikrasis pedagogo, publicisto, švietėjo ir kūrėjo gyvenimas.
Manau, kad siekiant giliau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą, galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais... Tokių prisiminimų nemažai surinko ir užrašė mokytoja Natalija Manikienė.
P. Mašiotas 24 metus mokė Rygos lietuvių vaikus...
1892 m. P. Mašiotas paskirtas Rygos realinės gimnazijos matematikos mokytoju, o 1913–1915 metais dirbo dar ir Rygos mergaičių gimnazijos direktoriumi. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Rygoje rašė į „Aušrą“, „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Vairą“, „Rygos garsą“. Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose, jas rėmė materialiai ir moraliai. 1906 m. drauge su kitu žymiu pedagogu Marcelinu Šikšniu įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, kurios buvo pirmasis pirmininkas. Draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. Buvo renkamas į Rygos lietuvių „Dainos“, „Kanklių“ ir kitų draugijų valdybas. 1907 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1912–1914 metais sekmadieniais P. Mašiotas lietuvaites gimnazistes mokė dar ir lietuvių kalbos. Pradinei mokyklai pedagogas parašė „Aritmetikos uždavinyną“ (I – II d. 1906 m.), kuris tuo metu buvo ypač reikalingas, išėjo net 14 leidimų (paskutinis 1938 m). Suaugusiųjų savimokai parašė rašybos vadovėlį „Raštas“ (1907 m.).
P. Mašiotas su šeima, Iš kairės sėdi: žmona Marija Mašiotienė, sūnus Donatas, P. Mašiotas; stovi dukra Marija ir sūnus Jonas. Ryga, 1912 m.
Gyvendamas Rygoje, P. Mašiotas sukūrė šeimą. 1894 m. vedė išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Susilaukė trijų vaikų: Marijos, Jono ir Donato.
P. Mašioto buvęs mokinys architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis:
Mokytoją Praną Mašiotą labai mylėjo ir gerbė mokytojai ir mokiniai. Visada jis buvo geros nuotaikos, besišypsantis. Eidavo koridoriais į klases kažkaip laisvai. Dažnai pakalbindavo vieną kitą mokinuką ir, kiek prisimenu, niekad nebardavo, nešūkaudavo, nepašiepdavo.
Pamenu vieną išdaigą, mokinių iškrėstą savo mokytojui. Apatinėje klasėje vyko Prano Mašioto pamoka, o viršutinėje pamokos nebuvo. Mokiniai sumanė „patikrinti“ kažkokį fizikos dėsnį. Apskaičiavę atstumą tarp viršutinio lango ir pridėję „koeficientą“, susirado virvę ir pririšo gimnastikos batelį. Kitą virvės galą pritvirtino prie lango rėmo. Metamas batelis turėjo įlėkti pro apatinį langą ir trinktelėti mokytojui per galvą, o fizikos dėsnių veikiamas, vėl išlėkti. „Eksperimentas“ pavyko, tačiau batelis užkliuvo už apatinio lango rankenos, ir mokytojo rankose liko nusikaltimo įrodymas. Pranas Mašiotas, pertraukęs pamoką, nuėjo į viršų su bateliu rankoje ir visus padykėlius surinko krūvon. Buvau jų tarpe ir aš... Mokytojas labai ramiai nupasakojo įvykį, pabrėždamas, kad, įvykus antpuoliui, jo klasės mokiniai nei šypsojosi, nei juokėsi, tik labai susijaudino. Toks mokyklos darbo trukdymas, nepagarba mokytojui, mokiniams, pačiai mokyklai, tėvams visai neteikia garbės ir to sumanymo vykdytojams. Mokytojas sakė esąs įsitikinęs, kad tai buvo padaryta be noro įžeisti žmogų, o tik sugalvota kvailokai papokštauti, ir neabejoja, kad padykėliai patys yra susigėdę. Tėviškai, švelniai pabaręs, mokytojas grįžo į savo klasę. Likome lyg skaudžiai rykščių gavę. Susigėdom visi, kai kas net pravirko.
Mokytojų kursai Voroneže 1917 m. Pirmoje eilėje aštunta iš kairės – Julija Jablonskytė; antroje eilėje iš kairės: Juozas Damijonaitis, J. Petrauskaitė, Marija Mašiotaitė, Martynas Yčas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, [?], Jonas Šliūpas, Kazimieras Būga, kunigas J. Jasinskas, Marcelinas Šikšnys, Kajetonas Sklėrius, Jonas Murka, J. Vitkauskas; trečioje eilėje antras iš dešinės – Povilas Karazija; penktoje eilėje tryliktas iš kairės – Jonas Mašiotas
(...) 1913 metais sėkmingai baigiau Rygos miesto realinės mokyklos septintąją klasę. Atestato vidurkis buvo virš ketverto. Su tokiu atestatu galėjau be konkurso stoti į Rygos Politechnikos institutą. <...> Dėdė Pranas kalbino mane stoti Politechnikos institutan ir studijuoti architektūrą, sakydamas, kad architektai bus labai reikalingi Lietuvai. Jo patariamas ir stojau architektūron. Beje, daug vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, atsidėkodamas savo mokytojui už pamokas, V. Žemkalnis-Landsbergis P. Mašiotui suprojektavo namą Donelaičio g. 4, Kaune, kuriame jis gyveno nuo 1929 m. iki 1940 m. birželio mėnesio.
Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dukra:
Su Prano Mašioto šeima mano mama buvo susibičiuliavusi dar Rygoje, kur mokėsi nuo 1902 iki 1904 metų. Tai buvo pirma inteligentų šeima, kurią ji išgirdo kalbant lietuviškai. Mašiotai pamilo jaunutę Kymantaitę. Jie dažnai ją kviesdavosi į namus. Su Mašiotais ji nueidavo į „Kanklių“ draugijos ruošiamus vakarus. Mama man vėliau su pasigėrėjimu pasakojo, koks nuostabiai patrauklios išvaizdos buvęs Pranas Mašiotas. Tada jam buvę apie keturiasdešimt metų – tiesus, elegantiškas; laikysena tikro džentelmeno, o plaukai visiškai žili... O kaip šoko! Ypač mozūrą. Tas temperamentingas šokis reikalavo miklumo ir gracijos. Mama tvirtino, kad jai Lietuvoje neteko matyti mozūro šokėjo, kuris būtų galėjęs prilygti Mašiotui. Jo namuose Kymantaitė susipažįsta su Marcelinu Šikšniu ir kitais lietuvių inteligentais. Tos aplinkos įtakoje ji ima bandyti savo sugebėjimus literatūroje, dalyvauja slaptame mokinių savišvietos ratelyje, kuriam vadovauja Kipras Bielinis. Ten ji paskaito pirmuosius eilėraščius.
Atgal
