Asmenybės
11 23. Tapęs pranašu savame krašte
„Visada jaučiau garbę gyventi šiame nuostabiame krašte, šnekėti šio krašto tarme ir rašyti apie šio krašto žemę ir žmones“ –sako Dzūkijos sūnus rašytojas, publicistas ROMAS SADAUSKAS, kurio 75-erių metų jubiliejų paminėjome lapkričio 21-ąją.
Romas Sadauskas savo sodyboje Demeniškiuose (asmeninio archyvo nuotr.)
Su rašytoju kalbasi žurnalistė Sofija Stanevičiūtė.
– Apybraiža, apysaka, apsakymas, esė, miniatiūra,romanas – Jums paklūsta visi žanrai. Literatūroje debiutavote 1970 m., išleidęs apybraižų knygą „Prie gimtojo slenksčio“. Iki šiol miklinate plunksną, rašydamas trumpos apimties tekstus. Nesvetima Jums ir poezija ar publicistika. Jubiliejaus proga maga paklausti: kokį literatūrinį kraitį sukrovėte ir išdalinote skaitytojams? Kokie kūriniai Jums pačiam mieliausi?
– Mano kūrybinis gyvenimas dvilypas, per 40 metų išdirbau redakcijose, esu parašęs šimtus apybraižų, reportažų, straipsnių. Žodžiu, žurnalistika nuo jaunų dienų buvo mano duondavė. Tačiau jos žanrai man buvo per ankšti, tad atokvėpio akimirkomis ar per atostogas bandžiau apie tą patį rašyti giliau. Taip gimė mano eilėraščių, esė, apysakų knygos, keletas romanų. Apie 30 spausdintų leidinių. Kas iš to visko man mieliausia? Vienas prancūzų rašytojas sakė, kad į savo kūrybą žiūri kaip į meilės nuotykius - švelniai. Labai pažįstamas jausmas.
–GimėteMarijampolėje, mokėtės Veisiejuose, o vidurinę mokyklą baigėte Druskininkuose. Dabar vasaras leidžiate savo sodyboje Demeniškių kaime, Lazdijų rajone. Juk sodyboje tenka daug dirbti fiziškai. Esate kaimo vaikas? Papasakokite apie savo šaknis.
–Mano tėvai ir seneliai – dzūkai iki pašaknų, tačiau gyvenimas juos vis mesdavo į miestus. Į Marijampolę tėvai išsikraustė 1938 metais, bet pradėjus dundėti pasaulinio karo patrankoms, grįžo atgal į gimtas vietas netoli Veisiejų. Man tada dar nebuvo nė pusės metukų. O į Druskininkus išsikėlėme tėvui grįžus iš sibirinės tremties; jam nebuvo leista gyventi ten, iš kur buvo išvežtas. (Rašytojo tėvas – kaimo mokytojas, 11 metų kalėjo Čiukotkoje – aut.pastaba) Man pačiam beveik visą suaugusio gyvenimą teko būti priregistruotam mieste (nuo 1957 metų Vilniuje), tačiau savo siela jaučiausi kaimo vaikas, apie miestą beveik nerašiau. Mano eldorada – jotvingiškoji Dzūkija.
–Ko gero, pastarųjų metų kūriniai gimė būtent čia, Demeniškiuose Eseistiniame romane “Gyvenimas prie vieškeluko” su meile ir didžiule šiluma aprašote mažėjantį Dzūkijos kaimą – Demeniškius, Bestraigiškės girią, kaimo žmonių ir girios gyvenimus, tuo pačiu parodydamas savo paties santykį su aplinka, filosofinį požiūrį į supantį pasaulį, didelius mažų žmonių džiaugsmus…
–Demeniškiai labai panašūs į gimtąjį motinos kaimą Petroškus, kur iš senelių statytos sodybos liko tik šulinys, jo melioratoriai neužgriovė, kad turėtų iš ko atsigerti. Petroškuose prabėgo imliausios mano vaikystės dienos, visa mano pasaulėjauta – iš ten. Taigi senatviškos vasaros Demeniškiuose lyg atkartoja anas. Čia esu tik aštuntus metus, bet per juos parašiau daugiau, negu per dešimtmečius anksčiau. Suprantama, rašymas irgi kitoks, nes kitokie laikai, nereikia savęs varžyti.
–Sakytum, kad pabėgate nuo miesto triukšmo, į kūrybinės vienatvės oazę. Tačiau savo sodybon sutraukiate gausybę žmonių – etnologų, rašytojų, aktorių, dainininkų ir kitų kultūra besirūpinančių žmonių, vietos gyventojų. Kas pas Jus taip traukia Lietuvos šviesuomenę?
–Kiekvieną vasarą mūsų Demeniškynėje vyksta po dvi šventes, kuriose yra dalyvavę žymių rašytojų, aktorių, muzikantų, filosofų, kitokių kultūros žmonių. Penkis kartus buvo užsukęs „Poezijos pavasaris“. Irgi penkis kartus vyko „Tarmių ir šnektų atlaidai“, dar visokių linksmybių nutiko. Kas žmones traukia į mūsų kiemą? Kad net nežinau. Turbūt bendri rūpesčiai dėl kultūros, kalbos, dėl kaimo ateities. Pridursiu, kad mūsų namai ir kiemas virto neįteisintu vietinės etnografijos muziejumi ir biblioteka, net nežinau, kas perims visa tai po mūsų.
– Esate geras organizatorius: jau antrą dešimtmetį Rašytojų klube rengiate ir pats vedate įsimintinus vakarus, skirtus Pasaulinei Žemės dienai. Temų būta įvairiausių: Žemė, jos gelmės, Lietuvos miškai, Nacionaliniai parkai, medžiai ir keliai… Vienas iš jų – poezijos ir publicistikos vakaras – buvo skirtas Žmogui…
–Pernai susirgau, ir tradicija nutrūko. Gaila kad niekas neperėmė. Naujoms rašytojų kartoms, įskaitant Rašytojų Sąjungos vadovybę, akivaizdu, ta Žemė bei jos reikalai nerūpi.
–Gamtos, miškų, aplinkosaugos tematika Jums taip rūpi. 1982 m. baigėte Prahos (Čekija) aukštąją ekologijos mokyklą, tapote medžių gydytoju. Apie 10 metų dirbote žurnale “Mūsų gamta”, o pilietiškai drąsius straipsnius spaudoje rašote visą savo brandų gyvenimą. Daugelį metų bendraujate su miškininkais, esate tarsi jų bendruomenės dalis, jų renginių nuolatinis dalyvis, nors valstybės turto –miško – valdytojams esate pasakęs ir griežtų žodžių…
–Mes nelabai įsisąmoninom, kad miškai – geras trečdalis pačios gražiausios, turtingiausios Lietuvos. Jie kvalifikuotai prižiūrimi, bet dar toli iki to, kad mokėtume savo girias deramai puoselėti ir jų siūlomais turtais naudotis. „Mediena ir žvėriena“ – toli gražu ne visas miškas. Prisiminkime Just. Marcinkevičių: „Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis?.“ Kas be ko, gal esu ir miškininkams kokį kartesnį žodį pasakęs, bet tai nesumenkina mano gilios pagarbos šiems žmonėms, jų sunkiam ir sudėtingam darbui.
–Pakalbėkime apie kūrinius vaikams. Kokios temos juose gvildenamos? Ar manote ateityje sugrįžti. prie šios tematikos?
–Kuriant vaikams reikalingas ypatingas nusiteikimas, o tai ateina dažniausiai tuomet, kai augini savo vaikus, arba senatvėje, kai jau pats imi vaikėti. Pirmąjį atvejį išnaudojau kažkada (1974) rašydamas miniatiūrų apysaką „Mažas girios dienoraštis“. Ji buvo išversta į čekų ir baltarusių kalbas, o ir pas mus labai skaitoma, bibliotekose visiškai susinešiojo, tad būtų gera išleisti naują šios apysakos laidą – dabartinėms skaitytojų kartoms. Vėliau išėjo keturios vaikams skirtų apsakymų ir viena pasakų knygelė. O kaip tik šiomis dienomis „Versus aureus“ leidykla išleidžia naują mano knygą, skirtą jaunam skaitytojui. Ji vadinasi „Katino Mikio gyvenimas, žygiai ir darbai“. Ji priklausys jau antrajam „vaikiškos“ kūrybos etapui.
–Gyvenimas, publicistinis ir literatūrinis darbas jus suvedė su tauriomis, įdomiomis mūsų laikmečio asmenybėmis. Gal vertėtų tuos susitikimus įamžinti, palikti gyvensiantiems po mūsų?
–Mano kriminalinė.praeitis, kitaip sakant, gyvenimas tikrai leido bendrauti su daugybe labai įdomių asmenybių, o ir visai „nežymių“, bet dar labiau dėmesio vertų žmonių. Knieti apie juos papasakoti, bet vargu ar spėsiu. Nedaug liko gyvenimo, o jėgų – dar mažiau.
–Jūsų naujausia poezijos knyga “Taškas“. (Prisiminimų žaltvykslės), kurią pats ir iliustravote, formos, ir turinio prasme – naujoviška knyga. “Rimuotų dvieilių poetiškumas bei filosofinės įžvalgos – bene svarbiausios naujo rinkinio vertybės” – rašoma anotacijoje. Linkime jai sėkmingos kelionės pas skaitytoją, kurio pagarbą ir meilę užsitarnavote. Esate vertinamas ir literatūros žinovų: už kūrybą 1979 m.esate pelnęs V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją ,1979 m. Japonijos vaikų literatūros asociacijos premiją, 1986 m. Ievos Simonaitytės premija...
–Ką tik atėjo iš Lazdijų žinia, kad Lazdijų savivaldybės taryba mano broliui Danieliui (dainininkui, nusipelniusiam Lietuvos artistui –aut. pastaba) ir man suteikė šio krašto Garbės piliečių vardus. Taigi čia turiu progą viešai ir nuolankiai padėkoti. O dar sakoma, kad savoje parapijoje pranašu nebūsi. Nežinau, kokias pareigas eina garbės piliečiai, bet visada jaučiau garbę gyventi šiame nuostabiame krašte, šnekėti šio krašto tarme ir rašyti apie šio krašto žemę ir žmones
–Dėkoju už pokalbį. Lauksime naujų Jūsų kūrinių.
Atgal
