Asmenybės
11 15. Gyvenimas Lietuvai
Iškilaus leidėjo, filharmonijos direktoriaus, Operos trupės Vilniuje kūrėjo, juristo, dr. Jono Pauliaus Lenktaičio (1913–2003) gimimo šimtmečiui
Mykolo Romerio universiteto prof., dr. Rita Aleknaitė -Bieliauskienė
„Nemaža yra pasaulyje tautų, kurios didvyriškai gina savo laisvę, tačiau mūsų kova skiriasi nuo kitų savo nuolatinumu ir tragizmu. Lietuviai dar neturėjo kada atsikvėpti, susitelkti ir atsidėti didžiųjų vertybių kūrybai. Mes vis dar, tartum kokie panaktiniai, turim eiti sargybas ir kovoti už pagrindinę teisę – gyventi.“ Taip 1947 metais „Patria“ leidykloje, Tiubingene išleidžiant Bernardo Brazdžionio redaguotą „Tremties metų“ pirmąją knygą, rašė Stasys Santvaras. „Tremties Metų“ „[...] knygom Lietuviai Rašytojai Tremtiniai ryžosi pastatyti kuklų paminklą Martynui Mažvydui ir jo Katekizmui, 1547 m. pasirodžiusiam Lietuvoje ir Žemaičiuose. [...] Mes ieškom Tiesos ir apeliuojam į Žmoniškumą, o mūsų knyga – dar vienas dokumentas lietuvių tautos kančių...“, – tęsė S. Santvaras. Skaitytojus pasiekė B. Brazdžionio „Abėcėlė“, „Tėvų nameliai“, V.Gailiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonija“, K. Bradūno „Vilniaus varpai“, A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys“, A. ir J. Mekų „Knyga apie karalius ir žmones“, B. Gražulio „Brydė rugiuose“, S. Santvaro „Laivai palaužtom burėm“, S. Zobarsko „Savame krašte“, V. Biržiškos „Lietuvių rašytojų kalendorius“ K. Griniaus memuarų knyga „Atsiminimai ir mintys“, J. Balio „Lietuvių tautosakos skaitymai“, V. Jakubėno muzikos kūriniai: „Penkios liaudies dainos“, „Pasaka“ ir kitos. Bankui parėmus, 1947 m. J. P. Lenktaitis išleido dar L. Dambriūno vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“, V. Kamantausko „Ispanų kalbos vadovėlį“, P. Skardžiaus „Lietuvių kalba, jos susidarymas ir kalba“. Ypač vertingi buvo Vokietijoje, JAV J. P. Lenktaičio leidžiami informacinio pobūdžio leidiniai apie Lietuvą ir lietuvius, apie lietuvių kalbą ir rašytojus. Leidėjas mokėjo ne tik kaupti leidybai reikalingą kapitalą, bet ir įvairiais būdais skleisti apie lietuvių leidinius žinią pasaulyje. Reikšmingas buvo leidinių eksponavimas tarptautinėse parodose.
Jonas Paulius Lenktaitis vokiečių okupacijos metais
Tremtyje Vokietijoje iki 1950 m. 210 tūkstančių tiražu J. P. Lenktaitis išleido 54 knygas. Lietuvių rašytojus, dailininkus palaikė mokamas nemažas honoraras. Kasmet J. P. Lenktaitis, palaikydamas rašytojų, dailininkų gyvastį, skirdavo premijas. Jas yra gavę H. Nagys, K. Bradūnas, A. Škėma, S. Santvaras, dailininkas P. Osmolskis ir kiti. Knygų leidybą J. P. Lenktaitis tęsė ir gyvendamas JAV.
Reiktų prisiminti ir sovietmečiu Lietuvoje kokiu tai būdu neoficialiai gaunamos Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ leidybą. „Patria“ leidykla ją išleido tremtyje. Leidiniui skirtas ypatingas dėmesys. Viršelį kūrė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Pagal galimybę parinktas geriausias gautas popierius. Autoriams skirti numeruoti vardiniai egzemplioriai odiniais viršeliais. Būtent į „Lietuvos istorijos“ (ne „Tremties metų“, kaip klaidingai nurodo šiandien recenzentai) trečiosios laidos skaitytojus kreipdamasis leidėjas J. P. Lenktaitis rašė: „Nei spaudos draudimo laikais, nei mūsų raštijos atbudime joks veikalas nebuvo taip sunkiai leidžiamas kaip šis, kada nemokančiųjų skaityti jau nesutinkame, kada niekas mums nedraudžia skaityti nei melstis gimtąja kalba arba nereikia bijoti nepažįstamo asmens kaip kad tėvynėje likusiems tautiečiams. Nepaprastai skaudina, kad tokia nesėkmė turėjo kristi ant veikalo, kuris yra mūsų tremties alfa ir omega, kuris įprasmina mūsų pasiryžimus, stiprina mus sunkioje valandoje, suteikia mums ir gal visai eilei kartų suteiks galimybę bendrauti su tėvyne, kvėpuoti mūsų protėvių kovos už laisvę dvasia, nepalūžti kovoje prieš tėvynės okupantą, ir įgalina savo rankose laikyti visą Lietuvos praeitį, kuria ne be reikalo didžiuojamės“.
Kalbėdamas apie leidybos sunkumus, J. P. Lenktaitis dėkojo visiems spaudos darbus parėmusiems, o ypač ne lietuviams p. S. K. Mileriams. Suteikta paskola sudarė 80 proc. leidybai reikiamos sumos. Dėkojo ne tik prenumeratoriams, bet ir „už retai sutinkamą nuoširdumą ir draugiškumą kritiškiausiuose momentuose“ savo draugui iš Lietuvos laikų Walteriui Banaičiui ir tuometei žmonai, savo vaikų motinai RitaiVileišytei-Lenktaitienei (vėliau, J. Aničo raštuose apie Vileišių giminę prisistatančiai Bagdonienei).
Leidyklos „Patria“ pavadinimas, Lietuvą pasiekę jos leidiniai mums primena leidyklos kūrėją, vieną didžiųjų Lietuvoje patriotų, nenuilstantį kultūros puoselėtoją, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierių (2001 m.), teisės dr. Joną Paulių Lenktaitį.
Tai jis, jaunas, trykštantis energija ir kūrybingais sumanymais nusipirko merdinčią spaustuvę ką tik Lietuvai atiduotame Vilniuje. Kupinas patriotiškų jausmų drauge su kitais inteligentais, specialistais 1939-aisiais galvojo atkurti lietuviškus kultūros židinius. Artima jam buvo žurnalistų, muzikų veikla. J. P. Lenktaitis tuo metu sumanumu buvo nepralenkiamas. Jis – sunkiai pakeičiamas buvo ir Vilniuje tvarkant prekybos sistemą, bendradarbiaujant su Muzikų sąjunga. Įdarbinant pašalpas gaunančius Vilniaus muzikantus, drauge su savivaldybėje dirbusiu architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu pradėjo kurti simfoninį orkestrą. Iš Kauno repetuoti programų važinėdavo Balys Dvarionas. Kaip filharmonijos administratorius, J. P. Lenktaitis suburdavo klausytojus.
Lenktaičiai – sembų, prūsų genties palikuonys. XVII a. Labguvos apylinkėse siaučiant marui, bėgo, ieškodami išsigelbėjimo, per Kuršmarių užliejamas žemumas, persikėlė per Nemuną ir 1796 m. apsistojo Ariogalos bažnytkaimyje. 1938 m. bažnyčioje buvo rasti įrašai: „atbėgę iš šlapumų“ O tai reiškė - iš Rytprūsių žemės. Vėliau persikėlė į Suvalkus. Taip ir liko dešiniajame Šešupės krante. 1913 m. lapkričio 17 d. tvarkingame ūkyje Juškakaimy, netoli Slavikų, Šakių valsčiuje, didelėje šeimoje gimė Jonas Paulius.
Vienoje iš paskutiniųjų nuotraukų karui baigiantis, sėdi visa lietuvių ūkininkų šeimyna prie erdvios daržinės. Atsisveikina. Slavikai – miestelis prie Siesartis žiočių, liks ilgam tik sapnuose. Čia, tarp aukštų medžių, ant kalnelio – senoji Slavikų dalis ir bažnyčia. Jos varpinėje spaudos draudimo metais buvo knygų slėptuvė. Kapinėse ilsisi kultūrininkas J. P. Lenktaitis. Paliko tėvų sodybą dar jaunas. Po penkių dešimtmečių grįžęs į Lietuvą ieškojo čia artimųjų, savo pėdsakų, medžio, kuris, kaip ir jo likimas, buvo suskaldytas...
Lietuva buvo visada jo žvilgsnio platybėje. Žmogaus gyvenimą tėvynėje jis siejo su gyvenimo gerove, švietimo pažanga, kultūros klestėjimu. Jis neįsivaizdavo tuščio egzistavimo visuomenėje. Yra sakęs, kad produktyviai veikti reikia mokėti. Todėl ir jo gyvenime mokslas buvo viena didžiausių vertybių. Pats savo jėgomis pasiruošė ir išlaikė brandos atestato egzaminus, keturis semestrus teisės ir ekonomikos paskaitų klausė Vytauto Didžiojo universitete. Ir emigravęs neleido laiko vėjais. Tiubingeno universitete pradėjo studijuoti teisę, gavo politinės ekonomijos mokslų diplomą, 1956 m. Niujorke baigė radijo technikos mokyklą įgydamas „radiofonijos“ ir televizijos stočių inžinieriaus specialybę. 1972 m. JAV apgynė teisės daktaro disertaciją. Net ir nugyvenęs septynis dešimtmečius jis vėl mokėsi - dabar kompiuterių rašto. Mokėdamas vokiečių, anglų, lenkų, rusų, čekų kalbas, puikiai jautėsi pasaulyje.
J. P. Lenktaičio vardas įrašytas ir į Lietuvos nacionalinės filharmonijos istoriją. Buvusį apsukrų administratorių kviesdavo vadovauti šiai kultūrininkų įstaigai: gebėjo perprasti žmones, mokėjo komunikuoti su įvairaus lygmens valstybės pareigūnais ir pasiekti norimų tikslų. Taip ne tik sudarė sąlygas karo metais dirbti simfoniniam orkestrui, liaudies ansambliui, kitiems muzikantams, bet net slėpė žydus: juos šelpė, išsaugojo gyvybes. Vokiečių okupacijos metais Vilniuje, prie filharmonijos pradėjo kurti operos trupę.
Agitavęs prieš hitlerininkų siekius sukurti lietuviškus SS dalinius, su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Stebėtinu būdu sugebėjo iš ten išsiveržti.
Trys garsios Lietuvos muzikinio gyvenimo prieškario Vilniuje figūros, draugai, susitikę JAV tik 1975 m. gruodžio 13d.: (iš kairės)Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Jonas Paulius Lenktaitis
Nuo 1928-ųjų pradėjęs reikštis Lietuvos spaudoje, J.P.Lenktaitis 1935 m. buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų draugiją. Iki gyvenimo pabaigos buvo ištikimas „Lietuvos aido“ autorius ir kritiškas skaitytojas. Emigracijoje būrė rašytojus Lietuvių rašytojų draugijon.
Drauge su Robertu Shermanu nuo 1972-ųjų 21 metus Vasario 16-osios proga įtakingam dienraščiui „NewYork Times“ priklausančioje radijo stotyje rengė laidas apie Lietuvą, jos istoriją, šaltojo karo sąlygomis visa tai „pridengdamas“ lietuvių kompozitorių - M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, P. Tamuliūno, A. Rekašiaus, B. Kutavičiaus, E. Balsio, R. Žigaičio ir daugelio kitų kūriniais.
J. P. Lenktaitis sugebėjo iš Lietuvos gauti kūrinių įrašų. Todėl angliakalbiams gan plačiai buvo pateikiama dabarties muzikinė kultūra, kuriančių žmonių portretai.
Reikia paminėti ir M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečio minėjimą, kurio renginiai pasklido po visas Jungtines valstijas. Vakaro metu už naujas kompozicijas buvo įteiktos trys M. K. Čiurlionio metų premijos. Jų fundatorius, mecenatas, laureatams paskyręs 1500 dolerių – dr. J. P. Lenktaitis. Fundavo jis ir atvykusių atlikėjų keliones.
Mirė J. P. Lenktaitis eidamas devyniasdešimtuosius metus, beviltiškai kaukiant dviem artimiausioms jo draugėms – juodom kalaitėms. Sirgdamas, bejėgis, jis stengėsi Lietuvoje vėl atgaivinti „Patria“ veiklą. „Mirtis – nėra nebūtis“. 2003 m. vasario 3 d. ji atėjo pas didįjį kultūrininką Joną Paulių Lenktaitį, kad jo siela, palikusi suvargusį kūną, galėtų laisvai skrajoti savo tėvynės kultūros padangėje ir kada norėdama priglusti prie parimusios jo sodyboje vienintelės, perskeltos pusiau, kaip ir jo gyvenimas, liepos.
Tu žinai mūsų langą į sodną:
Ant langinių žiedai nupaišyti...
O sodne žydi amžinos godos,
Kaip gegutės rauda, kaip gėlytės, – rašė Faustas Kirša
Atgal
