Asmenybės
10 18. Profesoriui Sauliui Sondeckiui – Lietuvos didžiavyriui 85 (Pabaiga)
Nuo 1955-ųjų iki 1985 m. buvo šios mokyklos pedagogas, 1958–1960 skyriaus vedėjas, iki 1985 m. ugdė mokyklos styginių orkestrą. 1952-siais S. Sondeckis jau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos dėstytojas. Sekančiais metais direktorius Antanas Karosas jį paskyrė Orkestrinio skyriaus vedėju (1952–1959 m.).
1957-siais profesorius Jurgis Karnavičius pakvietė dirbti jo vadovaujamoje konservatorijoje. Jaunam dėstytojui vos 29-neri metai. Tačiau vyresniųjų pedagogų, profesorių pasitikėjimas juo didelis. 1959-siais S. Sondeckis paskiriamas Styginių instrumentų katedros vedėju. 1977-siais jau tvirtinamas profesoriumi. S. Sondeckio mokiniai, konservatorijos absolventai – muzikos meną suvokiantys, instrumentą valdantys puikūs ansamblistai, orkestrų koncertmeisteriai.
Ypač rezultatyvus darbas buvo su Vilniaus dešimtmetės mokyklos (pavadinimus keitusi Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) mokinių orkestru. Jam vadovauti S. Sondeckis pakviestas 1955-siais.
Tais metais pedagogų požiūris į orkestrą buvo atsainus. Šie užsiėmimai orkestre stygininkams mokykloje buvo problemiški. Trūko kontrabosų, altistų, vaikai grojo labai prastais instrumentais. Mokytojas S. Sondeckis viską tvarkyti ėmė iš pagrindų. Pirmąja problema buvo – suformuoti repertuarą.
„Mokyklos bibliotekoje radau tik vieną orkestrinį kūrinį – Haydno „Vaikišką simfoniją“. Pirmoji orkestro matyta partitūra. Atsiskleidė ir vaikų požiūris į orkestrą: praleidinėdavo repeticijas, nesisekė sklandžiai groti...“
Tačiau S. Sondeckio vadovaujamame mokyklos orkestre vaikai nuo pat pirmųjų dienų nejautė „lazdos" disciplinos. Pedagogui buvo svarbu nematyti abejingo muzikai veido, jausti susikaupimą, intensyviai formuojamą mintį. Net ir tų naujų orkestrantų,– ketvirtokų, septintokų būryje. Jaunam pedagogui reikėjo suktis: ieškoti repertuaro, instrumentuoti pačiam ir, neturint pavyzdžių, mokyti: dažniausiai pasikliaujant nuojauta, literatūra, savuoju meilės muzikai jausmu. O gal kaip tik todėl vaikus ir sugebėjo sužavėti J. Haydno, W. A. Mozarto, J. S. Bacho, P.Čaikovskio, M. K. Čiurlionio muzika, suformuoti meninės atsakomybės jausmą, partnerystės pojūtį, mokėjimą susikaupti...
Mokyklos pamokų tvarkaraštyje atsirado ne repeticijoms skirtos popamokinės veiklos valandos, bet tvarkingas orkestro dalykinių pamokų tvarkaraštis.
„Svarbu buvo ypač daug dirbti repeticijų metu: ne diriguoti, bet vis tęsti pedagoginį procesą, naudojantis ne tik žinomomis metodikomis, bet ir memuarinėje, istorinėje literatūroje perskaitytomis žymių muzikų mintimis, rekomendacijomis.
„Man svarbiausia buvo pasiekti, kad vaikai, nejausdami jokios baimės, laisvai muzikuotų. Aš niekuomet nepykdavau, jeigu pasitaikydavo griežimo netikslumų – stengiantis orkestrinio griežimo įgūdžių tikrai pasieksi. Bet jau abejingumo nepakęsdavau! Ir dar vieną paslaptį turiu, kuri leidžia nejausti kartų pasikeitimo orkestre (o juk mokyklos orkestre tai buvo labai aktualu!): nė vienas net į pirmą repeticiją atėjęs neturėjo pajusti, kad jis kažką daro ne taip. Pradedančiuosius orkestre sodindavau kuo arčiau geriausiųjų – kad girdėtų, kaip reikia griežti ir ne tik iš mano lūpų, bet ir klausytis sėdėdamas greta muzikuojančio...“ – pasakojęs S. Sondeckis.
S. Sondeckis nuo pat darbo su mokinių, jaunimo orkestrais pradžios siekė kelių tikslų: per orkestrinį muzikavimą atskleisti muzikos grožį, ugdyti meilę profesijai.
1961 m. mokykloje su orkestru susitiko dirigentas Natanas Rachlinas (P. Čaikovskio „Serenados“ III-ąją dalį net dirigavęs). Šis stebėjosi, kad vaikai taip jautriai gebėjo reaguoti į jo mostą, savitus rubato, kitus savitus interpretacijos reikalavimus.
1964-aisiais orkestrui buvo patikėta groti tarptautinėje vaikų estetinio ugdymo klausimams svarstyt skirtoje ISME konferencijoje Budapešte. 1973-ieji ženklinti koncertine išvyka į Olandiją. Koncertų recenzentai rašė: „14-metų jaunuoliai groja preciziškai kaip elektroninė mašina. Tačiau ne sausai ir ne akademiškai. Šio orkestro koncertai mūsų šalyje - geriausi per visą koncertų sezoną.“
1976-aisiais M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestras važiavo į tuomet dar Vakarų Berlyne vykusį Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų tarptautinį konkursą. Tai reiškė, jog S. Sondeckis jau tikėjo galimybe parodyti du dešimtmečius brandintą jaunų muzikų, įprasmintą vaikų orkestro idėją.
Su trylikamečių, aštuoniolikmečių M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestru konkuravo gerai žinomi jaunimo (net iki 32 metų) orkestrai iš Vokietijos, JAV, Japonijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Australijos, Suomijos, Bulgarijos. Berlyno filharmonijos salėje vyko konkurso atidarymo koncertas.
Su japonų impresario pasirašo gastrolių kontraktą
Konkurso rezultatas buvo priblokšiantis: M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių styginių orkestras konkurse buvo vienintelis, gavęs aukščiausią įvertinimą – keturi komisijos nariai įvertino 11,7 balo, kiti du skyrė maksimalų skaičių – 12. Dar devynių orkestrų aukščiausias įvertinimas buvo 11 balų. Palnytas aukso medalis. „Das ist fantastisch, das ist unmöglich (tai fantastiška, tai – neįmanoma!)“, – susižavėjęs sakė H. von Karajanas. „Matydamas tokius orkestrų ugdytojus, dėl muzikos ateities aš esu ramus“! – visiems girdint šiuos žodžius 1976 m. rugsėjo 26 dieną Berlyno filharmonijos salėje, įteikdamas S. Sondeckiui aukso medalį, pasakė didysis dirigentas. Šiuos H. von Karajano žodžius vėliau dar daug kartų kartojo pasaulio spauda.
„Tuosyk buvome įvertinti geriausiai - aukso medaliais, nors patirtimi ir amžiumi buvome jauniausi. Laimėjo įtaiga, sugestija, valia, muzikavimo žavesys", – savotiškai kuklindamasis paaiškina profesorius S. Sondeckis.
Tarsi tiesęs tiltą į profesinį kolektyvą, siekdamas parengti geriausios kokybės orkestro styginių grupę, 1971–1994 m. S. Sondeckis tęsė darbą su Lietuvos konservatorijos studentų kameriniu orkestru. Jau vėliau S. Sondeckis rašė: „Iki H. von Karajano konkurso dažnai abejodavau savimi, nepasitikėdavau, žvalgiausi į kitus ir skaudžiai reaguodavau į kiekvieną nuomonę. Aukso medaliu įvertintas mano orkestro pasirodymas tarsi padėjo man pajusti tvirtą atramos tašką: dabar jau galėjau dirbti, nesiklausydamas, kas kam patinka, ar nepatinka – pasitikėjau savo metodika, skoniu, sugebėjimais.“
Įvertinę rezultatyvaus darbo su jaunimo orkestrais metodiką, rezultatus, S. Sondeckį pradėta kviesti dirbti su Europos jaunimo orkestrais. Galima minėti jo pasirodymą Buckowo (Vokietija) tarptautiniame kamerinių orkestrų festivalyje, Belgijos Jeune Philharmonie, Austrijos Ost-West-Musikfest, Davoso, Grenoblio Ensemble Instrumental ir kt.Vadovavo prestižiniam Leonardo Bernsteino įkurtam Šlezvigo-Holšteino festivalio orkestrui.
„Galiu didžiuotis, kad 1988-aisiais buvau pakviestas dirbti vienoje žymiausių pasaulyje Sankt Peterburgo konservatorijoje. Man buvo patikėta suburti kamerinį orkestrą. Studentiškame grojo geriausi pirmųjų-trečiųjų kursų jaunuoliai. Po trejų metų mes jau gastroliavome Amerikoje, koncertavome Džuljardo ir kitose Amerikos aukštosiose mokyklose", –pasakojo S. Sondeckis.
1989 m. Konservatorijos orkestras tapo S. Sondeckio vadovaujamu orkestru Sankt Peterburg Camerata. Labai greitai jaunas kolektyvas jau buvo pripažintas vienu iš geriausių Rusijos kamerinių orkestrų. „Koks tai orkestras! Intonavimo tobulumas ir ypatingas ansambliškumas, techninis virtuoziškumas ir dirigento pasitikėjimas kuriama stilistine tiesa priverčia mus atsiminti iškilaus Jevgenijaus Mravinskio laikus. Puikia, skrupulingai apgalvota ir įgyvendinta interpretacija Sankt Peterburg Camerata pretenduoja tapti geriausiu kameriniu orkestru pasaulyje“, – skaitome koncerto recenzento vertinimą.
Orkestras atgaivino Ermitažo teatro erdvę, sukūrė šiuolaikiškas muzikines tradicijas. 1994 m. orkestrui Sankt Peterburg Camerata patvirtintas unikalus statusas – jis tapo vieno iš reikšmingiausių ir stambiausių pasaulio muziejų – Valstybinio Ermitažo – kolektyvu. Prof. S. Sondeckio pavardė puikavosi kasmet išleidžiamo Ermitažo veiklą fiksuojančio leidinio etatinių padalinių vadovų sąraše. Muziejaus eksponatų gausą S. Sondeckio vadovaujamas kolektyvas papildė kaupiama muzikine kolekcija – renginiais, kryptingomis programomis, festivaliais. Už šį indėlį S. Sondeckis išrinktas prestižinio tarptautinio Ermitažo draugų klubo nariu. Kasmet orkestras Sankt Peterburg Camerata koncertuodamas praleisdavo po vieną mėnesį Japonijoje, Švedijoje, Šveicarijoje. Su kviestiniais dirigentais ruošdavo ir scenos kūrinius. Dalyvaudavo prestižiniuose prof. S. Sondeckio diriguojamuose koncertuose, festivaliuose, kituose renginiuose. Prof. S. Sondeckis su orkestruSankt Peterburg Camerata buvo pakviestas dalyvauti dideliame projekte Sankt Peterburg Classic. Valstybinio Ermitažo programos „Ermitažo akademinė muzika“ tikslas – atgaivinti senąsias tradicijas, kurios buvo gyvybingos Jekaterinos Antrosios valdymo metais Ermitažo teatre ir Žiemos rūmų salėse. 1997 m. buvo įkurtas rėmėjų fondas, kurio Tarybai vadovavo Valstybinio Ermitažo direktorius, šios Tarybos Garbės prezidentas Michailas Piotrovskis, Valstybinio Ermitažo orkestro vadovas – prezidentas Saulius Sondeckis.
Kūrybinėje biografijoje įdomūs ir darbo su Europos orkestrais puslapiai. UNESCO globotas Brandenburgo žemės jaunimo orkestras, orkestras Kremse, Davoso (Šveicarija) festivalio, Šlezvig-Holšteion festivalio orkestrai, Frankfurto prie Maino „Hochschule für Musik und darstellende Kunst“ orkestras. Tris metus buvo Belgijos jaunimo filharmonijos „Jeune Philharmonie“ muzikos direktorius, dirbo „Ost-West-Musikfest“ (Austrija), su Jungtiniu Lietuvos–Štirijos žemės (Austrija) jaunimo orkestru. Buvo prie dabar gerai Europoje žinomo orkestro „Kremerata Baltica“ gimimo.
Lietuvos kamerinio orkestro gimimą išprovokavęs faktas buvo Rudolfo Baršajaus vadovaujamo kamerinio orkestro pirmųjų gastrolių Lietuvoje 1957–1958 m. koncertų sezono metu Filharmonijos salėje įvykęs koncertas.
„Kodėl gi mums savo malonumui nepamuzikavus? – pamaniau. Pasitariau su savo pedagogu Aleksandru Livontu. Jis iniciatyvą labai palaikė“, – prisiminė S. Sondeckis.
S. Sondeckis nutarė remtis muzikais–pedagogais entuziastais, draugais, ryškiais studentais.
„Kada būrėmės muzikuoti, neturėjome didingų tikslų ir nekūrėme jokios viliojančios artistinės gyvenimo panoramos. Paprasčiausiai norėjome susirinkti ir drauge pagroti gerą muziką.“
S. Sondeckis mėgsta sakyti, kad orkestro krikštatėvis yra Balys Dvarionas. Bendraudamas su juo S. Sondeckis brendo kaip muzikas, praktikas. „Balys Dvarionas buvo labai nuoširdus, atviras, – jokio falšo“, – prisimena profesorius S. Sondeckis šiandien.
S. Sondeckio mene ypatingą vietą užima J. S. Bacho muzika. Mišios h-moll, diriguotos Vokietijoje prie J. S. Bacho krikštijimo stalelio ir prie jo kapo – pats mylimiausias maestro kūrinys.
Prof. S. Sondeckis Lietuvoje ilgam įteisino savo lakios fantazijos vaisius – muzikines tradicijas, kai kurių jų tradicijos jau matyti net ir užsienio šalyse. Nuo 1963 m. sekmadieniais, 13 valandą tarsi atlaidų vilniečiai rinkdavosi į Arkikatedrą (sovietmečiu paverstą Paveikslu galerija) klausyti specialiai S. Sondeckio rengiamų klasikinės muzikos koncertų. Buvo išsaugoma šventovės aura, jos prakilni rimtis, o muzika veikė žmonių emocijas, stimuliavo dvasingumo jausenas.
Vertinga ir ilgalaikė Naujametinių koncertų tradicija. Šiandien senieji metai įvairiose salėse palydimi su muzika. Pirmą koncertą 1966-aisiais Naujametinį koncertą Arkikatedroje surengė S. Sondeckis su savuoju Lietuvos kameriniu orkestru. Prie žvakių šviesos dirigavo Josepfo Haydno „Atsisveikinimo“ simfoniją: finale vienas po kito užpūsdami žvakelę sceną paliko artistai... Tirpsta šviesa, tarsi pralekiančios metų dienos, savaitės, mėnesiai. 1967-aisiais Trakų pilies menėje S. Sondeckis pabandė muzikuoti sekmadienio popietę. Tęsiama ir kita S. Sondeckio 1971-siais pradėta tradicija Palangoje: vasaros koncertai, „Nakties serenados“
Prof. S. Sondeckis ne tik su Lietuvos kameriniu orkestru, kitais Lietuvos kolektyvais (dirigavo ir kitiems orkestrams), atlikdamas lietuvišką muziką S. Sondeckis kūrė Lietuvos įvaizdį pasaulyje, iki šiol puoselėja jaunųjų talentą, mūsų visuomenei pristatė labai ryškius atlikėjus.
S. Sondeckis dirigavo daugeliui Europos orkestrų, solistai buvo tokie ryškūs solistai, kaip šveicarų fleitistas Aurèle Nicolet, prancūzų trimitininkas Gyu Touvronas ir kiti. Gastroles siūlė „Columbia" firma. Daugkartiniai koncertai destivalyje Ešternache, Auksinėje Vienos Musikferein salėje, vienintelis iš Lietuvos dirigavo Herberto fon Karajano išpuoselėtam, visuotinai pripažintam geriausiu Europoje – Berlyno filharmonijos simfoniniam orkestrui. Keturis kartus dirigavo Didžiajame Zalcburgo festivalyje. Berlyno Konzerthaus‘o, Paryžiaus Pleyel, Madrido Realo teatro, Vienos Musikverein, Leipcigo Gewandhauso, Budapešte Ferenzo Liszto, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžioji salė, Ermitažo teatras Sant Peterburge, Buenos Airių „Colon“ teatras, Medici vila „Castello di Caffaggiolo al Mugello“, du tūkstančius vietų talpinanti „Auditorium Giuseppe Verdi“ Milane ir kt. Pirmoji S. Sondeckio pastatyta opera – Pergolesio „Tarnaitė-ponia“, pasisekimą turėjo Kauno muzikiniame teatre S. Sondeckio pastatyta W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“, „Visos jos tokios“ Vilniaus filharmonijoje.
Galima būtų daug kalbėti apie pagrindines jo atlikėjiškojo meno kryptis: J. S. Bacho, W. A. Mozarto, lietuvių kompozitorių, A. Schnittkes, A. Piarto kūrinių interpretacijas, įrašus, įprasminusius sovietinėse, Lietuvos, Vokietijos, Japonijos plokštelių, radijo, televizijos studijose.
„Staiga koncertas tampa tiesiog genialiu, ir Sondeckis įrodo, kad jis yra ne tik aukštos klasės muzikas pedagogas, bet ir muzikos visumą suvokiantis dirigentas, reto jausmingumo ir kartu jausmo precizikos muzikas, panašiai kaip S. Vegh. Reikėtų kuo greičiau Sondeckį paskirti Europos kamerinio orkestro vadovu“, – rašė vienas pačių įtakingiausių Vokietijos muzikos kritikų Klausas Geitellis. Kaip benirštų niekingų žmonių, panaikinusių prof. S. Sondeckio vietą prie jo sukurto ir išpuoselėto Lietuvos kamerinio orkestro, būrelis, bet menininkas nuo to nenustojo savo talento ir nepalūžo. Tik purviname R. Žakaitienės ir kelių kitų veliamame kultūros fone bei Europos kultūros kontekste dar ryškiau iškyla pavyzdžiu sektino šio muziko ir Lietuvos didžiavyrio gyvenimas.
Jau daug metų ir iki šiol Sauliaus Sondeckio gyvenimas – kelionės, repeticijos, koncertai. Per pastaruosius trejus metus mažai kas pasikeitė. Jo energija ir gyvybingumas tebestebina. Kaip ir jam suteikti garbingi vardai. Pirmą kartą skelbiu visus prof. Sauliui Sondeckiui suteiktus pripažinimo vardus.
1964 m. LSSR nusipelnęs artistas
1971m. LSSR valstybinė premija
1974m. LSSR liaudies artistas
1978 m. Rusės miesto Garbės ženklas (Bulgarija)
1979 m. vasario 11-ąją d. Bostono m. meras Kewin H. White paskelbė Sauliaus Sondeckio ir Lietuvos kamerinio orkestro diena
1980m. SSRS liaudies artistas
1984 m. suteiktas „Ąžuoliuko“ choro „Ąžuolų“ grupės Garbės nario vardas
1996 m. Karališkasis Riterio Kryžius (Danija)
1996 m. už didelius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai suteiktas Lietuvos muzikų sąjungos Garbės nario vardas
1997m. DLK Gedimino Pirmojo laipsnio ordinas
1998m. Lietuvos vyriausybės premija
1999m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
1999 m. Nusipelniusio Lenkijos respublikai Kavalierius kryžiaus ordinas (Lenkija)
1999m. birželio 16 d. pirmasis Šiaulių universiteto Garbės daktaras
2000m. Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas
2001 m. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos Garbės vardas
2002m. Sausio 13-osios atminimo medalis
2002m. Ketvirtojo laipsnio Marijos žemės Kryžiaus ordinas (Estija)
2003 m. Atminimo ženklas už asmeninį indėlį plėtojant transatlantinius ryšius Lietuvai stojant į NATO
2003m. Pirmojo laipsnio Garbės kryžius už indėlį į mokslą ir meną (Austrija)
2003m. Lietuvos muzikos akademijos Garbės daktaras
2003 m. Šiauliuose pradėti rengti tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursai
2004m. Mažeikių rajono Garbės pilietis
2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Aukso medalis
2006m. Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinės Konservatorijos Garbės profesorius
2006 m. Pasaulio labdaros aljanso „Taikos puoselėtojo žvaigždė“ (Rusija)
2007 m. Kultūros ir Sporto departamento Atminimo medalis už nuopelnus krepšinio sportui
2007 m. Garbės diplomas už didžiulį kūrybinį indėlį kuriant Valstybinio Ermitažo muzikinę kolekciją.
2007–2008 m. ženklas „Auksinis talentas“ (Visuomeninis rusų atlikėjų meno fondas)
2008 m. Žygimanto Augusto medalis (Vilniaus m. savivaldybė)
2009 m. Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinas už Marijampolės muzikų ugdymą ir koncertinę veiklą
2009m. Garbės ordinas už indėlį vystant muzikos meną ir tvirtinant Rusijos bei Lietuvos kultūrų ryšius (Rusija
2010 m. Tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“ už tarptautinių kūrybinių humanitarinių ryšių plėtotę (Sankt Peterburgas)
2010 m. Šiaulių konservatorijai (nuo 2012 m. – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) suteiktas Sauliaus Sondeckio vardas
2012 m. Padėkos raštas už pasiekimą krepšinio aikštelėje ir krepšinio šakos populiarinimą
Atgal
