Asmenybės
10 15. Profesoriui Sauliui Sondeckiui – Lietuvos didžiavyriui 85
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Iki šiol per mažai parašyta analitinių darbų, kurie atskleistų Sauliaus Sondeckio platumas, gebėjusio save sukurti kaip įdomų, mokantį prasmingai reflektuoti meną, politiką, visuomenės gyvenimą, žmogų, sėkmingą impresario. Tarsi sekęs tėvo Jackaus Sondeckio, išsimokslinusio prieškario Šiaulių mero, darbo žmonių užtarėjo, garsėjusio labdara, pagalba kitiems, pėdomis Šiauliuose, Saulius išmoko ne tik gebėjimais, bet ir didžiuliu darbu pelnyti pagarbą, įvertinimą profesionalų pasaulyje, klausytojų dėkingumą. Jis sovietmečiu atliko neįmanomą veiksmą: nebūdamas komunistų partijos narys, būtent darbu įrodė esąs vertas kolektyvo vadovo posto, išleistas į koncertines gastroles užsienyje. Darbas be atvangos: jaunystėje studijuojant ir uždirbant duonos kąsniui, instrumentuojant, ruošiant akompanimentus orkestrui, koreguojant kompozitorių naujas partitūras, skaitant, klausant įrašų, juos analizuojant, fiksuojant literatūrą apie didžiuosius kompozitorius ir atlikėjus, jų interpretacijas, kuriant savas jų versijas. S. Sondeckio priimtais sprendimais visada galima pasitikėti, nes jie ne spontaniški, bet paremti kognityvine logika, profesionalia sumanymo realizavimo praktika, o scenoje sušildyti širdies šiluma, emocionalia ekspresija.
S. Sondeckis savo tėvynėje visada užėmė aktyvią pilietinę poziciją. Menininko kompetencija, diplomatiniai gebėjimai padėjo nuveikti tai, tas, atrodo, sovietmečiu buvo neįmanoma. Ar šiandien susimąstoma: kaip galėjo kolektyvas iš Tarybų Lietuvos sovietmečiu gauti Lietuvos kamerinio orkestro (tarsi ir neatsovaujančio SSSR!) vardą? Kokios diplomatijos reikėjo išvežti iš SSSR emigruoti pasiruošusį kompozitorių Alfredą Schnittkę?
Saulius Sondeckis gimė 1928 m. spalio 11 d. Šiauliuose. Mama Rozalija Mileikaitė-Sondeckienė buvo puiki pedagogė. Tėvas – Šiaulių miesto burmistras, „devyniasdešimties karatų žemaitis“, – kaip pats rašė biografijoje, o vokiečių okupacijos metais slėpė, gelbėjo žydus. „Jo burmistravimo metu Šiauliuose buvo išplėsta švietimo ir socialinės apsaugos veikla, – įsteigta amatų mokykla, vakariniai suaugusiųjų kursai, skaitykla, senelių prieglauda, ambulatorijos, moksleiviams parūpintos mokslo priemonės, pradėti jiems duoti nemokami priešpiečiai, imtasi tvarkyti ir moderninti pats miestas, kuris virto antru po Kauno mūsų kultūros centru“,– rašė Antanas Gustaitis.
Profesorius Saulius Sondeckis
Pagrindinį išsilavinimą Saulius gavo 1935–1944 m. Šiaulių valdžios berniukų gimnazijoje, kompozitoriaus Juozo Karoso vadovaujamoje muzikos mokykloje. Mokytojai ugdė valstybei, tautai reikalingą išsilavinusį, patriotiškai nusiteikusį pilietį. Humanitarinių dalykų mokytojai puoselėjo meilę literatūrai, kalboms, teatrui, muzikai.
Jau vėliau sūnaus Sauliaus Sondeckio inicijuoti Lietuvos kamerinio orkestro artistai surinko gan didelę gastrolėse uždirbtų pinigų sumą, už kurią buvo nupirkti vaistai Lietuvoje nukentėjusiems Sausio įvykiuose. Prof. S. Sondeckis ne tik įsteigė Lietuvos kamerinio orkestro fondą, pasitarnavusį įsigyjant kolektyvui reikiamų instrumentų, darbui būtinos įrangos. Pats be jokio atlygio instrumentuodavo kūrinius, kaupė repertuarui reikalingas partitūras, koncertuodavo menininkų atminimo koncertuose, finansiškai ir kitokiais būdais rėmė ne vieną neturtingą, bet talentingą vaiką ar jaunuolį. Šiauliuose vyksta jo remiamas S. Sondeckio vardu vadinamas jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursas.
Tai vaikystėje subrandinta pasišventimu žmonėms ir savo gyvenimo tikslui – menui ženklinta filantropija. Baigiantis karui ir tėvui iš Lietuvos pasitraukus, Sondeckių šeimos gyvenimas komplikavosi. Mamą pašalino iš gimnazijos, seserį iš universiteto, nežinia slėgė ir Saulių. Sudėtingose situacijose Lietuvoje likusią šeimą gelbėjo žmonės, kurie prisimindavo jiems padėjusių Sondeckių gerus darbus Šiauliuose. Nežinia kokią specialybę taikiu metu burminstro sūnus būtų pasirinkęs, bet, muziką labai mėgęs, muziku-profesionalu tapti neketino.
„Iš vaikystės mano ryšys su muzika buvo intymus. Labai mėgdavau jos klausytis. Tik namuose vaidindavau didelį muzikantą – dirgentą, kompozitorių...", – pasakojo profesorius Saulius Sondeckis.
1939-aisiais iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltoje Juozo Karoso vadinamoje muzikos mokykloje griežti smuiku Saulius mokėsi pas Juozą Strolią, Povilą Matiuką, Viktorą Jauniškį. Jo mokytojai buvo ir pianistė Sofija Juodvalkienė, kompozitorius Juozas Gaidelis.
„Nemėgau muzikos mokykloje užduodamų pratimų, formalių užduočių. Jų ir nesimokiau. Mokytojai sakydavo: nieko iš tavęs neišeis, vyruti! Tačiau mėgdavau savo malonumui groti puikią muziką, bet... sunkius kūrinius. Užsidaręs smuikavau Mozarto, Čaikovskio koncertus. 12-14 metų jau buvau susipažinęs su muzikos istorija, ryškiausiais kūriniais, kurie vokiečių okupacijos metais traškėdami skambėjo per radiją. Jau tada žinojau dirigentų Wilhelmo Furtwanglerio, Hanso Knapertsbuscho, Richardo Krauso, Hermanno Abendrotho, tuomet dar jauno Herberto von Karajano pavardes ".
Labiausiai Saulių žavėjo eterio bangomis atliekama W. A. Mozarto, G. Verdi muzika. Iki šiol „Traviata" liko mėgstamiausia opera. Naujųjų metų išvakarėse visuomet buvo laukiama jos transliacijos iš Kauno operos. „Namuose suburdavome orkestrą. Kiek įmanydami stengėmės pagroti net mums per sunkią „Karmen" muziką. Pergyvenome tikrą muzikavimo džiaugsmą.“
Jau tada Saulius bandė kūrinius „aranžuoti“, – pritaikyti susirenkančių draugų orkestrui. Vokiečių okupacijos metais daug muzikos klausydavo radijo bangomis. Todėl savo sąsiuvinėlyje kruopščiai žymėdavo išgirstus Vienos, Berlyno, kitų orkestrų atliekamus Richardo Wagnerio, W. A. Mozarto, F. Schuberto kūrinius, kuriuos dirigavo pamėgtas Karlas Böhmas ir kiti puikūs dirigentai. Tokiu būdu jau vaikystėje natūraliai, gerų atlikėjų bazėje pasąmonėje formavosi XVIII a., J. S. Bacho, W.A. Mozarto, vokiečių Lied meistrų muzikos stilistikos samprata.
Greta muzikos – dienas iki vėlyvo vakaro užpildydavo daug kitų interesų: sportavo, azartingai žaidė krepšinį. Tačiau baigiantis karui ir tėvui emigravus į Ameriką, sūnaus socialinė padėtis tapo nepavydėtina.
„Stojant į universitetą akis badė charakteristikoje įrašytas sakinys: burmistro sūnus. Tėvas karo metu nežinia kur dingo – kartojau manimi besidomintiems ...“
Vienintelė aukštoji mokykla, kuri atlaidžiau žiūrėjo į pokario teisinius, kitus niuansus, nereikalavo stojančiųjų charakteristikų – buvo konservatorija: trūko stojančiųjų, tiko bet koks jų pasiruošimo lygis. Iš konservatorijos puikiai besimokančio, studentų mokslinio būrelio pirmininko neišmetė ir vėliau.
S. Sondeckis smuikavimo meną studijavo Kauno konservatorijoje pas tuometį direktorių smuikininką Kazį Matiuką, fortepijoną – pas reikliąją Birutę Strolienę. Didžiausios įtakos turėjo studijos jau į Vilnių perkeltoje konservatorijoje jauno pedagogo Aleksandro Livonto klasėje.
Dar Kaune atsivėrė galimybės klausytis muzikos scenoje, operos teatre. Studijų metais, kaip ir daugelis studentų, S. Sondeckis, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, grojo Valstybės teatre, operos orkestre. Kaupė muzikinius įspūdžius.
Smuiko studijas S. Sondeckis tęsė Maskvos konservatorijoje. Pirmoji rimta S. Sondeckio dirigavimo mokykla siejama su prancūzų dirigento ir kompozitoriaus Igorio Markevičiaus asmenybe. 1949–1956 jis dirbo Zalcburgo Mozarteume, vedė dirigavimo vasaros meistriškumo kursus. Jie vyko ne tik Vakarų valstybėse. 1963-aisiais Maskvoje tokio masto asmenybės meistriškumo pamokas pusmetį lankė ir S. Sondeckis. Juose jis dar geriau perprato muzikos meno ypatumus, muzikos stilistikos įvairovę, mokėsi dirigavimo technikos. „Tikras menininkas nesistengia sužavėti - jis turi klausytoją įtikinti", – ir šiandien S. Sondeckis atmena į brandą vedusią I. Markevičiaus mintį.
Pažadinti smalsumą, norus, siekius – toks buvo geru muzikos mokytoju pasiryžusio tapti Sauliaus Sondeckio noras. Jo bibliotekoje kaupėsi įvairiomis kalbomis išleidžiamos smuiko mokymo metodikos, kita specifiška literatūra, partitūros. Ir vėl darbas, darbas, nemiegotos naktys iki brėkšmos, besimerkiančios akys administraciniuose posėdžiuose. Visų pavydėjusių S. Sondeckiui sėkmės reiktų paklausti: talento neišmatuosi,
S. Sondeckio-pedagogo kelias prasidėjo labai nuosekliai. 1950–1957 m. jis pradėjo dirbti su vaikais Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje. 1950–1951 m., puikiai valdydamas fortepijoną, taip pat dirbo Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio nacionalinė menų mokykla) koncertmeisteriu.
Atgal
