Asmenybės
09 24. Susitikimas su Martynu ir Marija Purvinais
Algirdas Mikas Žemaitaitis
2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija pakvietė į susitikimą su Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjais, draugijos nariais dr. Martynu Purvinu ir architekte Marija Purviniene Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3, Vilnius).
Susitikimo tema: Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrimai.
Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas, pristatydamas svečius iš Kauno, pastebėjo, kad tokių taurių, mylinčių Lietuvą, šeimų turbūt Lietuvoje nedaug. Tai gražus tandemas, puikus sugyvenimas, darnus, pasiaukojantis kūrybinis darbas vardan tos Lietuvos ateities kartoms nelaukiant atpildo bei įvertinimo.
Dr. Martynas Purvinas. Autoriaus nuotr.
Priminsiu, kad Martynas Purvinas (g. 1947 12 13 Kaune) – Lietuvos architektas, istorikas, etnografas. 1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1980 m. Centriniame miestų statybos mokslo tyrimų ir projektavimo institute apgynė disertaciją „Architektūrinės-landšaftinės analizės teoriniai-metodiniai klausimai“; humanitarinių mokslų daktaras.
1970 m. buvo Žemės ūkio statybos projektavimo instituto architektas, 1971–1987 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakulteto aspirantas, asistentas, vyresnysis dėstytojas, nuo 1983 m. docentas, nuo 1987 m. Lietuvos statybos ir architektūros MTI (Architektūros ir statybos instituto) Architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriaus, vėliau Architektūros istorijos ir paveldo sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas. 1997 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) I–II t. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, III t. vyriausiasis redaktorius, 2000–2007 m. MLE grupės vedėjas. Jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ vicekomandoras, Etninės kultūros globos tarybos ekspertas.
Nuo 1972 m. sistemingai tiria Lietuvos senuosius kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, o nuo 1980 m. ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Paskelbė daugiau nei 2500 mokslinių, enciklopedinių ir publicistikos straipsnių apie kultūros paveldą, senuosius kaimus, liaudies architektūrą, Mažąją Lietuvą, urbanistiką bei kt. Asmeniniame archyve yra tūkstančiai nuotraukų, dokumentų ir pan.
Susitikimo metu dr. M. Purvinas supažindino su savo jau išleistais leidiniais.
Architektė Marija Purvinienė
Tai – solidi monografija „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ (2011, 707 p.). Jiparemta autoriaus ilgamečių (dar 1972 m. pradėtų ir kelis dešimtmečius nuosekliai tęstų) Rytų Lietuvos ir kitų regionų senųjų kaimų tyrimų rezultatais. Šiame veikale (planuojamo monografijų ciklo apie Rytų Lietuvos kaimų istorinę raidą pirmojoje knygoje) pateikiami Lietuvos (ir Rytų Lietuvos kaip specifinio etnokultūrinio regiono) kaimų bei jų istorinės raidos apibūdinimai, kaimotyros (kaip specifinės mokslo disciplinos) teoriniai ir metodiniai pagrindai, Mėžionių kaimo Švenčionių rajone sisteminio aprašymo (parengto 1984–1988 m.) fragmentai ir tos medžiagos analizė, atskleidžianti istorinius savitus Rytų Lietuvos kaimų bruožus.
Toje pačioje „Lietuvos kaimų istorinė raida“ serijoje prieš pat Naujuosius metus pasirodys ir tokios pat apimties knyga „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“. Joje pirmą kartą bus išsamiai apibūdinta apie keliasdešimt žvejų kaimų Kuršių marių pakrantėse. Jei pavyktų išspausdinti dar kelis tokius tomus (po 50 sp. lankų), tai, pasak autoriaus, jo gyvenimas nebūtų visiškai tuščiai nugyventas. Leidžiamoje knygoje yra kai kurie ir asmeniški sentimentai, kadangi M. Purvino protėviai gyveno Juodkrantėje, Nidoje, prie Klaipėdos ir kt. Jaunystėje teko net senoviška žvejų valtimi (kuršvalte) per ekspediciją apiplaukti visas Kuršių marias.
Kodėl pradėta nuo kaimų? Lietuva tūkstančius metų buvo agrarinis kraštas. Kaimai per šimtmečius išlaikė savo tapatybę, etniškumą, lietuvybę ir pan. dalykus. Įvairiuose etnografiniuose regionuose (dzūkai, žemaičiai ir kt.) patys kaimai bei jų raida skirtinga, nes buvo nevienodos vystymosi sąlygos. Kitos šalys jau prieš šimtą ar daugiau metų išleido panašius leidinius.
Kitas leidinys – „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (2011, 352 p.).
Nuo 1980 m. Mažosios Lietuvos kultūros paveldą tyręs (sovietmečiu ir neoficialiai) dr. M. Purvinas per tris dešimtmečius surinko gausią medžiagą apie savitus to regiono kaimus. Knygoje apibūdinami 39 senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje. Aprašoma jų istorinė raida, pačių gyvenviečių bei jų sodybų pokyčiai, kaimų plėtra (kai kada ir sunykimas), tenykščių gyventojų verslai ir gyvenimo ypatybės. Apibūdinami įvairaus pobūdžio kaimai buvusiame Klaipėdos krašte – nuo buvusio pajūrio žvejų kaimo Karklininkų / Karklės šiauriau Klaipėdos iki buvusio pasienio kaimo Antšvenčių tarp Smalininkų ir Jurbarko.
Dr. M. Purvinas kartu su žmona Marija pirmą kartą Lietuvoje išleido monografiją „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (1 kn., 2010, 464 p.) apie vieno regiono tradicines kapines. Joje aprašyta ne vienas tūkstantis tam kraštui būdingų antkapinių paminklų.
Monografijos objektas – Mažosios Lietuvos (kaip savito etnokultūrinio regiono) senosios kapinės, ten statyti tradiciniai antkapiniai paminklai ir kita tokių kapinių įranga. Jos tikslas – remiantis autorių sukaupta ir kita šiuo metu žinoma medžiaga, apibūdinti senųjų kapinių ir antkapinių paminklų įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse ypatybes. Knygoje pateikta trijų skirtingų vietovių kapinių paveldo tyrimo medžiaga parodo buvusius krašto kapinių ir antkapinių paminklų lokalinius savitumus, nulemtus tradicinės gyvensenos ypatybių, gamtos sąlygų, geografinės padėties ir pan. Taip pat pateikiamos bendros žinios apie Mažosios Lietuvos kapines ir antkapinius paminklus, apžvelgiama jų tyrinėjimų istorija.
Mažosios Lietuvos kaimai, sodybos ir pastatai populiariai aprašyti leidinyje „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (2008, 64 p.).
Jau bibliografine retenybe virtusi knyga „Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke“ (1999, 143 p.). Dabar jau kai kurių aprašytų pastatų apie Rusnę nebesurastume.
Senuose XVIII a. dokumentuose Vokietijoje autoriui teko aptikti įvairių įdomių fragmentų ar pavardžių, kurios liudija, kad tuo metu apie Kuršių marias buvo lietuviškas kraštas. Dėl įvairių priežasčių vyko gyventojų migracija iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją ir atvirkščiai, kai kuriems (ar jų palikuonims) pasisekdavo padaryti net karjerą.
Paskiau dr. M. Purvinas prisiminė įvairių nutikimų, susitikimų keliaujant po Mažąją Lietuvą – Karaliaučiaus kraštą. Kultūros paveldo likučių padėtis liūdna. Senieji pastatai ardomi dėl kokybiškų raudonų plytų. Visos kapinės sunaikintos, kapai mažiausiai po penkis kartus iškasinėti, kai kur mėtosi sutrūniję karstai su palaikų kaulais.
Susitikimo metu
Gaila, kad nėra valstybinės programos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo likučių išsaugojimui, nes trūksta politinės valios.
Aktyvi savo vyro bendražygė Marija Purvinienė (g. 1948 06 03 Ukmergėje), architektūros ir urbanistikos paveldo tyrėja, architektė, 1970 m. baigusi Kauno politechnikos institutą tapo Architektūros ir statybos instituto moksline darbuotoja, parašė daugiau kaip 300 mokslinių ir publicistikos straipsnių Lietuvoje bei užsienyje. Savo pasisakyme ji, labiau kaip architektė, o ne kaip mokslininkė, akcentavo, kad tikras architektas ar urbanistas gali iš mažiausio akmenuko kažką sužinoti ir sukurti. Pastatai būna tradiciniai ir netradiciniai. Svarbu nepamiršti tradicinės terpės dabartiniuose projektuose, būtinumą išsaugoti tą autentiškumą, kas dar likę iš anų laikų. Būtina nepamiršti romantizmo, nes tik tai gali dominti ne tik mūsų vaikaičius, bet ir užsienio turistus. Tyrėja paminėjo, kad ir Klaipėdos krašte 80 procentų (dabar jau gal ir daugiau) kapinių yra sunaikinta.
Draugijos Garbės pirmininkas prof. habil. dr. Sigitas Kregždė apibendrino susitikimo rezultatus, pasiūlė nenuilstančių kultūros paveldo tyrėjų M. ir M. Purvinų kandidatūras teikti valstybinei Jono Basanavičiaus premijai gauti (Salėje plojimai).
Susitikimo pabaigoje M. ir M. Purvinai atsakė į klausytojų klausimus, buvo pagerbti gėlių puokštėmis. Susirinkusieji džiaugėsi tokia proga galėję daugiau sužinoti apie Mažosios Lietuvos kultūros paveldo būklę, jo tyrimus ir perspektyvas.
Draugijos valdyba dėkoja LNM už svetingą priėmimą.
Atgal
