Asmenybės
09 13. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai (Pabaiga)
Lidija Veličkaitė
Prof. Romualdas Grigas, kaip atstovaujantis mokslo bendruomenę, kalbėjo, kad jie, rašantieji knygas, ypač pagarbiame amžiuje, nesąmoningai mąsto, kad tai yra atsisveikinimo tekstai. Bet tai nėra minorinės gaidelės. Atsisveikinimas visada teikia jėgų ir giluminių paskatų pasakyti kažką dar daugiau, stipriau, neišsinešti su savimi į nebūtį. Profesorius sako, kad šis garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales vizitas yra ypač produktyvus. Prieš porą metų vizitas taip pat buvo pakankamai turiningas, bet šiandieninis stebina gerb. Jūratės stiprybe. Jos veikla įvertinta aukščiausiais Venesuelos ordinais, taip pat ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996 m.). Kai prof. R. Grigas pirmą kartą pamatė Jūratę Lietuvos televizijos laidoje, pagalvojo, kad štai atsirado mūsų panoramoje asmenybė, panašiai kaip sovietiniais metais – Marija Gimbutienė. Jis pažymėjo, kad kai kam Lietuvoje nepatiko Jūratės darbai ir jie tiesiog blokavo jos knygų išleidimą. Nors šiandieną mes turime perpildytas auditorijas žmonių, bet nėra valstybinių institucijų oficialiosios pozicijos. Jos kažkaip stengiasi nutylėti. Ir neaišku, kodėl?
Norėdamas pasakyti keletą argumentų dėl mūsų istorikų diskutuojamų gerb. Jūratės Statkutės de Rosales darbų pamatinių dalykų, prof. R. Grigas priminė, kad yra tiesiog detektyvinė ,,Veleso knyga“ rusų kalba. Nors tekstai knygoje datuojami XI a., bet pasakojimuose kalbama apie daug ankstesnius laikus. Iš pasikartojančių tekstų matyti, kad jie buvo perduodami ,,iš lūpų į lūpas“. Tuose tekstuose žyniai nuolat ir nuolat kalba apie godus, godų žemę, godų jūrą, tikriausiai Azovo. Rusų vertėjai žodį ,,godas“ vertė į ,,gotas“, pagal istorijos mokslo tradiciją. Tekstuose kalbama apie slavų kovas su godais, apie godų su vadu Alarikiu užimtą Romą. Šie visi pasakojimai, nors ir kaip jie būtų ignoruojami, siejasi su gerb. Jūratės darbais.
Prof. R. Grigas, kalbėdamas apie J.Statkutę de Rosales, sako, kad ji, kaip ir prof. Marija Gimbutienė paaukojo visą savo sąmoningą gyvenimą istorinei ,,pėdsekystei“ - mūsų proprotėvių ir jų kraujo, jų dvasinės kultūros giminaičių paieškoms.
Iš kairės pirmas - dokumentinio filmo apie J.Statkutę de Rosales autorius ir režisierius Stasys Petkus, antra - Baltic Caucus (Baltijos valstybių rėmėjų grupė) steigėja JAV Kongrese Angelė Nelsienė, trečia - garbės daktarė J.Statkutė de Rosales, ketvirta - straipsnio autorė Lidija Veličkaitė, penkta - visuomenininkė Angelė Brazinskienė
Garbės daktarė Jūratė Statkutė de Rosales padėkojo visiems susirinkusiems į šį jai skirtą renginį, ypač stovintiems ir sėdintiems ant grindų. Pavadino tai pasišventimu. Apgailestavo, kad temų daug, o laiko pasisakymui maža. Kalbos pradžioje ji pagyrė dokumentinį filmą apie ją kūrusį autorių ir režisierių Stasį Petkų ir ,,Versmės“ leidyklos vadovą Petrą Jonušą, kaip tikrus žiniasklaidos specialistus.
Kalbėdama apie pirmąją 2011 m. leidyklos ,,Versmė“ išleistą knygą ,,Europos šaknys ir mes, lietuviai“, lietusią baltų išeities tašką, kalbėtoja pažymėjo tai, kad Scandia nebuvo Skandinavija. Autorė nustatė, kad Skandinavija atsirado XIX šimtmetyje, maždaug tada, kai atsirado ,,baltų“ pavadinimas, išbraukęs senąjį mūsų tautos vardą – gudai. Žodis ,,baltai“ yra naujadaras. Jį sukūrė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) 1845 m. Nes įsigalėjus teorijai, kad gotai buvo germanai ir tada kilus painiavai, seniausiai Europos tautai reikėjo sugalvoti naują vardą.
,,Išeities taškas yra baltų žemėse ir, svarbiausia, nuo Vyslos žiočių į rytus. Pirmoje knygos dalyje, kuri pradžioje buvo tiktai rastų dokumentų rinkinys, yra ir du labai stiprūs archeologų patvirtinimai. Archeologija, kaip žinoma, yra vienas tiksliausių mokslų. Jis remiasi daugybe kitų tiksliųjų mokslų ir, ką archeologai pasako, vargu ar užginčysi“ - sako Jūratė Statkutė de Rosales.
Prof. Vladas Žulkus 1995 m. pastebėjo, kad Vyslos žemupyje gyvavusi vadinama Vielbarko kultūra, kai vyko pirmasis žygis į pietus, nuo kurio prasidėjo tautų kraustymasis, negalėjo būti germaniška, o buvo baltiška. Lemiamą žodį tarė prof. Eugenijus Jovaiša 2013 m. savo išleistoje knygoje ,,Aisčiai“, įrodydamas, kad tas išeities taškas buvo baltiškas.
Antroje knygos dalyje, kuri papildomai įdėta 2013 m. išleistoje knygoje, autorė rėmėsi atrastomis dvejomis mažomis knygutėmis, į kurias visiškai nebuvo kreipta dėmesio, ypač Ispanijoje. XIII a. Toledo arkivyskupas Rodrigas Chimenesas de Rada (Rodrigo Jimenez de Rada, 1170 – 1247), didelės istorijos apie gudus autorius, prieš mirdamas paliko dvi knygutes, kurios buvo visiškai nesuprastos, buvo neaišku, kam jos reikalingos. Neseniai jas atradusi autorė pamatė, kad pirmojoje knygutėje yra aprašoma, kas buvo per visą Rytų Europos istoriją, pradedant nuo Pabaltijo ir einant iki Juodosios jūros, kiek vėliau Vakarų Europoje, gudų priešai. Antroje knygutėje aprašoma, kas buvo savieji, kokios tų baltų grupės buvo viena tauta. Autorė sako, kad iš tų knygelių nepaprastai daug kas ima aiškėti – kas buvo savieji, o kas priešai. Viso to ėjimo į pietus politika pasidaro visiškai aiški, kiekvienas politinis įvykis įgauna savo logiką, savo prasmę. Pasirodo, priešai buvo vandalai ir suevai (germanai) vakaruose. Rytuose, pagal arkivyskupą, priešai buvo hunai ir alanai, kurie tikrai atėjo iš Azijos. Ši istorija skamba panašiai kaip Vytauto Didžiojo kovos – iš vienos pusės mūšis su totorių Aukso orda prie Vorkslos 1399 m., iš kitos pusės Žalgirio mūšis su germanišku kryžeivių ordinu 1410 m.
Prof. Romualdas Grigas pasirašo ant savo naujai išleistos knygos ,,Lietuvių tautos išlikimo drama". Nuotraukos Žilvino Petkaus
Ir, kaip sako autorė, kada viskas taip paaiškėjo, tolesnis knygos rašymas jau buvo kaip riedėjimas vieškeliu. Pasimatė nepaprastai gerai organizuota valstybė, kurią, kaip arkivyskupas pabrėžia, kartais valdė du valdovai bendrai. Ta jų veikla pasižymėjo ne tik aukštu politikos lygiu, nepaprastai gera administracine tvarka, bet ir stipriomis karinėmis jėgomis. Roma (II a. po Kr.) tuo laiku kovojo su germanų gentimis, todėl su gudais buvo bendri interesai. Tarp Romos ir gudų valstybės (autorė stipriai pabrėžia – v a l s t y b ė s) buvo pasirašomos sutartys. Tose sutartyse gudai pažadėdavo romėnams tam tikrą skaičių karių su savo vadais. Už tai Roma gudų valstybei mokėdavo. Jei pažadų netesėdavo, prasidėdavo kova su Roma, gudai puldavo romėnus ir atsiimdavo tai, kas jiems priklauso. Gudų karinė jėga buvo tokia, kad didiesiems mūšiams Roma sutraukdavo visus savo legionus. Mūšiai pasibaigdavo tai vienų, tai kitų pergale. Gudai laimėjo Abrito mūšį (252 m. po Kr.), Adrianopolio ( 378 m.), o romėnai sutriuškino gudus 268 m. Nišo mūšyje. Kita svarbi pergalė prieš gudus – 333 m. Gudai, vedami Alarikio, 410m. užėmė Romą. Dar ir dabar Ispanijoje, karo mokyklose studijuojamas gudų kavalerijos judėjimas.
Gudų valstybė (autorė vėl pabrėžia – v a l s t y b ė) buvo žymiai senesnė už Romos valstybę. Atsirasti teorijai, kad gudai buvo germanai, pagrindinis argumentas buvo vyskupo Ulfilos biblija – šventojo rašto vertimas į germanų – gudų kalbą. XVIII a. antroje pusėje švedų kalbininkas Johanas Ihrė (Johan Ihre) įrodė, kad tame vertime didžiąją persvarą turi germanų kalba. Nuo tos akimirkos visi gudai buvo priskirti germanams be jokių nagrinėjimų. Pasirodo, užteko vieno šaltinio – Ulfilos biblijos. Prasidėjo klaidingi Jordano istorijos vertimai: gudus pavadino germanais, o tikruosius gudus – baltais. Nuo tada pasidarė nežmoniška painiava. Autorė sako, kad niekas nepagalvojo, kad Jordanas rašė 551 m., kai germanai dar buvo tik pirmo plėtimosi stadijoje, o baltai tuomet valdė žemes nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, visą Italiją, Sicilijos salą, Ispaniją ir Pietų Prancūziją. Reikia įsivaizduoti, kokia tai buvo galybė. Ir viską valdė vienas karalius.
Trečią knygos dalį autorė pradės Romos užėmimu 410 m. ir gudų atvykimu į Ispaniją. Medžiagos yra labai daug, reikia ją taip susisteminti, kad skaitytojui būtų viskas aišku. Ispanijoje tuometiniai gudai buvo labai sąžiningi ,,legalistai“. Jie kiekvieną žemės gabalėlį, jei tik perleisdavo kitam, viską legaliai surašydavo. Todėl turime to laikotarpio suklasifikuotus pačių ispanų vardus, vietoves ir datas. Šiuo metu Jūratės Statkutės de Rosales didžiausia svajonė, kad atsirastų geras lietuvis kalbininkas, kuris nuvažiuotų į Kastiliją ir visa tai surinktų iš archyvų. Gal tai būtų akstinas jaunimui daugiau domėtis baltų proistore ir tęsti autorės darbus.
Kalba Jūratė Statkutė de Rosales
Po visų kalbų knygos ,,Europos šaknys ir mes, lietuviai“ autorė Jūratė Statkutė de Rosales buvo sveikinama artėjančios gimimo dienos proga. Pirmasis didžiulę puokštę gėlių įteikė dokumentinio filmo apie autorę kūrėjas Stasys Petkus, sveikino ,,Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, Lietuvai pagražinti draugijos tarybos narys Jonas Ivoška dar skyrė savo kūrybos eilėraštį. Autorę sveikino iš Kalifornijos atvykusi Angelė Nelsienė (viena žymiausių Lietuvos išeivijos moterų), Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Šukys, žurnalistai, giminės, artimieji, jos darbų gerbėjai ir skaitytojai. Dokumentinio filmo ,,Jūratė Statkutė de Rosales. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai“ autoriui ir režisieriui Stasiui Petkui taip pat nepagailėta gražių gėlių, juolab tą pačią dieną gimusiam.
Jūratei Statkutei de Rosales ir Stasiui Petkui dar reikėjo nemažai padirbėti, vienam pasirašant ant nupirktų daugybės knygų, o kitam – ant filmo kopijų.
Atgal
