Asmenybės
08 02. Neeilinio likimo asmenybė - Adomas Jurgis Čartoriskis
Rimantas Šalna
VU bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus vedėjas
Po Lenkijos – Lietuvos valstybės padalinimo jos aukščiausi dvarininkijos atstovai, iki tol turėję pilną valdžią Abiejų Tautų Respublikoje, atsidūrė trijų didelių monarchijų, tame tarpe ir Rusijos, teritorinėse ribose. Nuo to laiko daugeliui didikų ne vieną kartą iškildavo dilema: prisitaikyti prie naujos tikrovės ar kovoti už prarastą tėvynę. Per visą IX a. iki pat I Pasaulinio karo didžiąją daugumą lenkų kankino mintis apie nepriklausomybės atstatymą arba bent svaraus suvereniteto įgijimą. Vieni bandė griebtis ginkluotos kovos, kiti, nematydami kitos išeities, bent šiuo laikotarpiu, o tokių buvo irgi gana daug, aktyviai dalyvavo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame imperijos gyvenime. Tačiau neturime pamiršti ir apie tuos, kurie susitaikė su savo esama būkle ir, savo sąmonėje dažnai priklausydami lenkų nacijai, ištikimai vykdė imperatoriaus, valdančio daugianacionalinę monarchiją, pavaldinių funkcijas.
Adomas Jurgis Čartoriskis, 1810 m.
Eiti valstybinę tarnybą ypač pačioje viršūnėje ryždavosi tik nedaugelis. Tam buvo nemažai priežasčių. Pats svarbiausias faktorius buvo nepritarimas tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos: tokios asmenybės rizikavo pasmerkti save tautiečių akyse, o iš rusų pajusti atvirą priešiškumą bei būti apkaltinti karjerizmu. Savaime aišku, gyvendami tiek metų Rusijos imperijos valstybės rėmuose, daugelis lenkų užėmė aukštus civilinius arba karinius postus, tačiau tikrovėje tai nebuvo išskirtinės funkcijos didžiulės valstybės struktūroje su siaubinga armija visų įmanomų pareigybių ir laipsnių valdininkų ir kariškių.
Tuo yra įdomiau sužinoti, kad vis dėlto keli lenkų kilmės asmenys imperatoriaus dvare padarė didžiausią karjerą, aktyviai veikdami politiniame gyvenime vienoje iš galingiausių to meto pasaulio valstybių. Jų biografijos buvo labai skirtingos, kaip ir postai, į kuriuos jie sugebėjo pakilti, ir niekas negali abejoti, kad tai buvo aukščiausios valstybėje pareigybės. Jų pakilime didžiausią vaidmenį suvaidino be abejonės ne tik aristokratinė kilmė, bet ir kiti privalumai, neatmetant ir sėkmės, kurių dėka, nepaisant lenko - rusiškos neapykantos, mes juos galime laikyti vienomis svarbiausiomis figūromis XIX a. politinėje Rusijos istorijoje.
Pirmuoju ir ko gero pačiu garsiausiu lenku, stovėjusiu betarpiškai arčiausiai imperatoriaus buvo kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770 - 1861), užimantis 1804 – 1806 m. užsienio reikalų ministro postą, o de - fakte – valstybės kanclerio pavaduotojas. Peterburge jis kartu su savo jaunesniuoju broliu atsidūrė iš karto po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo, gelbėdamas šeimos dvarus nuo nusavinimo bei įkalbėtas tėvų ir ne be Jekaterinos II (1729 -1794) paliepimo, kuri tuo pačiu išreiškė palankumą visai jų šeimai, jau daug metų nepalaikiusiai Rusijos Abiejų Tautų Respublikos.
Kunigaikštis buvo vienos iš labiausiai kilmingų ir garsių XVIII a. Žečpospolitos magnatų giminės atstovas. Čartoriskis buvo ne tik Stanislavo Augusto Ponetovskio (1732 – 1798) paskutinio karaliaus giminė, bet ir Marijos, pirmojo sentimentalaus lenkiško romano autorės, brolis. Marija buvo žmona (1795 m. – jau buvusi) hercogo Liudviko Vitembergo, o šis buvo imperatoriaus Pavlo I (1754 -1801) žmonos brolis.Taigi, matomai kunigaikščio ir imperatoriaus šeimas siejo tam tikri artumo saitai. Jau toks artumas leidžia suvokti, kokią aukštą padėtį užėmė Čartoriskių giminė ir to negalėjo nepaisyti Peterburge. Kunigaikštis labai greitai susidraugavo su didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru. Tapti jiems artimais draugais padėjo Pavlas I, kuris netrukus įžengė į sostą. Būdamas izoliacijoje imperatoriaus dvare, Čartoriskis galėjo surišti savo likimą tik su sosto įpėdiniu. Tačiau meilės ryšiai su didžiojo kunigaikščio Aleksndro žmona Jelizavieta (ko gero su paties Aleksandro žinia) rimtai supykdė buvusį kunigaikščio globėją imperatorių Pavlą I ir jo žmoną. Po to, kai Jelizavieta nuo Čartoriskio pagimdė dukrą (tarp kitko, Aleksandras ją pripažino sava), jis buvo išvarytas iš Rusijos - išsiųstas pasiuntiniu į Sardinijos karalystę. Tačiau po tragiškos Pavlo mirties kunigaikštis grįžo, kad galėtų būti vėl su savo draugu – dabar jau imperatoriumi Aleksandru. Pirmiausiai, 1801 m. jis tapo Slaptojo komiteto, į kurio sudėtį įėjo artimiausi imperatoriaus bendradarbiai, nariu, o vėliau, jau po 1802 metų reformos, jį paskyrė užsienio reikalų ministro pavaduotoju taip pat ir kanclerio grafo Aleksandro Voroncovo (1741 -1805) pavaduotoju. Voroncovo savarankiškumas ir užsispyrimas pykdė jaunąjį valdovą, kuris, galų gale, privertė kanclerį pasitraukti į atsargą („dėl lygos „), o jo pareigas ėmė vykdyti Čartoriskis.
Nuo to laiko apytikriai dvejus metus lenkų kunigaikštis stovėjo prie Rusijos diplomatijos vairo. Jo paskyrimas buvo padiktuotas Aleksandro pasitikėjimu, bet buvo ir sunkumų, kurie buvo susieti su tuo, kad dėl dvaro intrigantų ir didžiulio pavydo jo įtaka ir savarankiškumas buvo labai apribotas ir pilnai priklausė nuo imperatoriaus, kuris dėjosi didžiuliu Rusijos diplomatijos žinovu, nors tikrai tokių gabumų neturėjo. Per savo buvimo ministru laikotarpį kunigaikštis buvo užsimojęs įvykdyti daugelį planų, pirmiausiai priversti Turkiją duoti autonomiją graikams, aktyvizuoti Rusijos įtaką Azijoje. Ruošiant šį projektą didelę įtaką padarė vienas iš lenkų, grafas Janas Potockis, Rytų specialistas - mėgėjas, knygos „Rankraštis rastas Saragosoje“ autorius. Tačiau pats svarbiausias Čartoriskio darbas buvo trečiosios antiprancūzižkos koalicijos projektas, kurios taip bijojo rusų aristokratija. Šis planas numatė sukurti Tarpininkavimo lygą, kuri turėjo priversti visas Europos valstybes aiškiai išsakyti savo nuomonę už ar prieš Napoleoną, kurį kunigaikštis apkaltino siekiant pasaulinės monarchijos. Tarp Aleksandro I sąjungininkų kunigaikštis pirmiausiai įžvelgė esant Angliją ir šiuo tikslu deryboms į šią šalį išsiuntė savo draugą Nikolajų Novosilcevą (1761-1836), kuris vėliau tapo Valstybinės tarybos pirmininku. Kitais sąjungininkais turėjo tapti Austrija, Švedija ir Prūsija. Jeigu su dviem pirmaisiais pavyko sudaryti sąjungą, tai Prūsija, be abejonės, nenorėjo šio karo, nes neišvengiamai karo atveju armijos judėtų per jos teritoriją. Čartoriskis tuo metu paraleliai mąstė ir apie savarankiškos valstybės kūrimą iš teritorijų, pasisavintų iš Žečpospolitos 1793 ir 1795 m. Tai būtų, Čartoriskio nuomone, savotiškas kerštas Prūsijai už jos neutralitetą – tai yra už jos poziciją, priešišką trečiajai koalicijai. Čartoriskiui pavyko nugalėti stiprią proprūsišką įtaką Peterburge. Kaip viso to įrodymas ir pasekmė, buvo tai, kad jis buvo paskirtas senatoriumi ir Valstybės tarybos nariu. Tačiau, galų gale, Aleksandras I pilnai atsisakė nuo kunigaikščio planų, kuriuos generalitetas laikė nerealiais. Nuo to momento kunigaikščio įtaka pradeda stipriai silpnėti. Netgi 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kunigaikštis dar buvo kartu su valdovu, bet grįžo jie iš ten jau atskirai. Čartoriskį vis dar be pagrindo kaltino už planus atkurti Rusijos sąskaita Lenkiją ir užimti jos sostą. Suprasdamas savo padėtį kaip neturinčią išeities tuo laikotarpiu, kunigaikštis padavė atsistatydinimo prašymą ir 1806 m. birželio 20 d. gavo sutikimą, likdamas tik Vilniaus švietimo apygardos globėju. Čartoriskis globojo Vilniaus universitetą, turėjusį jo puoselėjamos Lenkijos valstybės atkūrime suvaidinti svarbų kultūrinį vaidmenį. 1802 - 1810 m. Čartoriskis gyveno Peterburge, o 1810 – 1816 m. nuo aktyvios veiklos nusišalino ir 1824 m. grįžo į valstybinį postą. 1824 m. jo politinė karjera žlugo. Intensyviausiu ir rezultatyviausiu jo veiklos laikotarpiu (1816 – 1824) Vilniuje buvo sparčiai diegiama Europos mokslo pažanga, kilo žinių ir mokslo ieškojimo entuziazmas.
Jo politinė koncepcija buvo panslavistinė, iki 1831 m. sukilimo iš esmės rusofiliška. Jis manė, kad atkurtoji Lenkijos valstybė ir Rusijos imperija turi sudaryti glaudžią sąjungą, atmetė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės savarankiškumo idėją. Po sukilimo ėmė labiau orientuotis į Vakarų Europos valstybes, ypač į Prancūziją. Skatino Vidurio Europos slavų tautų bendradarbiavimą bei išsivaduojamąją kovą.
Niekas ir numanyti negalėjo, kad po daugiau kaip dvidešimties metų šis ne taip dar seniai vienas iš galingiausių Rusijos politikų bus neakivaizdžiai pasmerktas mirčiai nukertant galvą už tai, kad per 1830 - 1831 m. sukilimą buvo lenkų vyriausybės vadovas. Tarp kitko, kunigaikštis pergyveno ne tik Aleksandrą, bet ir Nikolajų I., o mirė emigracijoje Paryžiuje palikęs Europos visuomenei talentingo diplomato įvaizdį.
Vilniaus šveitimo apygardos globėjo A. J. Čartoriskio archyvo dalis yra saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Atgal
