Asmenybės
06 07. Zanavykų žygis: Albinas Vaičiūnas apie Vytautą Tamulaitį
Vytautas Žeimantas
Lietuvos teatro draugijos salėje įvyko įdomus susitikimas, kuriame buvo galima iš arčiau susipažinti su publicistu, literatūros tyrinėtoju ir kraštotyrininku Albinu Vaičiūnu, o virtualiai - ir su rašytoju, redaktoriumi, žurnalistu, vertėju, karininku Vytautu Tamulaičiu. Taip jau įvyko, kad vienas Lietuvoje žinomas žmogus kalbėjo apie kitą, ne mažiau nusipelniusį, tačiau mūsų šaly dar ne visiškai įvertintą ir pagerbtą asmenį. Kalbėjo apie prieškario Lietuvoje, pokario Vokietijoje ir Užatlantėje gyvenusį ir kūrusį, 1993 metais Kanadoje, Toronto mieste mirusį rašytoją ir žurnalistą Vytautą Tamulaitį.
Nuo seno pastebėjau - visada įdomu susitikti, ir bendrauti su Albinu Vaičiūnu. Gal dėl to taip gerai prisimenu ir mūsų pirmąją pažintį. Ji įvyko jau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Tuomet studijavau Vilniaus universitete, sumanėme surengti ekskursiją į Rygą. Ekskursijų biuras mums davė gidą. Tai buvo Albinas Vaičiūnas. Po to kelionių buvo daug, daug buvo ir gidų, bet dauguma jų nusinešė užmaršties upė, o Albinas Vaičiūnas iki šiol giliai įstrigęs atmintyje. Nes jis nustebino ne tik gilia erudicija, daugelio mums negirdėtų faktų žinojimu, bet ir nepaprastu darbštumu. Mes visą kelionę sėmėmės iš jo žinių, kurių juokiuose tuometiniuose vadovėliuose net su žiburių nebūtum radęs.
Albinas Vaičiūnas pasakoja apie Vytauto Tamulaičio kūrybą. Vytauto Žeimanto nuotrauka
Vėliau su Albinu Vaičiūnu jau mus suvedė žurnalistiniai keliai. Jis noriai bendravo ir dabar bendrauja su spauda, rašo įvairiomis kultūros temomis, recenzuoja naujas knygas, skelbia ir atsiminimus. Ypač jam artimas yra Zanavykų kraštas, jo kultūrinis palikimas, kultūros plėtotė. Tai ne nuostabu, nes jis gimė šiame krašte, nedideliame Gegužių kaime, Šakių rajone, mokėsi Kriūkų progimnazijoje. Ilgus metus jis vadovavo ir Vilniečių zanavykų klubui, palikusiam ryškius savo kultūrinės veiklos pėdsakus ir Zanavykų krašte, ir Vilniuje.
Bendraujant atsirado galimybė ir artimiau susipažinti. O Albino Vaičiūno gyvenimas buvo ne rožėmis klotas. Nuo 1950 metų jis gyveno Kaune. Čia įsijungė į pogrindinę Lietuvos jaunimo Vyčių sąjungos veiklą. 1951 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. Kalintas Vorkutos lageriuose. 1956 m. buvo paleistas, grįžo į Lietuvą. Čia baigė technikumą, vėliau ir Vilniaus universitetą. Dirbo turistinėse organizacijose, knygų prekyboje, buvo Vilniuje esančio Beatričės Grincevičiūtės memorialinio muziejaus direktorius.
Ypač jo kultūrinė ir leidybinė veikla atsiskleidė Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės metais. Jis skelbia kraštotyrinę medžiagą apie Ilguvą, Gerdžiūnus, Kriūkus, Paežerėlius, Sintautus, aprašo iškilius žmones, kilusius iš Zanavykijos arba gyvenusius šiame krašte: Joną Kasperavičių, Praną Lempertą, Petrą Kriaučiūną, Juozą Pikčilingį, Praną Dielininkaitį, Stasį Šilingą, Vytautą ir Stasį Tamulaičius, Petrą Dumčių, Kazį Germaną, kitus. Skelbia įvairią medžiagą apie Zanavykų krašto bažnyčias, dvarus, ten vykusias Kalbos dienas, kultūrinius renginius, bibliofilų veiklą. Kaupė ten gyvenusių ir kūrusių poetų eilėraščius, sudarė jų rinkinius ir leido juos. 1996 metais už aktyvią kultūrinę veiklą Albinas Vaičiūnas buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.
Šį kartą Vilniaus žurnalistams Albinas Vaičiūnas pristatė savo kraštietį Vytautą Tamulaitį, kuriam šiemet sukanka 100 metų nuo gimimo...
- Lietuva turi pasaulinio masto vaikų rašytoją - Vytautą Tamulaitį, -pakiliai pranešė Albinas Vaičiūnas, iškeldamas prieš susirinkusiųjų akis bibliografinę retenybę - 1970-m. Čikagoje išleistą almanachą „Vaikas visur" (Children everywhere), kuriame paskelbtas ir Vytauto Tamulaičio apsakymas „Petriuko vėliava" (Little Peter‘s flag). Jį į anglų kalbą išvertė autoriaus sūnaus Vytautas Tamulaitis.
- Kodėl pasaulinio masto?, - klausė susirinkusiųjų žurnalistų Albinas Vaičiūnas ir atsakė:- Jungtinių Tautų Organizacijai 1970-uosius paskelbus Vaikų metais, tuomet Toronte gyvenęs lietuvių rašytojas, poetui Bernardui Brazdžioniui pasiūlius, dalyvavo tarptautiniame vaikų literatūros konkurse, ir, jį laimėjęs, buvo pagerbtas kartu su kitais dvidešimt devyniais laureatais iš viso pasaulio.
Pasak Albino Vaičiūno, laureatų pagerbimo ceremonijoje, vykusioje JTO būstinėje Niujorke, stovėjo trisdešimt staliukų, ant kiekvieno - po vaikų rašytojo tėvynės vėliavėlę. Ant Vytautui Tamulaičiui skirto staliuko tuomet, giliu sovietmečiu, puikavosi tikroji Lietuvos trispalvė - tokia, kokią į pilies bokštą iškėlė ir apsakymo „Petriuko vėliava" herojus. O sovietiniai Lietuvos SSR ideologai per vėlai susigriebė, kad reikėjo į tą konkursą siųsti sovietinį rašytoją...
Buvo prisimintas ir apsakymo „Petriuko vėliava" personažo prototipas, kuris, Albino Vaičiūno žiniomis, iki šiol ūkininkauja Šakių rajone. Jis, kadaise mažas berniukas, 1941 m. vasario 16-ąją išties iškėlė Lietuvos vėliavą į Raudonės pilies bokštą.
Albinas Vaičiūnas asmeniškai pažinojo Vytautą Tamulaitį, su juo susirašinėjo. Bendravo jis ir su rašytojo seserimi Jadvyga Tamulaityte-Penčyliene, poetu Bernardu Brazdžioniu. Jis visiems susirinkusiems žurnalistams perdavė linkėjimus nuo rašytojo našlės Marijos Tamulaitienės.
Vytautas Tamulaitis gimė 1913 metais Sutkiškiuose, Šakių valsčiuje. Mokėsi Kriūkų mokykloje, 1933 m. baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, 1935 m. baigė Kauno karo mokyklos aspirantų kursus. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1948 m. gyveno Kanadoje, Toronte.
Savo žurnalistinį kelią jis pradėjo 1937 metais, redaguodamas žurnalą „Kariūnas", 1942-1944 m. dirbo žurnalo „Žiburėlis" redakcijoje. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Vyturys", „Saulutė", „Šaltinėlis", „Šaltinis", „Ateities spinduliai", „Ateitis", „Pavasaris", „Žvaigždutė".
Vytautas Tamulaitis dar studijuodamas išgarsėjo pirmuoju savo kūriniu - „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai", už kurį 1935 metais gavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos jaunimo literatūros premiją. Gyvenant Lietuvoje pasirodė dar penkios knygos, pelniusios jų autoriui literatūrinės pasakos kūrėjo bei vaikų prozininko autoritetą. Kaune pasirodo jo „Kiškelio užrašai", (1935), apysakos „Ateina pavasaris" ir „Vytuko užrašai" (abi 1937), apsakymų rinkinys „Naktis ant Nemuno" (1938), „Vieną kartą" (1942).
Pasitraukęs į Vakarus rašytojas, nors ir nelengvomis sąlygomis, po fizinių darbų, kūrė toliau, ir taip susidarė dar pluoštas literatūrinių pasakų bei apsakymų. Iš jų plataus atgarsio ir palankių įvertinimų išeivijoje susilaukė Vokietijoje, Tiubingene 1948 m išėjusi apsakymų ir pasakų rinktinė „Sugrįžimas", JAV, Putname 1960 metais išėjusios „Svirplio muzikanto kelionės", ir 1980 metais - „Vasaros pasakos".
Žurnalisto ir rašytojo Vytauto Tamulaičio 100-osios gimimo metinės buvo paminėtos ne tik Lietuvos teatro sąjungos salėje. Šiai sukakčiai skirti renginiai vyko Martyno Mažvydo bibliofilų klube, Lietuvos rašytojų sąjungoje, „Versmės" leidykloje, Kriūkų vidurinėje mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje. O jo tėviškėje, netoli Kriūkų, bus įrengtas takas su medinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis rašytojo kūrinių personažus. Šis takas kils nuo Nemuno iki išlikusios Tamulaičių sodybos Sutkiškių kaime. Ir visuose šiuose renginiuose buvo ir bus galima sutikti mūsų gerą bičiulį Albiną Vaičiūną, aktyvų žurnalisto ir rašytojo Vytauto Tamulaičio veiklos populiarintoją.
Atgal
