Asmenybės
05 28. Svėdasiškiai paminėjo Vaižgantą
Alma Švelnienė
Renginio dalyvė
Šių laikų šventės, ko gero, įgauna kitokį atspalvį nei būdavo ,,anais“ laikais – kai susirinkdavo masė (net ir pačius renginius tuomet imta vadinti „masiniais“), kuriai visiškai nesvarbu, apie ką bus kalbama, bet eidavo, nes „daug kas eina“... Dabar gi į renginius susirenka tie, kuriems iš tikrųjų įdomu, svarbu ir kurie kalba ir girdi širdimi.
Tokia giminingų sielų sąšauka vyko šių metų gegužės 18-osios vidurdienį Svėdasų bibliotekoje. Renginiu „Mename literatūros klasiką Vaižgantą“ minėjome 80- tąsias rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto mirties metines. Svėdasų gyventojus į literatūros popietė šįkart pakvietė Svėdasiškių draugija „Alaušas“, miestelio biblioteka ir Vaižganto giminaičių sambūris „Ainiai“.
Pranešimą skaito kraštietis Vytautas Rimša. Šalia Vaižganto giminaičiai: Vytautas Nakutis ir Algimantas Indriūnas. Nuotraukų autorė Dalia Paulavičienė
Kalbėjo keli kraštiečiai. Į popietę atvykęs iš Vilniaus Vytautas Rimša, dalijosi mintimis tema „Vaižganto filosofinių ir moralinių nuostatų atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje“. Jis itin pabrėžė tai, kad atkūrus nepriklausomybę, kai tradicinę tautinę lietuvių kultūrą, moralę ir papročius neregėtais tempais daug kur ėmė stelbti turtas ir nešvarūs pinigai, kai per trumpą laiką visuomenėje buvo perrūšiuotos ir devalvuotos tikrosios tautos dvasios vertybės, mūsų kraštiečio Vaižganto skelbta moralė ir gyvenimo filosofija tarsi iš naujo atgijo ir kaip feniksas pakilo iš pelenų naujam gyvenimui. Dalis dorų respublikos piliečių, ieškodami dvasinės atramos, vėl pasisuko į Vaižganto gyvenimo pavyzdį ir jo kūrybą, kurioje, kaip atgaivos šaltinyje, ėmė ieškoti tikrųjų gyvenimo vertybių ir atsparos taškų – tų rašytojo įvardintų ir plačiai pagarsėjusių „dvasios deimančiukų“. Jo nuomone, dabar pagarba Vaižganto asmenybei, jo gyvenimo ir bendravimo su žmonėmis būdui, nepakartojamai ir pamokomai jo kūrybai vėl mūsų šalyje ėmė didėti ir plėtotis – panašiai, kaip anos, Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais, rašytojui gyvenant Kaune ir retsykiais apsilankant gimtuose tėvų namuose ar nuo vaikystės pamiltuose Svėdasuose. Lektorius džiaugėsi, kad Vaižganto kūrybos grožis, esminės jo gyvenimo nuostatos ir filosofija neabejotinai turi išliekamąją vertę. Tai buvo paprasti ir šilti žodžiai apie rašytojo asmenybę.
Svėdasų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Violeta Gliaudelienė pasakojo, kaip bibliotekoje kaupiamas ir saugomas kūrybinis Vaižganto palikimas. Nuo senųjų raštų tomų iki mažiausių paminėjimų spaudoje. Ypač daug medžiagos yra sukaupta segtuvuose, kurie maloniai pateikiami visiems rašytoju besidomintiems skaitytojams ir svečiams. Keletą įdomesnių nuotraukų bei atsiliepimų apie Vaižganto gyvenimą ji parodė ir popietės dalyviams.
Kalba bibliotekos vadovė Violeta Gliaudelienė. Šalia V.Rimša ir Vaižganto giminaičiai: V. Nakutis ir A. Indriūnas
Paskui gan įdomiai ir šiltai kalbėjo rašytojo giminaičiai.
– Vaižgantui skirtų renginių, minėjimų ir pagarbos Svėdasuose negali būti per daug, – sakė vienas iš šio renginio organizatorių ir rašytojo giminaičių, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkas, inžinierius Algimantas Indriūnas, atvykęs iš Vilniaus. – Su Svėdasais rašytoją siejo ypatingi santykiai – čia jis priėmė sakramentus, čia laikė pirmąsias mišias, čia lankė artimuosius. Kalbėtojas įžvelgė daug panašumų tarp kanauninko Vaižganto ir jo jaunesniojo giminaičio, savo dėdės, kunigo klebono Aleksandro Papučkos, kunigavusio Svėdasuose bei kitose Lietuvos vietovėse.
Uteniškis ūkininkas Vytautas Nakutis – Vaižganto sesers anūkas, gimęs ir augęs tame pat Malaišių kaime kaip ir Vaižgantas, – dalijosi vaikystės prisiminimais ir gražiais močiutės pasakojimais apie visame krašte garsėjusį jos brolį. Močiutė apie Vaižgantą žinojusi labai daug – anais laikais ji vesdavusi ekskursijas žmonėms, atvykusiems į Malaišius susipažinti su Vaižganto tėviške ir gyvenimu. Daug ką ji yra papasakojusi ir Vytautui.
Salėje Vaižganto minėjimo dalyviai
Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos mokytoja Rimutė Kniežienė džiaugėsi, kad rašytojo kūryba sugrąžinta į programinę literatūrą, kad mokiniai jį myli, kad gimnazijoje vyksta renginiai, skirti Vaižganto atminimui. Pastaruoju metu gimnazija užmezgė ryšį su Daugpilio (Latvija) mokykla, kurioje mokėsi Vaižgantas. Moksleivės Justina Smeledytė ir Diana Putrimaitė patikino, kad moksleiviai itin brangina Vaižganto atminimą ir jo vertybines nuostatas. Gimnazijoje saugomas ir seniai gerbiamas rašytojo atminimas.
Literatūros popietę, skirtą Vaižgantui, vainikavo Svėdasų etnografinio ansamblio moterų (vad. Rožė Lapienienė) atliekamos lietuvių liaudies dainos, kurias dainavo visi renginio dalyviai.
Susiderino, rodos, nesuderinami dalykai – oficialus renginys buvo jaukus, šiltas, savas. Laikas pralėkė lyg akimirka, norėjosi dar būti ir klausytis. Pabuvome kitoje epochoje, praturtinome ir atgaivinome dvasią, prisiminėme žmogų, išgarsinusį mūsų kraštą. Tuo pačiu perkratėme ir savo moralines nuostatas, nes būnant Svėdasų krašto žmogumi, esi įpareigotas bent jau nebūti žemiau nei mokė Vaižgantas.
Atgal
