Asmenybės
05 08. Ešelonų vaikas – mokslininkė ̶ tautodailininkė
Irena Tumavičiūtė
Gimiau kaip daugelis to meto kūdikių – šalyje
Tarp tankų, bombų, apkasų,
po to ant tėvo rankų keliavau
Ilgai ilgai į Sibiro miškus, kaip tūkstančiai kitų.
Po šiais Nijolės Dirvianskytės žodžiais galėtų pasirašyti ne tik jos sesuo Vida, bet ir keli tūstančiai likimo sesių ir brolių, kuriems pirmoji kelionė traukiniu buvo gyvuliniai vagonai, o Lietuva paauglystės metais buvo mistinė šalis, žinoma tik iš tėvų pasakojimų ar jų dainuotų dainų.
Sibiro tremtyje nebuvo prasigėrusių, savižudžių. Vaikams iš tėvų godų buvo įdiegta meilė Tėvynei, protėvių žemei, pasakiškų slėnių ir slėpiningų piliakalnių ilgesys.
Kaip ir daugelis vaikų, Nijolė girdėjo, kaip rusai lietuvius vadindavo banditais ir fašistais. Bet tėvai dukroms išugdė orumo jausmą, pasitikėjimą savimi.
Su broliu Rimantu Dirvoniu, žinomu JAV lietuvių visuomenės veikėju
1957 m. išsvajotoji Tėvynė sugrįžėlius nepasitiko svetingai ̶ jau galiojo Justo Paleckio, LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, įsakas, ribojantis lietuviams galimybę grįžti į Lietuvą. Po trijų mėnesių nežinios, padedant artimiesiems, pavyko gauti Paleckio leidimą prisiregistruoti Vilniuje.
Mokydamasi prestižinėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje Nijolė suprato, jog norint kažką pasiekti, reikės didžiulių pastangų, nes niekas neapgins. Tuo įsitikino po pirmojo lietuvių kalbos rašinio ̶ niekada nesimokiusiai lietuviškoje mokykloje tremtinukei, kaip ir tūkstančiams barakų užgrūdintų vaikų, negailestingai buvo parašytas „kuolas”.
Baigusi mokyklą Nijolė pasekė mylimos chemijos mokytojos pėdomis ̶ tapo chemikė, mokslų daktarė. Bet mokslininkė vis dažniau pajusdavo nenumaldomą spalvų, harmonijos pasaulio trauką. Įkopusi į ketvirtąjį savo gyvenimo dešimtmetį, moteris ryžtingai atvėrė „Paletės“ studijos duris.
Iki šiol ji dėkinga studijos vadovams Rimantui Bičiūnui ir Vladimirui Nesterenkai už jų pedagoginį talentą, už tai, kad „netempė visų ant vieno kurpalio“ ir savo auklėtiniams padėjo susiformuoti savitą braižą.
Lubinai
Nepasitenkinimą naująja chemikės pasija reiškė tik dukrelė Virgutė ̶ ji, kaip ir anksčiau, norėjo visą Nijolės laisvalaikį būti šalia mamytės, ragindavo ją „mesti tą Bičiūną“.
1983 m. Nijolė Dirvianskytė surengė pirmąją savo darbų parodą (Biochemijos institute Vilniuje), po trejų metų ̶ bendrą parodą su mama tautodailininke Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vėliau jos darbai buvo eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose Lietuvos miestų galerijose, muziejuose, Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, 1994 ir 1996 m. ̶- M.K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje.
Tautodailininkės darbai yra sulaukę aukšto įvertinimo ir apdovanojimų respublikinėse parodose ir konkursuose.
Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. Jai suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
2013 metų kovo 14-oji Nijolei Dirvianskytei buvo triumfo diena. Rašytojų klube Vilniuje buvo surengtos reikšmingiausių jos darbų albumo sutiktuvės. Koridoriuje besišnekučiuojantys Nijolės bičiuliai ir gerbėjai galėjo susipažinti su dviem knygomis, skirtomis mamos Jadvygos Dirvianskienės darbams. Į salę kvietė smagi tautiškos muzikos ansamblio „Kadagys“, vadovaujamo Irenos Račiūnienės, grojama muzika. Ant sienų iškabinti menininkės paveikslai suteikė patalpai ypatingą aurą.
Virgutė Palangoje
Žengiančius per slenkstį pasitiko žaismingas angelas saulės nušviestame horizonte, tarsi saugantis taip puikiai pažįstamą senojo Lietuvos kaimo puošmeną koplytėlę. Šalia jos baltuojantis kiškutis švietė lyg primindamas artėjančių Velykų laukimą, kurį tomis dienomis išgyvenome. Sakralumas sklido ir iš kitų darbų.
Traukė žvilgsnį paprastų laukų ir darželių gėlių natiurmortai – tarsi ką tik skoningai sukomponuotos puokštės. Spalvingos verbos žeme alsuojančioje nulipdytoje molio puodynėje tokios tikros ̶ nors imk ir statyk svetainėje ant balta staltiese padengto stalo!
Su nuoširdžia meile pagautos lietuviškos gamtos grožio akimirkos ̶ koks džiaugsmas užlieja širdį išvydus didžiausią kūrinijos stebuklą ̶ vaiką: tarp hipertrofuotos gausybės baltuojančių obelų žiedų (jauti svaiginantį jų aromatą) stovi “Džiaugsmas” ̶ mergytė lyg pasakiška kūrinijos dalis. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, N. Dirvianskytės sukurtas įspūdingas obelų žydėjimo vaizdas gali būti suvokiamas kaip populiari lietuvių liaudies poezijos metafora.
„Virgutė Palangoje“ ̶ vėl gležna mergytė, tik šį kartą putojančių Baltijos bangų fone. Žavimės spalvų harmonija, džiaugiamės, kad mergytė jaučiasi saugi ̶ ją saugo ne tik galbūt iš “Džiaugsmo” atkeliavęs šuniukas. Iškilus reikalui ar pakilus bangoms iš viršuje sklandančio malūnsparnio virviniais laiptais bet kuriuo metu gali nusileisti trapios mergaitės užtarėjas ir nunešti ją į svajonių šalį. N. Tumėnienė šį paveikslą laiko vienu meniškiausių peizažų, kuriame tapybos priemonėmis meistriškai išreikšta laimingo gyvenimo akimirka.
Žinoma, svečiai sustodavo prie „Autoportreto“, vieno pirmųjų Nijolės darbų (1981), kuris puošia ir albumą. Lentynose matome kasdienę mokslininkės aplinką – chemijos laboratorijos įrangą, bet net tokioje „stiklinėje“ aplinkoje atpažįstame romantišką Nijolės sielą ̶ kolba tarsi virsta rankų darbo vaza, o tarp butelių ir mėgintuvėlių būtinai atsiranda vietos ir vazonui su vešliai žaliuojančiu augalu.
Tokios ir panašios mintys kilo tautodailės mėgėjai žvelgiant į salėje iškabintus paveikslus.
Nijolės Dirvianskytės darbų meninę vertę patvirtina ir ta aplinkybė, jog išsamią įžangą albumui pateikė žinoma menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė. Ši tautodailei daug dėmesio skirianti mokslininkė ėmėsi rašyti apie N.Dirvianskytės kūrybą, nors autorės nepažinojo. Jos tapyba buvo kitokia negu tų, apie kuriuos jau išleistos knygos. Pamačiusi pirmuosius darbus, N.Tumėnienė pajuto, kad autorė labai myli Tėvynę, vertino menininkę dėl tautiškumo ir patriotiškumo, sklindančio iš jos darbų.
Renginio vedėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, kalbėdamas apie ilgą
Nijolės Dirvianskytės darbų albumo kelią į pasaulį, pabrėžė, jog ši knyga yra etapinis reiškinys visos tautos kūryboje, kultūros istorijoje. Jis pakvietė susirinkusiuosius pokalbio apie knygų leidimą apskritai, apie knygos reikšmę šiais kompiuterinių technologijų laikais. Kadaise tautodailininkai dieną ir naktį sapnuose sapnuodavo, kaip įprasminti savo kūrybą ̶ juk knyga gali nukeliauti toli ir veikti toliau šalia paveikslų.
Jonas Rudzinskas pakvietė dr. Nijolę Tumėnienę profesionaliu žvilgsniu įvertinti Nijolės Dirvianskytės kūrybą.
Menotyrininkė pirmiausia įtaigiais žodžiais prisiminė lietuvių naiviojo meno tradiciją. Jos nuomone, Dirvianskytė yra viena ryškiausių trečiosios kartos lietuvių naiviojo meno atstovių, XIX ir XX a. sankirtoje gimusių tautodailės klasikių Monikos Bičiūnienėnės, Petronėlės Gerlikienės ir Jadvygos Nalivaikienės vaikaitė (žinomiausios antrosios kartos dailininkės ̶ Lidija Meškaitytė ir Adelė Adomaitienė). Jas visas sieja vėlokai prasiveržę įgimti gebėjimai, šimtmečiais susiklosčiusios lietuvių liaudies meno tradicijos bei tautinės dvasios jautimas, raiškos nuoširdumas, plastinės kalbos vitališkumas.
Piešinys ant durų
Pagal amžių ir darbų problematiką Nijolė Dirvianskytė sietina su Elena Kniūkštaite. Ši karta mažiau žinoma. Pirmoji ir antroji karta atėjo tiesiai iš kaimo su visais kultūriniais klodais ̶ su pasakomis, dainomis, padavimais. Menininkės pačios rašė ar reiškėsi kitose srityse.
Nijolės Dirvianskytės karta nėra atėjusi tiesiai iš kaimo. Naiviojo meno kūrėjos išsaugojo tradiciją per prisiminimus.
N. Tumėnienė išreiškė susirūpinimą dėl naiviojo meno ateities. Pavojus išnykti egzistuoja, nes daugelis yra įgiję profesionalių žinių meno mokyklose arba dairosi į profesionaliąją dailę, nori į ją lygiuotis. Todėl yra pavojus, kad darbai gali tapti mėgėjų menu, nes ryšys su tradicija trūkinėja.
N. Tumėnienė pažymėjo Dirvianskytės unikalumą mūsų tautodailės pasaulyje ̶ ji lietuviškų vaikystės prisiminimų neturi, nes užaugo Sibire. Grįžusi į Lietuvą, su kaimu labai norėjo palaikyti ryšius. Ją traukė kaimas iš gražių mamos prisiminimų. Nijolė Dirvianskytė unikali ir tuo, kad jos kūryboje tradicijos atkūrimas labiau susijęs ne su savo, o su tėvų prisiminimais. Mama buvo liaudies menininkė. Labai gražiai mezgė. Giminėje buvo ir daugiau meno žmonių. Kūrybos pagrindus gavo šeimoje. „Todėl labai svarbu, kad tradicijos tęstinumas buvo gyvas Nijolės dvasioje“, ̶ kalbėjo Nijolė Tumėnienė.
Mokslininkė kalbėjo apie pavojus, kad ta tradicija gali labai nusilpti ̶ dėl emigracijos, dėl supančio globalizmo. Vis dėlto jos kalba buvo optimistinė. Pasidžiaugė įvairių sričių liaudies menininkų darbais, kuriais žavisi ir vertina Europa, žino, kad garsiausi menininkai įrašyti į pasaulio dailiojo meno enciklopedijas.
Kalbėtoja apibūdino pagrindines temas, pagal kurias išdėstyta Nijolės Dirvianskytės albumo medžiaga. Jai ypač krito į akis žiemos temos plėtojimas: žiema Lietuvoje ir žiema Sibire sudaro didelę dalį jos darbų. Daugiau Sibiro negu Lietuvos. Vaikystėje patirti įspūdžiai visada būna labai stiprūs. Jie turi įtakos ir poetams, ir rašytojams. Yra dailininkų, kurie negalėtų gyventi be savo vaikystės prisiminimų. Iš vaikystės atsineštas įvaizdis įkvėpia. Kalbėdama apie „Žydėjimus“, N. Tumėnienė pabrėžė, jog šie gamtos tema sukurti paveikslai susiję su lietuviškais peizažais. Iš miestų vaizdų ypač išsiskiria Vilnius, vienas mylimiausių dailininkės miestų, labai poetiškai tapomas.
Baigdama Nijolė Tumėnienė priminė, jog knygos suskirstymas pagal teminius motyvus byloja autorės vertybes, kurios susijusios su mūsų lietuvišku tradiciniu mąstymu: jai labai svarbus šeimos supratimas, tikėjimas, tautinė dvasia. Menotyrininkė prisipažino, jog nenori kalbėti apie visą knygą ̶ joje besidomintys labai išsamiai galės susipažinti su plačia Nijolės Dirvianskytės kūrybos tematika, su turtinga autorės gyvenimo patirtimi.
Apibūdinti net 105 Nijolės Dirvianskytės albume reprodukuotiems darbams būtų prireikę kelių renginių.
Todėl glaustai supažindiname su temomis, pagal kurias suskirstyti kūriniai: laboratorija, šeima (10 paveikslų), miestas, žydėjimas, kelionės ir poilsis (dominuoja Lietuvos gamtos vaizdai, o jų fone ̶ artimiausi žmonės), natiurmortai, Sibiras, žiema Lietuvoje.
Albumą puošia šeimos narių fotografijos, kūrybinės Nijolės Dirvianskytės veiklos nuotraukos.
Knygos sutiktuvės virto rimtu pokalbiu apie tautodailei ir visai mūsų kultūrai svarbius dalykus. Rimas Bičiūnas kalbėjo apie būtinybę turėti naivaus meno muziejų. „Išreklamavome savo naivųjį meną, kokio neturi nei latviai, nei estai, apie tautodailę valdininkai pašneka tik iš tribūnos. Kiek išeina beverčių knygų, tarp jų yra ir tokių, kurių leidimas kainuoja apie 100000 Lt. Už tokius pinigus būtų galima parodose nupirkti 100 tapybos darbų“, - tokiais žodžiais N.Dirvianskytės pedagogas baigė savo sveikinimo kalbą.
Renginio „kaltininkė“ Nijolė Dirvianskytė savo albumo išleidimą laikė jai netikėtu dalyku. Žinodama, kad labai jaudinsis, ji iš anksto buvo paruošusi sąrašą institucijų ir pavardžių tų žmonių, kurie ją lydėjo kūrybos keliu, ją morališkai palaikė, parėmė knygos leidimą. Tiems žmonėms ji pirmiausia ir dėkojo nuoširdžiausiais žodžiais.
Ypač dėkojo dr. Nijolei Tumėnienei, kuri labai dėmesingai jos namuose gilinosi į jos darbus. „Kai gavau menotyrininkės tekstą, parengtą šiai knygai, – perskaičiau penkis kartus ir verkiau“, ̶ nuoširdžiai prisipažino tautodailininkė. Ypač šiltus dėkingumo žodžius ji tarė savo chemijos mokytojai, buvusiai klasės auklėtojai, Biochemijos instituto bibliotekos vedėjai, Rimui Bičiūnui ir Vladimirui Nesterenkai, su kuriais kūrybinė draugystė sieja daugiau nei 30 metų.
Šiuos pamąstymus apie rašytojų klube surengtą turiningą šventę ir talentingos tautodailininkės kūrybą baigsime Nijolės Tumėnienės žodžiais iš albumo: „Įsižiūrėjus į Dirvianskytės paveikslus supranti, kad ji tapo impulso pagauta, sužavėta ar nustebinta kažko neįprasto, nematyto, ypatingo. Sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų tapyti bet ką ir bet kada. Ji turi palytėti pastebėtą objektą savo nuoširdžia meile. Todėl jos kūriniai kupini šiltų jausmų, humaniški, poetiški. Apdovanota iš prigimties meniniu jausmu, ji galėjo išugdyti savo gebėjimus ir subrandinti individualų tautodailininkės braižą be aukštųjų dailės mokslų /…/ Nijolės Dirvianskytės kūryba įeina į mūsų tautodailės istoriją kaip nuostabus ir unikalią prasmę įgyjantis pereinamos meno epochos reiškinys.“
Atgal
