Asmenybės
05 07. Kiekvienas bendruomenės narys gali tapti lyderiu
Mykolo Romerio universiteto prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Šį kartą kalbėsiu apie muzikos instrumentų bendruomenę, kurios daugelis, net ir mėgstančių pučiamųjų orkestrų muziką, skambančią paraduose, puošiančią parkų garsinį peizažą, scenose keliantį gerą nuotaiką, jos nepažįsta. Kaip ir paties kolektyvo – pučiamųjų orkestro. Pasirodo, kiekvienas šios skambančios bendruomenės narys gali tapti ir lyderiu, artistišku solistu.
Didžiulis pučiamasis instrumentas – tūba. Klausydami pučiamųjų instrumentų, simfoninių orkestrų girdime tūbą, grojančią žemiausiame pučiamųjų instrumentų registre parašytą, tarsi orkestro stuburą palaikančią, muziką. Ar tikrai šis solidaus dydžio instrumentas tiek ir tegali? Vis bosinti orkestre pritariant įvairių grupių soliuojantiems instrumentams? Kas nematėte paties didžiausio instrumento pučiamųjų ar simfoniniame orkestre – nenusivilkite. Ir apskritai, niekada nenurašykite antraeilio balso minioje: būna valandų, kai jis tampa svarbiausias.
Tyrėjai rado tokį istorinį faktą. Dar IX a. prieš mūsų erą Palestinoje, šventinant caro Solomono šventyklą, iškilmėse dalyvavo 120 pūtikų. Gal tai ir buvo pirmasis pasaulyje orkestras? Kas buvo tie talentingieji tokio gausaus būrio muzikų mokytojai, vadovai? Nežinia.
Senovės Graikijoje dar iki Kristaus buvo mokoma groti pučiamaisiais. Muzika, kaip teigė graikai, ypatingai veikė žmogaus jausmus, netgi formavo jo vidinio pasaulio vertybinius parametrus. Auklėjamąją funkciją atliko ansamblių, atskirų instrumentų išgaunamos derminės sistemos. Filosofai kalbėjo apie ypatingą muzikos auklėjamąją reikšmę, todėl jaunuoliai greta oratorystės meno, filosofijos, gimnastikos, buvo mokomi groti. Amžiams bėgant transformavosi, tobulėjo instrumentai, garso grožio supratimas, radosi vis naujų galimybių panaudoti žinomus instrumentus, kurti naujus.
Ir balandžio 27 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvykusio profesoriaus Leonardo Benedikto Ulevičiaus jubiliejinio vakaro metu klausytojai pamatė, kaip iš juodos gulbelės tūba, tokia įprasta girdėti bosinant orkestruose, tapo išraiškinga balta gulbe. Koncerto metu klausytojai įsitikino, kad tūba – instrumentas, nužengęs didelį transformacijų kelią, šiandien jau vadintinas ir soliniu instrumentu.
Vakarą vedęs muzikologas Vaclovas Juodpusis pristatė septintą dešimtmetį užbaigusio tūbisto, ilgamečio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikanto, koncertmeisterio L. B. Ulevičiaus kūrybinės veiklos akcentus. Muziko kelias visada ilgas, nes prasideda ankstyvoje vaikystėje. Baigęs Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą L. B. Ulevičius tęsės studijas pas unikalų savo mokytoją, atskleidusį jam profesines paslaptis – profesorių Domą Svirskį. Svarbiausia – atvėrusį meilės muzikai ir profesionalumo siekiams kelią.
Studijas pertraukė priverstinė tarnystė sovietų armijoje. Trys metai, gerai, kad bent kariniame orkestre. Buvo galimybė ne tik muzikuoti, bet ir mąstyti apie tolesnį muziko kelią. L. B. Ulevičiui atrodė, kad visą gyvenimą „pupsėti“ orkestre – maža. Uždaroje sovietinėje visuomenėje nebuvo galimybių plačiau domėtis pasaulinėmis muzikos tendencijomis. Tačiau Leonardas properšą rado: 1969 m. pradėjo organizuoti Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA) tūbos ir eufonijos (tenorinės tūbos) klasę. Jau grojo simfoniniame orkestre (ir taip – 41 metus...). Daug žinių, patirčių davė aspirantūros studijos Leningrado Konservatorijoje pas žinomą valtornos profesorių V. Bujanovskį ir Berlyno Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pas žymų tūbos virtuozą D. Unkrodtą. Atlikėjo ir pedagogo pasiekimai buvo akivaizdūs, atvedę L. B. Ulevičių į tarptautinės kategorijos meistrų gretas. Jis jau buvo kviečiamas į tarptautinių konkursų žiuri, domėjosi Tarptautinės tūbistų asociacijos veikla, pakviestas būti reprezentaciniu jos nariu bei neetatiniu korespondentu. Vis matydavau besidomintį tuo, kas pasaulyje rašoma, kaip komentuojama, kokie pasirodo naujausi atlikėjų įrašai. Domėjosi instrumentų tobulinimo galimybėmis, naujausia kūryba tokiam, atrodytų, nepaslankiam bosinančiam instrumentui – tūbai.
Šiandien galime drąsiai sakyti, kad L. B. Ulevičius – nacionalinės tūbos mokyklos kūrėjas, formuotojas, bei reformatorius. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje pradėjęs propaguoti solinį grojimą šiuo instrumentu. Šis darbas susijęs su gebėjimu justi instrumentą ir jo galimybes, jas plėsti įvedant įvairius naujus registrus, mokant įvairių derinimų tūboms rasti vietą ansambliuose. Šioje srityje L. B. Ulevičius tikrai buvo pirmasis Rytų Europoje, pradėjęs koncertinėje praktikoje panaugoti įvairių derinimų tūbas ne tik atliekant istorines partitūras, bet ir XXI a. muziką.
Sovietmečiu Lietuvos konservatorijos tūbos klasė Rytų Europoje buvo didžiausia. Ir dabar ji lenkia visų Baltijos kraštų aukštąsias muzikos mokyklas. Kaip pedagogas, L. B. Ulevičius parengė 36 absolventus. O kur dar kamerinių ansamblių klasė! Šešiolika solistų absolventų – tarptautinių konkursų Latvijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Sankt Peterburge, Portugalijoje laureatai. Šiandien ne vienas jo mokinys jau formuoja savo pedagogines klases, tačiau seka mokytojo, profesoriaus pramintais keliais.
Koncerte puikiai pasirodė, atskleisdamas neregėtas tūbos raiškos galimybes Laimonas Masevičius, savo muzikalumą Danielius Patrikas Kišūnas. Įdomu buvo klausyti originalius kūrinius ir savitas aranžuotes, atliekamas Rimanto Rutkausko, Simono Kaupinio, Židrūno Joneikio. Pasirodė ir tūbų ansamblis (Jurgis Dapšauskas, Kęstutis Murza, Gediminas Steponavičius, Gytis Gvozdas, Eimantas Matelis).
Solistams akompanavo pianistė Akvilė Laugalytė. Pagrojęs kelias orkestrines pjeses, tūbistams pritarė Petro Vyšniausko vadovaujamas Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Dirigavo Ugnius Vaiginis. Seniai koncertinėje scenoje girdėtas orkestras pasirodė puikiai: jautriai akompanavo solistas, gražios niuansuotės, paslanki dinamika, neperdėta ekspresija. Jei ir buvo ritminiai sutrikimai, tai nepakenkė bendrai interpretuojamų kūrinių visumai.
Atgal
