Asmenybės
04 26. Muziejininkės portretas: amžina misija – pasilenkti prie Anykščių
Justas Jasėnas
Dosnūs buvo prabėgę metai Anykščių muziejininkams. Jubiliejinės datos leido atgaivinti atmintį, sugrįžti prie paveldo šaknų, apmąstyti įvykius, žodžiu ir knygomis nusilenkti kūrybingiems žmonėms. Be galo tauru, kad kolei minia visais varpais trimitavo apie blogėjančią ekonominę padėtį, anykštėnai muziejininkai nesustojo: organizavo renginius, susitikimus, leido knygas, būta tiek daug progų džiaugtis savo kiemu ir žmogumi. Taip atsirado knyga „Anykščių į nieką nekeisčiau...“ – apie ilgametės (muziejuje dirbo nuo 1960 m. iki mirties 1984 m.) A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorės Teresės Mikeliūnaitės gyvenimo ir kūrybos pėdsakus. Leidinį parengė šaunios muziejininkės Rasa Bražėnaitė, Skaidrė Račkaitytė ir Vida Zasienė.
Knygos viršelis
Minėta knyga – taurus paliudijimas apie žmogų, jo darbą ir milžinišką pasišventimą kultūrai. Vartai knygą, grožiesi fotografijomis, skaitai tekstus ir tyliai tari: „Anykščių tikrai į nieką nekeisčiau, čia tikrai noriu sugrįžti...“ Sugrįžti, mąstyti ir kurti skatina žemė, didžiųjų anykštėnų žemė, prisisunkusi nuojautų, ilgesio, poetinių žodžių. Tai viltingai kviečia atsigręžti į gyvenimą, nepraleisti progos būti ir džiaugtis. T. Mikeliūnaitė – ypatingai Dievulio buvo apdovanota, todėl nieko ir nepasiliko sau, gyvenimo valandas lyg ant kokio aukuro sudėjusi, sudėjusi ir vienatvę ir mąstymus bei matymus. Tai kas jos padaryta, pasakyta ar nubrėžta liko ne metams, ne penkmečiui, bet šimtmečiams. Belieka tik stropiai dirbti tarnaujant, ieškant kultūroje ir kūryboje šviesos, sutelktumo, vienybės. Taigi, Anykščiuose liko sukurtasis T. Mikeliūnaitės aukštasis kultūros mąstelis, vertybių skalė. Tad ir šiandieninius mūsų žingsnius ir pastangas dera pamatuoti pagal jos darbus. Aišku, laikai keičiasi, atsiranda naujų būdų ir įžvalgų, kaip geriau ir teisingiau, labiau linkstama į edukacinę veiklą, bet T. Mikeliūnaitės pastangos raginte ragina nenutolti nuo esmės, nuo svarbiausiųjų kultūros šaknų, nepasiduoti laikinumui, paviršutiniškumui. Tiesiog išmintingai tęsti tai, kas kadaise nubrėžta. Oi kaip reikia tokių gabių, save ir savo laiką pranokusių žmonių šiandien Lietuvos miesteliuose, kultūros namuose, muziejuose, mokyklose... Reikia Tersesės... Jei ji būtų gyvenusi Ukmergėje, Zarasuose ar Panevėžyje, ir ten būtų palikusi šviesų pėdsaką, ir ten dabar būtų šviesiau...
T. Mikeliūnaitė vadovavo kraštotyros ekspedicijoms, rūpinosi muziejaus fondų kaupimu, ekspozicijos parengimu. Jai vadovaujant restauruotas A. Vienuolio – Žukausko namas, konservuota A. Baranausko klėtelė, pastatytas naujasis muziejaus administracinis pastatas – fondų saugykla, sutvarkyta, restauruota J. Biliūno sodyba Niūronyse bei Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių (dabar šį vardą nešioja Anykščių viešoji biblioteka) namas Griežionėlėse, senosios Anykščių koplyčios remontas... Pati T. Mikeliūnaitė taip rašė apie muziejaus misiją: „Muziejus – kultūros įstaiga, kaupianti ir sauganti nuostabius daiktus – eksponatus, kurie turi savo pasakišką galią pažadinti mūsų mintį ir fantaziją, atgaivinti seniau gyvenusius žmones, seniai buvusius įvykius. Tam iš tiesų reikalinga mūsų pagalba. (...). Muziejus – visuomenės istorinė atmintis. Kuo kultūringesnė visuomenė, tuo gilesnė, skvarbesnė ir ilgaamžiškesnė būtent ta jos istorinė atmintis“. Ji taiklai apibūdina ir muziejininką. Tokiam žmogui svarbi vidinė kultūra, išmanymas, žinios, rimtas pasiruošimas prieš ateinant dirbti į muziejų, susikaupimas ir noras pažinti, suprasti, įsisavinti.
Anykštėnai turi ir Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premiją, kurią teikia labiausiai kultūrai nusipelniusiems veikėjams, tradicijų, tęstinumo puoselėtojams. 1990 m. buvo išleista knyga „Marčiupio eglė“ – T. Mikeliūnaitės padavimai, apsakymai, laiškai, dienoraščio ištraukos. O knyga „Anykščių į nieką nekeisčiau...“ mums vėl sugrąžina Teresės Mikeliūnaitės veidą ir gyvenimo programą, sugrąžina jaunajai kartai vardą. Skelbiamos jos parašytos sakmės, vėl įsitikiname, kad jautresnės sielos žmogus, gyvendamas Anykščiuose, privalo rašyti. Tas mintis ir jausenas pati kūrėjų žemė padiktuoja. Pati žemė žmogų apvalo, padaro šviesesniu, labiau žvelgiančiu į žmogų, norinčiu kalbėtis ir dalintis. Rūpėjo T. Mikeliūnaitei muziejus, A. Baranauskas, A. Vienuolis – Žukauskas, J. Biliūnas, Arklio muziejus, senieji krašto gyventojai. Todėl mąstė, rašė, lankė... Gal pirmiausia – ypatingai mylėjo. Tų sielos atšvaitų, susitikimų randame eilėraščiuose, dienoraščio fragmentuose. Štai kelios ištraukos iš laiškų, geriausiai pristatančios T. Mikeliūnaitės vertybes: „Reorganizacija, prisijungimas prie kitos įstaigos, darbo ir aplinkos pasikeitimas – tai dalykai, kuriuos reikia pergyventi kaip ligą. Bet visomis jėgomis reikia stengtis nepasiduoti nervinimui ir pažeminimui. Nepasiduoti ne žodžiais, ne pykčiu, o dideliu vidiniu susikaupimu, vidine teisaus žmogaus ramybe. Juk yra daug didesnių tragedijų, kurių akivaizdoje blanksta bet kokie darbo nemalonumai“. (T. Sedelskytei, 1976 11 06); „Viršūnių paukščiai keičiasi, pačios viršūnės svyra į tą pusę, kur pučia tos minutės vėjas, o gilūs ir gyvenimo patikrinti žmogaus įsitikinimai lieka pastovi vertybė, kurios gynimas yra būtinas, norint išlikti žmogumi“. (P. Vasinauskui, 1979 04 02); „Mano darbas, šiaip ar taip kalbant, pagrįstas žodžiu. Žodžio neišvengsiu. Bet kaip jį padaryti turiningą? – Štai klausimas didysis. Reikia skaityti, reikia mąstyti, reikia dirbti“. (P. Vasinauskui, 1982 05 09); „Man šviečia didelis ir gražus tikslas – Anykščių rajonas privalo būti literatūrinis ne tik praeities šlove, bet ir nūdienos humanitariniu reikšmingumu. Jis turi spinduliuoti kitiems dvasiniu pakilumu, grožio ir meninių viršūnių siekimu. Dėl to tame rajone turi būti keli humanitariniai židiniai, tarp kitų – ir muziejus“. (A. Urbonienei, 1983 10 15). Knygoje skelbiami ir amžininkų prisiminimai, kurie dar sykį atskleidžia, jog T. Mikeliūnaitė gyveno kultūrai, pasišventė praeities prikėlimui, prižadinimui, priartinimui. T. Mikeliūnaitė savo darbus nunešė į aukštą kalną, pakylėjo virš kasdienybės, nuobodulio, rietenų. Dieve, duok, kad tai, kas buvo vakar padaryta, būtų šviesu ir prasminga šiandien – šlovės gyriaus giesmė Anykščiams.
Atgal
