Asmenybės
04 23. Juozapas Ježovskis – Filomatų draugijos prezidentas (1793? – 1855)
Rimantas Šalna VU bibliotekos
Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjas
Jei ne likimo
ironija pikta
jis būtų
žinomas dabar
ne kiek mažiau,
kaip Čilėje Ignotas Domeika
Ištrauka iš R. Šalnos eilėraščio „Filomatai“
Švietimo epochos idėjos, idealistinės nuotaikos ir mintys apie pavergtą tėvynę skatino Vilniaus universiteto jaunimą veikti savojo krašto labui. Šios aukštosios mokyklos istorijoje ryškų pėdsaką paliko akademinio jaunimo veikla – filomatų ir filaretų sąjūdis.
Noras įkurti slaptą studentų organizaciją jau buvo susiformavęs 1816 metais. Po aštuonerių metų tardomas J. Ježovskis pareiškė: „Dar 1816 m. aš, Adomas Mickevičius(1798 – 1855), Tomas Zanas (1796 – 1855) ir Anupras Petraškevičius(1793 – 1863), artimiausiai bendraudami, kalbėdami apie mokslus, autorius, knygas, sudarėme gana glaudžią kompaniją, arba draugiją. Tas bendravimas buvo toks malonus, taip greitai mums bėgo laikas, kad dažnai užmiršdavome įvairius rūpesčius, kaip tik kylančius dėl skurdo. Atsimenu, kaip ne kartą juokais tarp savęs kalbėjom, kad sudarėme draugiją nuo rūpesčių, draugiją rūpesčiams sklaidyti. Tačiau, kad tos mūsų kalbos nebūtų tik malonus tinginiavimas, įvairiu laiku kilo mintis nustatyti kokią nors tvarką, priimti tikros draugijos formą“.
1817 m. spalio 1 dieną įsteigtos filomatų draugijos kūrėjai ir aktyviausi nariai buvo taurios pasaulėjautos studentai, išskirtinės asmenybės tarp Vilniaus akademinio jaunimo. Tai buvo panašios kilmės, panašių siekių jaunuoliai, atvykę į garsiąją jau tuomet mokslo įstaigą įgyvendinti savo troškimų, atsikratyti provincijos kompleksų ir pasisemti kuo daugiau žinių. Įvairių likimų žmonės jautėsi šiek tiek vieniši dideliame mieste, bet daug tvirtesni būdami drauge. Susikūrus Filomatų draugijai J. Jažovskis buvo išrinktas jos prezidentu. Beje, iš filomatų jis buvo pats vyriausias, jauniausias – Ignotas Domeika (1802 – 1889). Pirmieji draugijos nuostatai buvo priimti spalio 1 dieną. Pagal juos didžiausias draugijos narių dėmesys turėjo būti skiriamas saviauklai. Antruose nuostatuose, patvirtintuose 1818 metų birželio 23 dieną, draugija jau kelia platesnį tikslą – prisidėti prie visuomenės savišvietos. Filomatų įsitikinimu jaunuomenė turėjo įvykdyti du pagrindinius uždavinius – mokytis ir ateityje gyventi tautos labui. Tik geras studentas taps geru piliečiu. Buvo įsteigtas net specialus Mokslo komitetas, kurio tikslas buvo padėti studentams siekti mokslo žinių. Komitetas suorganizavo specialius kursus, kur buvo dėstoma hodegetika [( gr.hodego – rodau kelią, vadovauju) mokslinio ar kito kurio darbo metodas, vadovavimas, auklėjimo metodika] ir istorija. Hodegetikos kursą skaitė J. Ježovskis. Paskaitos vyko viešai ir tapo labai populiarios. Profesorius G.E. Grodekas(1762 – 1825) net išreiškė dėl to savo nustebimą K. Kontrimui, Universiteto bibliotekininkui: „Hodegetika – tai sausas mokslas. Kokiu gi būdu ponas Ježovskis surenka į jas net penkiasdešimt klausytojų?“.
Filomatų draugija nebuvo gausi, jai priklausė vos šeši žmonės, o vėliau šis skaičius padidėjo tik iki devyniolikos. Priimant naujus narius Juozapas Ježovskis pabrėždavo susitelkimą ir draugystę. A. Mickevičiui suartėti su juo tikriausiai padėjo bendros paskaitos.
Gimė Juzapas Ježovskis Umanėje, Vasilkovo apskrityje, Kijevo gubernijoje Ukrainoje, neturtingų bajorų šeimoje. Mokėsi Bazilijonų mokykloje Ukrainoje. 1815 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo klasikinę filologiją. J. Jažovskis buvo Kanto filosofijos šalininkas, didelis antikos garbintojas. Daug skaitė, ypač mėgo Horacijų. Jau 1816 metais „Dzienik Wilenskij“ buvo išspausdinti pirmieji vertimai. 1821 metais pasirodė pirmasis Horacijaus vertimo tomas – „Horacjusza Ody celniejsze do uzytku szol objaśnione.“ Antras tomas buvo išspausdintas1822 metais. 1824 metais, tik grįžęs iš kalėjimo, sugebėjo išleisti „Dodatek do Horacjusza“.
J. Ježovskis buvo visų jį pažinojusių draugų labai gražiai vertinamas. Antai, Ignotas Domeika apie jį atsiliepęs taip: „Šaltas ir rimtas, išblyškęs, dažniausiai susimastęs, J. Ježovskis mažai kalbėjo ir retai kada puldavo juokauti, ginčytis ir diskutuoti, o kai tardavo žodį apie dalykus liečiančius krašto naudą, kalbėdavo ramiai, taisyklingai, su griežčiausia logika ir įtikinamai“.
Filaretas Stanislovas Moravskis(1802 – 1853) savo atsiminimuose apie J. Ježovskį rašo: „Jį mylėjo visi. Švelnus, malonus taktiškas, išsimokslinęs, jis visuomet turėjo nepalaužiamą ir tvirtą nuomonę, mokėjo graikų, lotynų, sanskrito kalbas, skaitė hieroglifus. (...) Ježovskis savo fundamentaliomis žiniomis, per didžiausią vargą įgytu mokslu buvo pirmas iš pirmųjų, o savo charakteriu prilygo plienui. (...) Bet kai pažiūrėdavai į jį (...) – o Dieve! Kūnas – smulkutis, silpnutis, liguistas. Kaip vėjo pučiamas voratinklis!” Prasidėjus filomatų ir filaretų procesui, S. Moravskis įtakingų pažįstamų dėka išvengė arešto ir gresiančio ištrėmimo.. Nepaisydamas grėsmės, jaunasis gydytojas rūpinosi savo bičiuliais, ėjo visur, kur galėjo, stengdamasis palengvinti jų dalią. Norėdamas išgelbėti silpnos sveikatos J. Ježovskį, buvo net pas rektorių Vaclovą Pelikaną (1790 – 1873).
Juozapo Jažovskio autošaržas
Filomatai nuolat stengėsi tobulinti savo draugijos struktūrą ir jos darbo metodus. Nemažai dėl to kildavo ginčų tarp pagrindinių draugijos narių. Ypač kai Mickevičius persikėlė gyventi į Kauną. Daugiausiai laiškų poetas gaudavo iš Pranciškaus Malevskio (1800 – 1870), kuris prašė gelbėti organizaciją, tikino, kad reikia dirbti kažkaip kitaip. Išliko tik keletas fragmentų iš vieno Mickevičiaus laiško. Manoma, kad laiškas buvo rašytas Kaune, 1819 metų lapkričio mėnesį. Poetas rašė: „Buvo filosofinės ir religinės sektos. Mes privalome sukurti moralinę sektą, priimti moralines – religines tiesas“. Opozicinį pasiūlymą iškėlė Juozapas Ježovskis. Tarp Mickevičiaus ir Joževskio prasidėjo nebyli kova. Racionalus ir skrupulingas Ježovskis nepasitikėjo į misticizmą linkusio Mickevičiaus projektu, vadino ji labai miglotu. Filomatų draugijos prezidentas visuomet pagrindinį dėmesį skyrė mokslui, racionaliam mąstymui. Nugalėjo J. Ježovskio nuomonė.
Filomatų bylos metu J. Jažovskis kalėjo Domininkonų vienuolyne. 1824 metų rugpjūčio 24 dieną buvo ištremtas į Rusiją. Vilnių paliko spalio 24 dieną. Į Peterburgą vyko kartu su A. Mickevičiumi ir P. Malevskiu. 1826 – 1827 metais Maskvos universitete dėstė graikų kalbą. 1828 – 1829 metais Maskvos universitetas išleido J Ježovskio knygas apie Homerą, Horacijų ir Platono raštus. Tačiau graikų kalbos dėstymas Maskvos universitete 1827/1828 mokslo metais buvo panaikintas. Tai buvo didelis smūgis J. Ježovskiui, tačiau jis ir toliau siekė mokslinės veiklos. Jo viltys gauti dėstytojo vietą Charkovo universitete ar Kazanės universitete neišsipildė. Laiškais palaikė ryšius su prof. Joachimu Leleveliu (1786 – 1861). Šiam pritarus, Varšuvos mokslo bičiulių draugijai J. Ježovskis pasiūlė skelbti konkursą nuodugnesnėms studijoms apie klasicizmą ir romantizmą. Jame ketino ir pats dalyvauti: parašė darbą, padedantį geriau pažinti Europos kultūrą ir jos kontekste nušviesti lenkų visuomenės ir mokslo vaidmenį. Tačiau šis pasiūlymas, kaip ir pastangos patekti į Krokuvos universitetą, liko be atsako. Viename savo laiškų A. Mickevičiui skundėsi, kad iki 1831 metų patyrė daug ignoravimo ir nesėkmių mokslinės veiklos baruose, buvo sunkiai susirgęs ir vos pasveikęs. Po amnestijos J. Jažovskis 1841 metais sugrįžo į tėvynę. Apsigyveno Kijevo gubernijoje Tagankos kaime Dionizijos Ponetovskos dvare. Čia, o vėliau ir Padolėje dirbo guvernantu. Pasižymėjo erudicija ir dideli rimtumu, o tai ne visiems patikdavo. Pagal išgales rėmė draugus tremtinius, ypač A. Petraškevičių, kai šis gyveno Tobolske. Mirė 1855 metais Kurilovo kaime Padolėje.
Mickevičių prie J. Ježovskio traukė ne jo literatūrinė erudicija, o visų pirma charakteris. Poetui, kaip ir visiems kitiems filomatams, imponavo „tylenio Juozapo“ proto aiškumas ir blaivumas. Antai 1820 m. lapkričio 29 – gruodžio 11 dienomis iš Kauno A. Mickevičius laiške J. Ježovskiui rašo: „Domiesi, kaip man viduje ir išoriškai sekasi. Rašyčiau ilgai, nes tu gal vienas mane geriausiai supranti, bet tokie pranešimai neverti jų skaitymui praleisto laiko“. Šiame laiške, kaip ir kituose, Adomas, likęs Kaune be draugų, jautėsi labai vienišas, todėl daug rašo apie savo liūdesį, nerimą, tačiau filomatiška stiprybė, lyg tie T. Zano skleidžiami spinduliai, neleidžia jam ištižti: „Jei kažkada parašiau, jog kartais slepiu „nerimą“, tai nerimas sukyla, kai rašau jums, kadangi prisimenu savo dabartinę menką būklę ir juodą ateitį. Manau, kad literatūriniu darbu priversiu atkreipti į mane dėmesį, bet jeigu tai pavyks (abejoju), bus sunku. Nes man kaskart sunkiau. Jokių paskatų (jų reikia kas dieną ir kas valandą)! Visa diena užimta, pagaliau nuobodybė. Aš neturiu tokio kaip tavo lėto ir tikro charakterio, žingsniuojančio savo žingsniu, nei Jeronimuko, išmintingo ir tvirto, nelengvo ir linksmo Zano. Esu mišinys (...). Paliktas pats sau, esu labai mažas. Štai apie ką man reikia pamiršti, rašymas primena“.
Kai skaitai šiuos J. Ježevskiui skirtus žodžius, giliai suvoki, ką A. Mickevičiui reiškė Vilniaus bičiuliai ir kaip jam buvo sunku be jų.
Atgal
