Asmenybės
04 16. Ar dar liko už ko nusitverti?
Krescencijus Stoškus
Po paskutinio atsisveikinimo
Irena Kostkevičiūtė (2007), Meilė Lukšienė (2009), Vanda Zaborskaitė (2010), Justinas Marcinkevičius (2011), Marcelijus Martinaitis (2013)... Vis išeina ir išeina... O reikėjo pasakyt jie jau „išėjo“. Vienas po kito. Per trumpą laiką. Beveik pamečiui. Ne visai pagal amžių. Visi iš esmės vienos dvasinės sandaros žmonės. Klasikinės moralės. Lyg pašaukti. Ar ne simptomiška? Kartu... su masiškai emigruojančia ir savo krašte nepajėgiančia tarpti tauta. Labiausiai jai ištikimi. Įspūdingai patvarūs, nuoseklūs. Giliausiai suleidę šaknis į jos podirvius. Idealistai pačia plačiausia ir švenčiausia šio žodžio prasme.
Tai juos didžiąją gyvenimą dalį nuolat persekioję totalitarinio režimo ideologai ir šiandieniniai jų bendraminčiai „kosmopolititai be vietos“ vadino ir tebevadina „nacionalistais“. Už tai, kad jie pasiryžo ir mokėjo gyventi prisiimdami atsakomybę už savo gimtą gyvenamąją vietą bei laiką ir ypatingai oriai ištvėrė visas ant jų pečių užgriuvusias istorijos negandas. Niekada nieko neišdavė. Nekapituliavo prieš svetimųjų ir saviškių savivalę. Visada girdėjo tik savo tėvų ir protėvių kvietimą branginti didžiausią žemėje turtą, kuris vadinasi tautos kultūra. „Internacionalistų“ ir „kosmopolitų“ akyse tai buvo siauro akiračio žmonės, aklai prisirišę prie savo tautos tradicijų, istorijos ir kitų senienų. Su šitokia stigma didžiąją savo gyvenimo dalį jie ištikimai tarnavo savo šaliai, savo tėvų ir protėvių kalbai ir savo literatūrai.
Šios mirtys nukrečia lyg elektos srovė. Tarytum dieviškas pirštas būtų dūręs tiesiai į Žemę prie Baltijos jūros: „Gana jums čia būti! Ir skųstis gyvenimu. Ir taip per ilgai užsibuvot. Išeikit, kur galit negalit!Viską palikit!Užmirškit, kuo esat ir buvot!“
Nejaugi? Ar verta taip krimstis? Dramatizuoti? Visi juk mirtingi. O jų vietą užims kiti žmonės.
Taip užims. Bet kas juos pakeis? Per daug jau jie saviti istorinėmis šaknimis, išbandyti istorinių lūžių, solidūs pilietine branda, ryškūs intelektualiniu potencialu ir dvasine pusiausvyra. O kur dar jų sąsajos, bendras veikimas. Todėl gerai pasakyta: „Paskutiniai mohikanai“. Be kita ko, po M. Martinaičio netekties vienas po kito taip sakė artimi ir pažįstami žmonės. Slogi nuojauta, kad čia kažkas pasibaigė. Galutinai nutrūko... Pagrindinė tautos dvasinė galia? Esminis jos išgyvenimo potencialas?
Bijau, kad tikro tragizmo mes dar nepajutom ir neįstengėm suvokti. Esam per mažai sukrėsti. Lyg tyčia mūsų jautrumas gerokai sunykęs. Labai neadekvatus situacijai, kuri šaukte šaukiasi esminio, kokybinio gyvenimo posūkio. Dvasinio ir fizinio pasipriešinimo sparčiam moraliniam irimui, dvasiniam skurdui, debilizacijai. Tik ar jis dar įmanomas? Bijau, kad tokių netekčių jau nesugebėsim įvertinti. Net suprasti jų dar neįstengėm. Tiesiog laukiam, kad pasisuktų viskas į gera. Laukiam to, kas savaime nevyksta. Mums nė motais, kad istorijoj kaip tik šito dažniausiai pritrūksta.
Šia proga pirmiausia vertėtų iškelti į dienos šviesą vieną labai svarbų, bet iki šiol vis nutylimą, o dažnai ir tyčia melagingai interpretuojamą tautos politinio atgimimo motyvą. Apie jį jau turbūt niekas tiesos nepasakys – M. Martinaitis buvo vienas iš paskutinių šio proceso veikėjų ir liudininkų. Čia turimas galvoje tas jau užmirštas, o daugelio ir tada nesuprastas faktas, kad Lietuvos sąjūdyje buvo aiškiai išsiskyrusios dvi srovės – viena nuo pat pradžių agitavo ir skatino fizinį, o kita organizuotą moralinį, dvasinį, kultūrinį pasipriešinimą, analogišką tam, kurį Indijoje prieš anglus naudojo Mahatma Gandis (Gandhi). Pirmoji įtikinėjo, kad reikia ruoštis kraujo praliejimui, pritarė provokacijoms prieš rusų kariuomenę, teroristinių veiksmų galimybei, o kita buvo įsitikinusi, kad ne tik smurtiniai veiksmai Lietuvai yra pražūtingi, bet ir patys provokuojantys aktai, neatsakingi agresyvumo ženklai bei kalbos. Tiesą sakant, iki šiol gerai nebežinome, nei kas jas daugiausia platino, nei kam jos labiau pasitarnavo. Pacifistinei pusei priklausė nemaža meno žmonių. Mūsų „nacionalistai“, jau anksčiau suartėję su iškiliausiais dvasininkais – Tėvu Stanislovu (Dobrovolskiu), Kazimieru Vasiliausku, Ričardu Mikutavičium, – sudarė pacifistinės srovės branduolį. Šios veiklos pagrindine moraline atrama buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Šią situaciją puikiai simbolizuoja kardinolo portretas, prieš pat mirtį man padovanotas fotografo E. Prostovo (kitas egzempliorius yra Birštono Sakralinio meno muziejuje). Po juo paties kardinolo ranka parašyti žodžiai iš Biblijos: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“, o žemiau mons. K. Vasiliausko ir 13 iškiliausių Lietuvos meno kūrėjų parašų. Pirmoje vietoje J. Marcnkevičiaus žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui“.
Po tarybinės kariuomenės šturmo prieš nacionalinį radiją ir televiziją, kitą dieną universitete susirinkusi šios grupės dalis mėgino užmegzti ryšius su kardinolu, kad jis savo autoritetingu ir visad taikiu žodžiu įsikištų į įvykius, sušvelnintų grėsmingą įtampą ir užbėgtų už akių galimai atakai prieš minių apsuptą Seimą. Nepavykus to padaryti (pasipriešinus mons. A. Svarinskui), į Seimą buvo deleguotas M. Martinaitis. Jis sutiko imtis mėginimo įtikinti vadovybę, kad būtina aiškiau parodyti taikaus pasipriešinimo gestus, t.y. paraginti, jog būtų nutrauktos nežinia kam tarnaujančios provokacinės kalbos, nes situacijos aštrinimas neturi perspektyvos ir visai nedaug tereikia, kad iš Seimą saugančios minios liktų tik kraujo jūra. Martinaitis sugrįžo sukrėstas ir baltas kaip popierius – susikalbėti nepavyko...
Kam dabar įdomu, kad tie „nacionalistai“ niekada nebijojo pasakyti skaudžiausios tiesos į akis tik dėl to, kad tarnavo ne sau, o vien savo tautai ir savo kultūrai. Apie ką kalbės žmonės, kai savo pačių akimis negalės pamatyti tų garbės ir orumo vedlių ir nebus kam priminti, kad šitoks gyvenimas eina viena kryptim – į katastrofas ir į žūtį? Bet kad ir kas benutiktų, aišku bus viena: tikrai gyvenimas jau nebebus toks, kai jie dar gyveno. Buvo tarp mūsų. Ir buvo dar galima su jais mintimis apsikeisti, ranką paspausti, dėmesį parodyt. Net tada, kai atrodė, jog viskas išsemta ir nieko nebuvo įmanoma pakeisti, visada likdavo galimybė laukti, ką jie pasakys. Ir prabildavo jie. Nes mokėjo pasakyt, kas svarbiausia. Ir buvo įmanoma bet kam į juos įsitverti, kad atsitiestų ir visai neparpultų.
O gal čia reikėtų pacituoti paties M. Martinaičio žodžius, pasakytus lygiai prieš 20 metų: „Savo nebūtį poetai įveikia po mirties, o jų gimimo ir mirties sukaktuvės pradedamos švęsti kaip pergalė“? Skaudu, bet tikriausiai tiesa. Jie palieka mums darbus, su kuriais mes galėsim visada pasitarti. Ir šviesiausią dieną ir juodąją naktį. Bet... bet yra ir kita, gyvo poeto ir gyvo kūrėjo būtis: reagavimas į permainas, į įvykius, į istoriją. Todėl negali nepaklausti: kas po jų taip atsidėję ir taip ištikimai budės prispaudę rankas prie Lietuvos pulso? Kas registruos signalus apie jos širdies darbą, nervų sistemą ir viso organizmo gyvybines funkcijas? Galų gale net kas vis gyviesiems primins, kad buvo kadaise tokie patarėjai? Kaip jie patys nuolat mums primindavo Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Simoną Daukantą, Antaną Baranauską, Vincą Kudirką, Joną Biliūną, Joną Mačiulį-Maironį ar Vincą Mykolaitį-Putiną. O svarbiausia, kas įtikins, kad Lietuva be tokių Žmonių negali turėti savo ateities?
Putinas čia paminėtas ne atsitiktinai. Santykiai su juo bene geriausiai išreiškia, kaip šiuos kūrėjus vienijo patvariausios literatūros tradicijos, moralinis, dvasinis tarpusavio pasitikėjimas ir kas juos saistė sunkiausiais gyvenimo etapais. Tegul kalba jie patys. J. Marcikevičius prisimina pačius sunkiausius metus :
„...Garbė jam, kad gindamasis nuo melo ir neapykantos, gynė ir mus, kad buvo mūsų dvasios tvirtovė, vienas aukščiausių mūsų gynybos bokštų, laikęsis sunkiausiais karo ir pokario metais. Ne vienas yra paliudijęs: žinojom, kad Vilniuje, Tauro kalno papėdėje, gyvena Putinas – ir jautėmės saugesni, tvirtesni, tikresni. <...> Daugeliui Putino buvimas reiškė žmogiškumo ir kūrybos laikymąsi, dramatišką budėjimą tautos ir kultūros sargyboje. Ačiū jam, kad jo lazda kaukšėjo Vilniaus šaligatviais, kad jo langas švietė čia, kad jis buvo namie. Šitą reikia pasakyti aiškiai, kad pagaliau baigtųsi priekaištai Poetui už tai, kad jis buvo kartu su savo tauta, patirdamas ir išgyvendamas viską, kas buvo skirta patirti ir išgyventi jai<...>. Jis tapo, galima sakyti, visos okupuotos lietuvių kultūros simboliu, pagal jį kada nors galėsboti parašyta dvasios priešinimosi ir jos pergalės istorija.“
O M. Martinaitis nebijo įstatyti Putiną į pačią žymiausią vietą lietuvių kultūroje:
„Drįstu rašyti taip – K. Donelaitis, M.K. Čiurlionis, Putinas... Tebus taip įrašyta, mums pereinant į savo naują būtį. Su šiais vardais sietinas svarbiausias mūsų tautos psichikos bei etninės kultūros paveldas: intuicija, vaizduotė, jausena, mąstymo būdas ir valia. Šis sąrašas aprėpia ir prieš mūsų akis išskleidžia tą esmių visumą, kuri mūsų kultūroje jau du šimtmečiai ieško savo užbaigimo ir formos.“
I. Kostkevičiūtės liudijimu,
„Jis atvėrė tokią būties panoramą, kurioje susipynė ir susijungė ikariškas ir sizifiškas, herojiškas ir tragiškas būties pradas. Lietuvių literatūroje poetas atskleidė bene dramatiškiausią būties didybės ir jos menkystės, tikėjimo ir skepticizmo, prasmės ir absurdo, polėkio ir palūžimo jungčių bei konfrontacijų dinamiką, įkūnytą plačiame jo lyrikos žmogaus siekių ir būsenų diapazone.“
V. Zaborskaitės įžvalgos suteikė galimybę iškelti labai atsargų, bet kritišką požiūrį Vakaruose išplitusią žūties kultūrą:
„XX a. menas skausmo iškreiptu veidu dažnai klykia iš siaubo, groteskinėmis formomis, šokiruojančia bjaurumo estetika jis šaukia apie neviltį, apie prasivėruias pragaro žiotis, apie beviltišką tuštumą ir absoliutų neigimą.
Bet yra ir kitoks menas. <...> Jo kūrėjai irgi yra pažvelgę į juodas būties pragarmes. Bet jie, vienišieji, daugiau atsiveria ne pasauliui, bet amžinybei, jie saugo savo sielose šviesą ir tikėjimą, neleisdami pasaulio vėtroms jos užpūsti. Putinas yra vienas iš jų. Broliški saitai riša jį su visų laikų gyvenimo teigimo ir vilties kūryba. Jis jaučiasi praeities dvasinių lobių paveldėtojas, praėjusuų amžių „ainis, palikuonis ir sūnus“, pašauktas išlaikyti šviesą ir perduoti ją ateičiai.“
Tai ne atsitiktiniai įspūdžiai. Bet fundamentalūs apsisprendimai. Visi jie buvo greta Putino arba visai su juo. Tam tikrais gyvenimo etapais visi buvo patyrę ypatingą jo poetinės ir dvasinės galios trauką. Kiekvienas žodis čia rūpestingai apmąstytas. Juos gali paliudyti ir I. Kostkevičiūtės inicijuotas ir iš dalies jos pastangomis parengtas paskutinis autentiškas raštų leidimas, įkurtas V. Mykolaičio-Putino muziejus (jam šiuo metu išradingai vadovauja Ramunė Šorienė), įsteigtas jo vardo kultūros paramos fondas, kurio taryboje yra dirbusios visos čia minimos asmenybės. V. Zaborskaitė testamentu šiam fondui yra paskyrusi ir nemažą savo santaupų dalį.
Jie pasirūpino Putinu, o kažin ar bus jais tinkamai pasirūpinta. Ne apie padėką už nuopelnus mūsų Tėvynei čia kalba eina. Juk nedėkojama už meilę, už padorumą ir ištikimybę. Bet tokių dalykų užmiršti negalima. Negalima leisti, kad šiuos istorinius praradimus taip lengvai sugertų kafkiška abejingumo ir susvetimėjimo magma. Dabar įspūdis toks, lyg mes būtume juos tiesiog nurašę į atliekas, kad greičiau sugrįžtume prie karo visų prieš visus: vakarykščių konfliktų, intrigų, kivirčų ir beveik jau neslepiamų ir legalizuotų nusižengimų. Tik čia mes savo stichijoj, tik čia mes dar žinom, ką veikti... Depresuoti, išvargę, stipriai morališkai palūžę.
Mums jau šiandien svarbu žinoti, ar nesame užmiršę, kad jie tikrai sudarė tą nedidelį, bet ypatingai kietą nacionalinės kultūros branduolį, kuris savo darbais tvirtai atlaikė dvi galingas ekstremalizmo bangas – totalitarizmo represijas ir globalios vartotojų visuomenės gundymus? Pagrindo tokiam nuogąstavimui yra nemažai. Kaip žinia, tarybiniais laikais M. Lukšienei, I. Kostkevičiūtei ir V. Zaborskaitei „už pažiūrų neatitikimą marksistinei ideologijai“ teko prarasti pedagoginį darbą ir blaškytis iš vietos į vietą Todėl, atkūrus Nepriklausomybę, buvo galima tikėtis, kad senajai Alma mater užteks padorumo ir drąsos tą skriaudą atpirkti: atsiprašyti už ankstesniąją valdžią ir pasiūlyti joms sugrįžti į darbą. Bet garbingiausias istorines tradicijas paveldėjęs Universitetas jas lengvai „užmiršo“. Nedrįstume galvoti, kad iki šiol jis pritaria buvusioms represijoms. Nors... kas žino?
Nelengva pavargusio pasaulio žmonėms suprasti, ką galėjo reikšti ši valios drąsa ir drąsos valia visą gyvenimą sakyti tiesą į akis. Ją brandino vienos epochos, vienos dvasios, vienos kultūrinės kristalizacijos žmonės. Ir taip nuostabiai skirtingai papildė viens kitą. Buvo tokie šiltai artimi. Nors užėmė šiek tiek skirtingas vietas, bet buvo priaugę prie savo gimtosios žemės, prie tėvų ir protėvių tradicijų. Jie šventai laikėsi to paties tikėjimo, kuris reikalavo mylėti, gerbti ir garbinti triasmenį Dievą: savo krašto kultūrą, tautą ir gimtąją žemę.
Kažkodėl vis sunkiau darosi suprasti, kaip mūsų šviesuoliams buvo pavojingos abi paminėtos istorinės bangos, deformavusios pačią vertingiausią ir gyvybingiausią Europos kultūros tradiciją. Represinė banga vertė gyventi komunistinės ateities iliuzijomis ir už jas nežmoniškai brangiai sumokėti tuometinei žmonių kartai, o reklaminio gundymo ir juslinių vilionių kultūra iki šiol pratina mėgautis šia akimirka, t.y. čia ir dabar, imti, kas po ranka, ir neigti svarbiausias gyvenimo vertybes.
M. Lukšienė atkakliai diegė gana apdairiai subalansuotą nuostatą, kad gyvenimas be praeities – tai būtis be atminties, o buvimas be ateities yra gyvenimas be prasmės. Rašytojos V. Jasukaitytės knygos pavadinimu ji pateikė klausimą sau ir kitiems: „Po mūsų nebebus mūsų?“ Mėgindama į jį atsakyti, ji susijaudinusi kalbėjo, kad gyvybingos, vientisos kultūrinės visumos ir jos identiteto kūrimui yra būtina subalansuoti visas tris laikines koordinates – praeitį, dabartį, ateitį – ir aiškią vertybių hierarchiją. Tos hierarchijos pažeidimus ji siejo su dažnai pasitaikančiu autorių nebrandumu, neatsakingu mažvaikiškumu, ekstravagantiškais pasidarkymais, o laikinių koordinačių pažeidimus – su istorinio tęstinumo sutrikimais:
„Kai kada pati kultūra vaizdžiai nusakoma – tautos atmintis. Sutrikus žmogaus atminčiai, sutrinka jo asmenybė, sutelktinė tautos atmintis. Jei dėl kokių nors priežačių suyra mechanizmas, kuris padeda išlaikyti tautos istorinį tęstinumą, leidžiantį įsisąmoninti esmės tapatumą tarp šiandien ir vakar, tarp šiandien ir rytoj, Č. Aitmatovo žodžiais tariant, atsiranda mankurizmas – prasideda žmogaus kaip asmenybės ir etnoso žuvimas.“
Ne mažiau skausmingi V. Zaborskaitės nuogąstavimai buvo išreikšti čekų disidento M.Kunderos žodžiais. Jais ji pasirėmė, kai iškilo diskusija dėl V. Mykolaičio-Putino kūrybos vietos Vakarų Europos kultūroje:
„Čia prisiminčiau Kunderos žodžius, kad Vidurio Europa šiandien yra labiau Europa negu Vakarų Europa, kad Valarai yra išdavę tas vertybes, kurias mes laikom tradiciškai europietiškomis. Vakarai ėjo į XX a. vidurio modernizmą, kuris yra ironiška postmodernizmo grimasa“.
Prie šitos nuomonės gerai derėjo J. Marcinkevičiaus žodžiai, kuriuos jis yra pasakęs viename interviu, atsakydamas į klausimą „Šiandien esame labai atviri viso pasaulio įtakoms. Ar lietuvybė – lietuvių kalba, tautosaka, tradicijos – atsilaikys?
„Tai, ką Jūs pavadinote įtakomis, aš pavadinčiau imperializmu: jis puola, spaudžia mūsų kalbą, nacionalines tradicijas, mes nuolankiai paklūstame, mes jau lyg ir gėdijamės savo istorijos, papročių ir tradicijų, lietuviškumo... Kad tik greičiau atsikratytume tų nelemtų tautinių savybių ir patirčių, kad tik greičiau taptume tais Vakarais... Mėgdžiojamais, bet – Vakarais.“
Prie šių žodžių vertėtų prisegti ir jo pastabą apie V, Zaborskaitės veikalą „Prie Lietuvos teatro ištakų“:
„Šitaip kuriama tautos kultūros visuma, mažiau šnekant apie Europą, o darant tai, kas toje Europoje jau seniai padaryta. Taip ir norisi ištarti mūsų „europiečiams“: eikite į tą Euriopą taip, kaip į ją eina Vanda Zaborskaitė.“
Galbūt reikėtų paminėti ir tą faktą, kad J. Marcinkevičiui teko atremti dar ir žymiojo inelektualo Ž. P. Sartro (J.-P. Sartre) patarimą pasekti Dž. Džoiso (J. Joyce) pavyzdžiu – imtis kūrybos kokia nors didžiųjų tautų kalba. Poetas pats prisipažino, kad po tų žodžių sutrikęs ir suglumęs. Apsispręsti, atrodo, padėjo tik „Mindaugas“, kurio rašymas dar labiau sustiprino priedermes savo tautai:
„Dabar išgyvename tos [agrarinės] kultūros saulėlydį. Jis dar ilgai tęsis. Tačiau ketinantys ją pakeisti tų vertbių tarytum atsisako, neretai išjuokia. Bet man atrodo, kad agrarinės kultūros ir krikščionybės kartu išugdytos vertybės išlaikė įairius laiko išmėginimus. Be jų žmogus ištuštėja. Lieka padaras, kuriio pagrindiniai gyvenimo varikliai yra instinktai – turėti, turtėti, atsiduoti malonumams. Pasinerti į juos. Lyg per maža žmogui.“
Nežinau, kaip gyvensim be jų. Ar nesustiprės ir galutinai neįsiviešpataus jau senokai mumyse atgijęs ir išvešėjęs barbaras, vandalas ir kosmopolitinis nomadas? Piktas, beprotiškai pavydus ir apgailėtinai trumparegiškas. Žmogus be vietos ir be istorinės atminties, be širdies ir be ištikimybės, be žmogiškos pagarbos ir be pilietinės atsakomybės? Nori nenori, negali nepaklausti, kaip po jų išėjimo atrodys lituanistika? Ir lietuvių kultūra? Į kieno rankas pateks jos likimas? Ir iš viso, kas jau liko iš mūsų be jų? Ar nepasidarysime menkais fragmentais, atlaužomis to didžiulio neįkainojamo moralinio, dvasinio luito, kurį sutvėrė šie žmonės. Iš kur imsim kantrybės ir ištvermės? O svarbiausia - prasmės. Ar beužteks mums nuovokos ir jėgų teisingai jausti, sąžiningai mąstyti ir ištikimai gyventi?
Atgal
