Asmenybės
04 02. “Viskas suplaukia į vieną upę - istoriją!“
Birutė Silevičienė
Tai dr. Aloyzo Sušinsko pasakytos mintys apie gyvenimą ir kūrybą.
„Dėkoju likimui, kad man ir mano šeimai teko garbė pažinti šį nuoširdų, gerą ir paprastą žmogų: kraštotyrininką, mokslininką, kuriam puikiai sekėsi valdyti poeto ir prozininko plunksną.
Jis buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys (1996-2000 m.), vėliau tapo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariu.
Dr. Aloyzas Sušinskas gimė 1933 05 01 Lazdijuose. Baigė Lazdijų vidurinę mokyklą ir Lietuvos Žemės ūkio universitetą (1957 m.), įgijo mokslinio agronomo specialybę. 1965 m. apsigyveno Trakų Vokėje (Vilniaus rajone) ir dirbo moksliniu bendradarbiu Žemdirbystės instituto Vokės filiale, apgynė agrarinių mokslų daktaro disertaciją (1970 m.).
Dr. Aloyzo Sušinsko visuomeninė veikla, kūrybinė veikla įgavo pagreitį Atgimimo metais. Jam rūpėjo Sąjūdžio planai ir veikla, lietuvybės stiprinimas Vilnijos krašte, gimtos Dzūkijos kraštotyros renginiai, istorinė atmintis skelbta Tėvynės pažinimo draugijos laikraštyje „Gimtinė“ puslapiuose. Jis buvo Lietuvos esperantininkų sąjungos, Lietuvos knygnešio ir Tėviškės pažinimo draugijų valdybos narys. Jo paskelbti prisiminimai apie archeologą Petrą Tarasenką, kunigus Joną Reitelaitį, Alfonsą Sušinską ir Nikodemą Švogžlį – Milžiną, aprašė 125 personalijas (kunigai dr. Motiejus Gustaitis, Antanas Milukas, Jonas Totoraitis ir kt.), domėjosi grafų Tiškevičių istorija ir sudarė jų giminės genealoginį medį.
Dr. Aloyzas Sušinskas buvo įdomus pašnekovas. Prisimenu, kai man pasakojo apie savo gimimą:
„Gimiau gražiausio mėnesio (gegužės) 1 d. – tai Motinos diena. Nesuprantu, ką tai galėjo reikšti? Pagal horoskopą tai Jaučio ženklas... Jaučiui duotas retas darbštumas ir kantrybė, visada siekiantis tikslo, žinių, sunku jį pasukti iš vėžių, esti sąžiningas, valingas, pavydus, susirgęs pats gydosi ir tiki savo sėkme! Man tebuvo du mėnesiai, kai tais metais (1933 m.) iš Amerikos skrydžiui per Atlantą ruošėsi mūsų tautos didvyriai Stepas Darius ir Stasys Girėnas. Iš visos Lietuvos žmonės ėjo į kauną sutikti lakūnų... Ir aš ten buvau... Tėvai nuo pat pietinės Lietuvos sienos be savo transporto, patogumų, giminių, pažįstamų, nešdami mane ant rankų, leidosi į kelionę. Visi norėjo būti ten, kur kiekvienas lietuvis laikė pareiga. Tauta buvo vieninga ir stipri prieš visą pasaulį. Ir kas galėjo ryžtis tokiam lemtingam skrydžiui? Tik šie lakūnai, nes gimtinė jiems buvo svarbiau, brangesnė negu turtai ir tuščia garbė. Štai kodėl!
Ne dėl savęs aukojosi, norėjo išgarsinti pasaulyje Lietuvos vardą. Parodyti, kad ir mažutė tauta gali būti didinga savo žmonėmis.“
Dr. Aloyzas Sušinskas tą Dariaus ir Girėno laukimą įprasmino eilėmis:
Pirmasis laukimas
Aš, ką tik gimęs,
Rėkiu užkimęs...
Atskris tuoj „Lituanica“
Tiktai ne pagal grafiką!
Minia net nesudėjus bluosto,
Jau skuba aerouostan...
Po jais – triukšmingasis Atlantas,
Arti gimtinės krantas...
Kaip krinta, girdis, laikas,
Padangėj debesėliai vaikos...
Ir virpa žemė, oras,
Įkaitęs meteoras...
Nuo to laukimo ilgo
Rudonojo to mažo
Akelės – pilnos skausmo!
Dr. Aloyzas Sušinskas rinko ir kaupė visus istorinius įvykius, juos nagrinėjo, domėjosi ir skelbė, kad ateinančios kartos žinotų savo valstybės, tautos gyvenimo tėkmę ir prasmę.
Dr. Aloyzas Sušinskas išleido šiuos rinkinius: „Tikėjimo tėkmė“ (aforizmai, 1991 m.), „Tarp nerimo ir skausmo“ (eilėraščiai, 1997 m.), „Sužibo žvaigždės Merkio pievoj“ (apybraižos, 1999 m.), „Žmogiškojo pavasario giesmininkas“ (sonetai, 1999 m.), „O jei užgniauš širdies plakimą“ (apysaka, 2001 m.), „Likimo mirksnio šviesa“ (eilėraščiai, 2003 m.), „Vieno gyvenimo nuotrupos“ (esė, 2003 m.). Jo kūryba – autoriaus dvasiniai ir filosofiniai gyvenimiškos patirties apmąstymai apie trapią žmogaus būtį, laikinumą, nepakartojamą asmenybės dvasinį grožį ir ryšį su tėviškės, šeimos likimu. Ar gailėjosi savęs kūrėjas, kai jį užklupo sekinanti liga?
Ne, jis tikėjosi pasveikti, kiek galėdamas kovojo, gydėsi vaistais ir kūryba! Jo kompiuteryje liko dar dvi paruoštos spaudai knygos. Gal, palengvėjus gyvenimui, jo dukra Živilė Jančiauskienė išleis tėvelio nespėtas išleisti knygas... Tą jai linkėčiau padaryti Lietuvos istorijai, tėvelio atminimui.
Dr. Aloyzas Sušinskas buvo atsidavęs šeimai. Labai mylėjo žmoną Mildą, jos visada gailėjo, kad neturi ji laiko ilsėtis, rūpinasi vaikais, anūkais. Skaudžiai Sušinskai išgyveno sūnaus moksleivio tragišką žūtį Trakų vidurinės mokyklos kieme. Tai visada kalbėjo su meile, skausmu, kurio negalėjo pamiršti, tai ardė jo vidinį sveikatos stovį. Jau šiais metais, balandžio 10 dieną, sueis 8-eri metai, kai Aloyzas Sušinskas paliko šį gyvenimą. O gegužės mėnesį sueina 80-tas jo gimtadienis.
Kiek daug dar galėjo nuveikti darbų talentingas kūrėjas, rūpestingas vyras, tėvas ir senelis.
Gražu, kai žmogus palieka gražius prisiminimus, šiltus bendravimų pokalbius, užuojautos žodžius, atjautą ligoje. Skaudu, kad jo netenkame, bet nepamiršime tai ką jis nuveikė Lietuvos labui, jos istorijai.
„Visas mūsų gyvenimas ir susideda iš tokių ir panašių nuotrupų...“ – tai dr. Aloyzo Sušinsko paskutinės knygos dedikacija man padovanotoje knygoje: „Vieno gyvenimo nuotrupos.“
Atgal
