Asmenybės
02 11. Baltasis raitelis
Vasario 13 d. minime kariuomenės kūrėjo A.Juozapavičiaus žygdarbį
2011 02 11
Vytautas Baškys
Mūsų autoritetai, iškilios asmenybės teikia pilietinio orumo. Apmąstydami jų nuopelnus raiškiau suvokiame paveldą, kuris tampa moraline galia. Kasmet, Vasario 16-osios išvakarėse, prisimename mūsų kariuomenės kūrėją Antaną Juozapavičių. Jo asmenybė įėjo į Nepriklausomybės atkūrimo istoriją, jo gyvenimas ir veikla švystelėjo meteoru Lietuvos padangėje, tapo tuo, ką Karolis Dineika apibūdino: „Pirmojo karžygio asmenyje glūdi kažin kas tokio, kas pernelyg jau artima kiekvienam tautiečiui, kad jo atminimas galėtų blankti“.
Tai verčia atsigręžti, pažinti žmogų, kuris Pirmojo pasaulinio karo metu pateko į Maskvos, po to Gatčino karo mokyklas, išsirūpino tarnybą latvių tautiniame karinime dalinyje, kuriame buvo ir lietuvių, dalyvavo mūšiuose vokiečių fronte ties Ryga. Tai buvo lemtingas laikas, kuriame jaunas karininkas 1917 m. gegužės 11-12 dienomis Latvijos - Estijos pasienyje, Valkoje surengė Latvijoje buvusių lietuvių kareivių suvažiavimą.
Įsidėmėkime - gegužės 11 d. buvo padaryta pradžia, praktiškas veiksmas Lietuvos kariuomenės atkūrimui. Nuo šios datos pradėjo tiksėti lietuvių kariuomenės atkūrimo metus skaičiuojantis laikrodis. A.Juozapavičius netrukus dalyvauja Rusijos lietuvių seime, kur politinių rūpesčių dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikloje jis stoja prie lietuvių karinio dalinio kūrimo, tapo šios veiklos spiritus moveis, dalyvauja suvažiavimuose, delegacijose, o, tapęs atskiro lietuvių bataliono vadu Vitebske, ruošia karius grįžti į Lietuvą. Jam teko atremti Rusijos bolševikų ir lenkų spaudimą įsijungti į jų dalinius.
Sutelkęs lietuvių karių kovinę dvasią, Antanas 1918 m. grįžo į Vilnių. Įvykių sraute, net nespėjęs užsukti į tėvų namus, rūpinasi Lietuvos kariuomenės kūrimu, lietuvių karių grįžimu. Jam tapus Ministro pirmininko Augustino Voldemaro patarėju, buvo paruoštas ir 1918 metų lapkričio 23-ąją paskelbtas įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo.
Tuo metu Lietuva ir jos senoji sostinė buvo beveik tragiškoje būklėje. Karininkas kaip aukščiausio lygio profesionalas kartu su Ministru pirmininku, buvusiu ir Krašto apsaugos ministru, vyksta į Berlyną. Vokietija tapo Lietuvos laisvės gynybos rėmėja, o tai patvirtina seną išmintį, jog nėra amžinų priešų, yra tik amžini laisvės idealai. Šioji diplomatinė misija liudija jo karinį pasirengimą, jis tapo pirmuoju Lietuvos karo diplomatu.
Iš Berlyno skubiai sugrįžęs į Vilnių A. Juozapavičius jau gerai žinojo geopolitinę padėtį. Priešai brovėsi į kraštą iš visų pusių, gynybai reikėjo tikslių ir ryžtingų veiksmų - būtent ten, kur buvo didžiausias pavojus nepriklausomybei. Antanas pats vyksta į Alytų. Prieš išvykdamas iš Vilniaus, jis savo dienoraštyje įrašė tai, ką sakė savanoriams: „Sudiev Vilniau! Sudiev, Lietuvos sostine! Greit nesimatysime. Gal ir daug teks nukentėti, daug ašarų ir kraujo pamatyti. Gal tu į lietuvių pardavikų nelaisvę pakliūsi ir vėl būsi prie ko priskirtas. Būk ramus! Neilgam! Išvaduos tave Lietuvos sūnūs”.
1919 metų vasario mėnesį bolševikų kariuomenei veržiantis į Alytų, naktį iš vasario 12 į 13-ąją kovinių veiksmų metu, grėsmės akivaizdoje pulko vadas šuoliuoja, drąsindamas karius, gabena ginklus Nemuno tiltu. Tris kartus iššovė ir... karių akivaizdoje raitelis krito nuo žirgo. Dvi priešų kulkos perėjo jam per krūtinę.Tai įvyko 1919 m. vasario 13 d. ryte.Tą dieną jis būtų paminėjęs savo gimimo dvidešimtpenkmetį.
Garsas apie Lietuvos kariuomenės kūrėjo, Pirmojo pulko vado žygdarbį plačiai pasklido po Lietuvą,sujaudino visą Baltijos kraštą. Latvių karininkas poetas Raimondas Bebris poemoje „Baltasis raitelis” perteikė jo pasišventimą: „Lietuva, tėviške mano, / Viską aš tau paaukosiu, / Širdį, gyvybę tau duosiu“. Tautoskario stipri tautinė savimonė, narsumas, plieninė valia bei patriotinis ryžtas pakėlė visos tautos dvasią žūtbūt eiti į sužibėjusią nepriklausomybę.
Kilnūs siekiai, aukštas tikslas, narsa moko pasišventimo, ryžto ginti laisvę ir nepriklausomybę, be sukurtų karinės galiospamatų krašto gynybai, valstybės atkūrimas būtų likęs tik neišsipildžiusia tautos svajone. A.Juozapavičiaus žygdarbį tęsė pulko pergalės, išvaduojant Alytų, kovojant su bermontininkais, bolševikais, atremiant lenkų agresiją. Baltasis raitelis iškilo ryškiausia žvaigžde, tapo didvyriu, o tautos atmintyje jis visada jaunas, kovingas ir narsus. Jam buvo suteiktas Vyčio kryžiaus ordinas, Kaune pastatytas paminklas, jo vardu pavadintas Alytaus tiltas per Nemuną, įvairiose Lietuvos vietose atminti jo žygdarbį sukurti įvairūs žymenys.
Nepriklausomybės atkūrimo metais prie aukščiausios Lietuvoje Juozapinės kalvos A. Juozapavičiui buvo pastatytas paminklinis akmuo, kuriame įrašyti jo tarti žodžiai grįžus į Lietuvą: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“. Karininkas čia simboliškai budi amžinoje garbės sargyboje prie viršukalnėje dunksančio karaliui Mindaugui pastatyto paminklinio žymens.
Dabar, vasario 13-ąją, minint lemtingai sutapusią jo gimimo ir žygdarbio dieną, pastebima, jog žymiausiam Lietuvos kariui iki šiol nesuteiktas karinis laipsnis. Turime daug garsių, nusipelniusių karo vyrų, kurie pagerbti ir įvertinti, kuriems po mirties suteiktas generolo laipsnis. Tačiau Lietuvos kariuomenės kūrėjas nuo pirmų jos žingsnių, tapęs didvyriu, iki šiol tebevadinamas bendriniu karininko titulu(kuriamoje Lietuvos kariuomenėje kariniai laipsniai dar nebuvo įvesti). Neatidumas - taip. Galgi vėlesnieji pasidrovėjo ir pamiršo, jog ir didelis kelias prasideda nuo pirmų žingsnių.
Neramina ir klausimas, kodėl pažymint pirmojo mūsų karžygio atminimą jo priesakas sugrįžti į Vilnių neįvykdytas. Atminimas sostinėje įtvirtintas vieną iš gatvių pavadinus Antano Juozapavičiaus vardu, bet Laisvės gynėjų kapinėse, Antakalnio memoriale, prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nėra jo kapo, kuris vis dar prie jo žūties vietos, uždaroje Alytaus bažnyčios aplinkoje. Neramina, nes Lietuvos kariuomenės kūrimo žygyje Antanas Juozapavičius atliko žygdarbį, kuris nulėmė visos tautos likimą, jis it vilties žiburys iškilo į tautos didžiavyrių aukštumą, o tai ir pareiga Lietuvai - grąžinti didvyrį į senąją Lietuvos sostinę, kurią taip troško vėl pamatyti.
Atgal
