Asmenybės
03 15. Tomas Zanas – Filaretų draugijos prezidentas (1796 – 1955)
Rimantas Šalna
Vilniaus universiteto bibliotekos
Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjas
Aš vaikštau po senamiestį
ir vis galvoju,
ar bus daugiau
tokių kartų,
kur eitų vėl išvien, kartu,
ir akys taip
džiaugsmu spindėtų,
žodžius ištarus brangius,
kaip tada, Tėvynė, Mokslas ir Dora
Ištrauka iš R. Šalnos eilėraščio „Filomatai“
Tomas Zanas gimė Minsučiuose (netoli Molodečno). Jis gimė dviem metais anksčiau, negu Adomas Mickevičius (1798 12 24-1855 11 26). Mokėsi Minske ir Molodečne. Kaip ir Adomas jis 1815 metais įstojo į Vilniaus universitetą, fizikos-matematikos fakultetą. Neturėdamas pakankamai lėšų, buvo priverstas studijų metais dirbti korepetitoriumi, dėstė įvairiuose pensionuose, skaitė įvairius kursus – pradedant istorija ir baigiant matematika. Studijas universitete baigė 1920 metais.
S. Moravskis (1802 – 1853) savo atsiminimuose apie T. Zaną rašo: „Unikaliausias ir nepakartojamas genialumas slypėjo jo dvasioje, jame pačiame. Buvo negražus, bet labai malonus ir tikrai reikšmingo veido, juodu, mylinčių akių (...). Jo plaukai lyg kokio negro buvo tankūs ir juodi, garbanoti (...). Kiek raupsuotas, nepaprastai maloniai besišypsantys, mokėjo gražiai ir ilgai be jokio pasirengimo viešai kalbėti, be to, jis buvo muzikantas ir dailininkas. Iš jo dvelkė angeliška ramybė, angliškas pakantumas ir šaltakraujiškumas. Švelnaus, saldaus temperamento.
Universitete Adomas Mickevičius bene pirmiausiai susipažino su T. Zanu. Per stojamuosius egzaminus jie buvo konkurentai, o vėliau tapo artimais bičiuliais. Savo atsiminimuose T. Zanas yra rašęs, jog per egzaminą jis buvęs tiek pranašesnis už Adomą iš matematikos ir fizikos, kiek šis lenkęs literatūros mokėjimu, ryžtingumu ir nuovoka atsakyti į klausimus. Taigi, pagal Zaną, jie buvo lygiaverčiai varžovai, bet viską lėmė Adomo giminystė su komisijos pirmininku – profesoriumi Juozapu Mickevičiumi (1743 -1817) Paskelbus rezultatus, T. Zanas priėjęs prie savo varžovo draugiškai jį pasveikino, o Adomas sujaudintas tokio poelgio, puolęs jam į glėbį. Taip prasidėjo dviejų būsimų filomatų ir Universiteto jaunimo vadovų draugystė, kuri niekados nenutrūko. Būdamas tremtyje Rusijoje A. Mickevičius, pats gyvendamas nepritekliuje, kiek galėdamas rėmė finansiškai tolimoje tremtyje esančius T. Zaną ir Janą Čečiotą (1796 – 1847)
Tomo Zano portretas
1817 m. spalio 1 d. buvo įkurta Filomatų draugija. Jos kūrėjai ir aktyviausi nariai buvo išskirtinės asmenybės tarp Vilniaus akademinio jaunimo. Filomatų draugijos įkūrimui pradėta ruoštis dar 1816 metais (tai tvirtina Juozapas Ježovskis (1783? – 1855) Filomatų proceso metu). To paties J. Ježovskio teigimu, nuostatų projektą parengė T. Zanas ir A. Mickevičius.
Draugijai vadovavo antikos garbintojas, I. Kanto filosofijos šalininkas J. Ježovskis, rimtas, orus jaunuolis. Su pasišventimu tvarkė draugijos dokumentus ir išsaugojo jos archyvus Anupras Petraškevičius (1793 – 1863). Dvasingumo visai draugijai teikė T. Zanas, garsėjęs mokslingumu. Bet svarbiausia jo asmenybės savybe laikytume dorovinį tyrumą. Visur jis elgėsi kilniai. Bylos metu prisėmė kaltę už draugijos organizavimą, apsaugodamas kitus, todėl buvo rūsčiausiai nubaustas.
Draugija veikė labai slaptai, todėl jos narių skaičius niekuomet neviršijo dvidešimties. Siekdami didesnės įtakos filomatai organizavo jiems pavaldžias draugijas – Bičiulių, Spindulingųjų, Filaretų. Pati populiariausia ir gausiausia iš žemesniųjų draugijų buvo 1820 metų pavasarį T. Zano sukurta Spindulingųjų draugija. Ji jungė apie 200 jaunuolių, daugiausia studentų. Tačiau, skaitant A. Mickevičiaus ir T. Zano filomatiškojo laikotarpio korespondenciją, susidaro įspūdis, kad mistiškas, nepalenkiamas T. Zano, kaip jaunimo vadovo, charakteris kėlė nerimą Adomui ir daugeliui filomatų. Jie bijojo, kad išsiplėtojęs Spindulingųjų sambūris veikia be jokios narių atrankos, iškyla pavojus, kad ne visai patikimi jaunuoliai sužinos apie Filomatų draugiją. Antai, 1820 metų gegužės 10 – 20 dienomis laiške iš Kauno Adomas Mickevičius Tomui Zanui rašo: „Girdėjau apie didžiulius baldakimus ir didžiulius veikimus, ir kvailai uždainuotą: Ei, džiaugsme tespindi akys...“ (šios Adomo Mickevičiaus eilės – buvo pirmoji vieša Filomatų draugijos deklaracija). A. Mickevičių piktino toks atviras Filomatų draugijos propagavimas viešumoje. Jis visada laikėsi vieno principo: kuo labiau nuo valdžios slėpti organizacijos egzistavimą. Slėpti nuo valdžios – tai reiškia slėpti ir nuo visuomenės, o tam prieštaravo T. Zano vadovaujama Spindulingųjų veikla. O jų populiarumas augo kasdien. Tai negalėjo negąsdinti Universiteto vadovybės, ir ši draugija netrukus buvo uždrausta. Gana greitai vietoj jos buvo įkurta Filaretų draugija. Visą egzistavimo laikotarpį draugijos prezidentu buvo renkamas T. Zanas. Draugijos prezidentas turėjo plačius įgaliojimus. Jis galėjo pateikti naujų draugijos narių teisių projektą, galėjo draugiją paleisti. Filaretų draugija buvo suskirstyta į septinius skyrius ir turėjo vaivorykštės spalvų pavadinimus. Draugijos veikla buvo skirstoma į mokslinę, labdaros ir vidaus. Mokslinė veikla apsiribojo referatų skaitymu ir jų kritika. Neturtingiems studentams buvo suteikta piniginė parama. Tokia buvo draugijos labdaros veikla. Lėšas gaudavo iš pačių filaretų – kasmet buvo renkamas mokestis, kiekvienas draugijos narys turėjo įnešti po vieną rublį. Darbas draugijos viduje reiškė, kad kiekvienas filaretas turėjo prisidėti prie draugijos įstatų tobulinimo. Dauguma Filaretų draugijos narių domėjosi fizikos mokslais, todėl jiems buvo skirti net trys draugijos skyriai – Žaliasis, Avietinis ir Rožinis. Teisininkai pradžioje susibūrė į Baltąjį skyrių, bet vėliaus jam išaugus, susikūrė naujas – Violetinis skyrius. Literatūros gerbėjai rinkosi Žydriajame skyriuje, o gydytojai – Mėlynajame. Kiekvienam skyriui vadovavo pirmininkas, skyriaus atstovas priežiūros taryboje ir raštvedys. Sueigos vykdavo kas dvi savaites kieno nors privačiame name. Sueigose paprastai būdavo svarstomi šie klausimai: pranešimas ir diskusijos, priežiūros tarybos projektų svarstymas, delegatų į kitus skyrius pranešimai, klausymai bei pasiūlymai, naujų narių priėmimas.
Filomatų tarpe nepaprastai populiarios buvo baladės. Įdomu, kad pirmasis jas pradėjo rašyti T. Zanas. Ankstyvosios jo baladės nebuvo labai vykusios pernelyg didelio entuziazmo nesukėlė draugų tarpe. Populiaresni jaunimo tarpe buvo T. Zano trioletai. Paprastai jie buvo skirti kokiai nors damai. T. Zanas labai kritiškai vertino savo literatūrinius sugebėjimus. Apibudino taip: „Adomas poetas iš prigimties ir pašaukimo. Mane varžo matematikos šaltumas“. Ir buvo teisus. Sunku jį buvo pavadinti poetu, netiktų, matyt, ir kalbėti apie jo kūrybos išliekamąją vertę. Filomatai ir filaretai mėgino tirti savo kraštą, jo papročius, mitologiją, istoriją. Filaretas Emerikas Stanevičius surinko nemažą lietuvių liaudies dainų ir paskelbė jas periodikoje.
Tam tikras Zano nuopelnas, kad Marijos Vereščiakaitės (1789 – 1863), tiksliau literatūrinės Marilės vardas pateko į lenkų kultūros mito dievaičių būrį.
T. Zanas įkalbėjo Mickevičių važiuoti kelioms dienoms pailsėti pas apsišvietusią Vereščiakų šeimą Tuchanovičių dvarelyje. T. Zanas draugavo su Michalu Verščiaku (Marilės broliu), kuris kartu buvo ir Adomo Mickevičiaus bičiulis. Tikriausiai Mickevičius vyko į Tuchanovičius nesuviliotas praleisti laiko su savo draugu ar Vereščiaku šeima, jis tiek buvo prisiklausęs apie Marilę, kad dar jos nematydamas nekantriai laukia šio susitikimo. Aistra poezijai vedė už ribų įprasto lig šiolei eiliavimo, reikėjo naujos paspirties, naujų polėkių. Jis siekė, kad žemiškas gyvenimas nors kiek prisiartintų prie išsvajotojo idealo. Jam reikėjo naujo įkvėpimo, kuris gal būt kaip tik čia tai jo ir laukė.
Čia Adomas pirmą kart pamatė Marilę. A.Mickevičius net nenujautė, jog šita vietovė, netoliese esantis Svitezio ežeras bei šalia dvaro plytintis senas paslaptingas parkas taps pastoviausiu jo poezijos emocijų šaltiniu, įeis į literatūros istoriją kaip romantiškos tikrovės ir fantazijos, ilgesio ir dvejonių kraštas.
Sunku dabar tiksliai pasakyti, kada pirmą kartą Mickevičius Tuchanovičiuose susitiko su Marile. Vieni Mickevičiaus biografai mini: 1817 metų vasarą, 1818, 1819 ir net 1920 metus. Galu gale tai ir netiek jau svarbu. Antonis Edvardas Odinecas (1804 -1884), kuris buvo Mickevičiaus bičiulis ir daug laiko praleido su Mickevičiumi kartu, savo laiškuose rašo kad tai įvyko 1818 metais.
Tik teismo proceso metu sužinota, kad tiek filaretų, tiek ir Spindulingųjų draugijoms vadovavo gerai konspiruota Filomatų draugija, apie kurios egzistavimą eiliniai filaretų ir spindulingųjų nariai nieko nežinojo.
1823 metų spalio 23 d. T. Zanas buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių kalėjime. Jam buvo paskirta didžiausia studentams skirta bausmė. Teismo nuosprendžiu T. Zanas buvo nuteistas metams tvirtovės ir nuolatiniam gyvenimui Rusijoje. Ilgus metus jis negalėjo čia pamiršti savo nelaimingos meilės Sofijai Malevskai, ilgėjosi Tėvynės, draugų. Tačiau nepasidavė, daug dėmesio skyrė saviauklai, moksliniams tyrinėjimams (surinko puikią mineralų kolekciją). 1841 metais vėl grįžo į Vilnių. Nuo 1845 metų gyveno nuosavame Kochačino dvare (Vitebsko sr., netoli Oršos). Čia ūkininkavo, rašė. Mirė liepos 19 d. tais pačiais metais kaip ir A. Mickevičius.
Filaretų vardui įamžinti Vilniuje pavadinta gatvė.
Atgal
