Asmenybės
03 01. Esu dėkingas Antanui Terleckui
Jonas Kelevišius
Labai apsidžiaugiau žinia, kad Antanas Terleckas, atkaklusis kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės, šiais metais pagaliau tapo Laisvės premijos laureatu. Iš širdies sveikinu ir linkiu Antanui ilgiausių metų.
Man malonu prisiminti, kad praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje turėjau progos su Antanu Terlecku gana artimai bendrauti. Abu buvome senojo Vilniaus universiteto studentai. Antanas studijavo ekonomiką, aš – istoriją. Iš stipendijos buvo sunku išgyventi, todėl ieškojome darbų. Pasitaikė proga vasaros atostogų metu man ir Antanui Tylai (dabar akademikas) įsidarbinti Vilniaus sezoninėje moksleivių ekskursijų-turizmo bazėje ekskursijų vadovais (gidais). Čia dirbo ir Antanas Terleckas. Jis 1954 m. buvo mūsų viršininkas.
Tais laikais mes, moksleivių ekskursijų vadovai, vesdavome ir suaugusiųjų ekskursijas, nes kitos ekskursijų tarnybos nebuvo. Turėjome progos bendrauti su ekskursantais iš visos Tarybų Sąjungos. Mums buvo garbė vadovauti „užsieniečių“ ekskursijoms, bet jautėme labai didelę atsakomybę. Jiems ne tik Vilniaus istoriją aiškindavome. Kalba neretai pakrypdavo ir į kitas, net politines temas. Nors didysis inkvizitorius jau buvo miręs, bet vis vien reikėjo būti atsargiems, nes ir už kalbas galėjai patekti į Sibiro „kurortus“.
Iš kairės į dešinę: Jonas Kelevišius, Antanas Terleckas ir Antanas Tyla Vilniuje, 1954 m. vasarą. Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo
-Kaip lietuviai žiūri į rusus? -kartą paklausė mane viena simpatiška leningradietė. Aš neabejodamas atsakiau: kaip aidas (kak echo). Paskui paaiškinau, kad rusus, kurie mus ir mūsų kultūrą gerbia, ir mes juos gerbiame, bet jeigu..., -toliau nebeaiškinau, nes buvo ir taip suprantama. Tos keturios leningradietės, kurių grupę tąkart vedžiau, gal žinojo ir apie Lietuvoje vykusį partizaninį karą. Pamenu sūnaus pasakojimą, kai jis, kareivis, savo viršininko pasiųstas 1980 m. lakstė po Vladivostoką ieškodamas šnapso, susitiko panašią užduotį vykdantį kareivį rusą ir pastarasis priekaištavo, kad jo tėvas žuvo Lietuvoje nuo partizanų (atseit banditų) kulkų.
Rusai ekskursantai atvykę į Lietuvą dažnai domėdavosi, kaip čia žiūrima į rusus. Tuo metu partizaninis karas jau blėso. Tačiau mano tėviškėje tebekaraliavo Antanas Kraujelis, pasivadinęs skambiu Siaubūno vardu. Vietiniai kolaborantai buvo priversti mokėti Siaubūnui partizaninę duoklę pinigais. Žmonės kikeno į saują ir pritarė šiai akcijai.
Vienos ekskursijos metu teko kalbėtis su pedagogu iš Uzbekistano dėl mišrių vedybų. Jis uzbekų vedybas su rusėmis, ar rusų su uzbekėmis vertino palankiai, esą tai pažangu, visuomeninės padėties laiptelis aukštyn. Aš gi atsakiau, kad Lietuvoje panašios mišrios vedybos vertinamos kaip didelis laiptas žemyn.
Mūsų trijulė (aš, Antanas Tyla ir Antanas Terleckas) tarpusavyje gerai sutarėme, supratome, kad esame bendraminčiai, kad mums komunistinis režimas nepriimtinas, o mūsų bendras idealas -nepriklausoma Lietuvos valstybė. Atvirai ir nuoširdžiai kalbėdavomės įvairiausiomis politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis temomis, taip pat ir apie mūsų gimtosiose vietose buvusius partizaninės kovos įvykius. Svariausias žodis, žinoma, priklausė Antanui Terleckui, kuris tais metais baigė universitetą, apskritai turėjo didesnę gyvenimo patirtį, be to, ir pareigomis buvo vyresnis. Jis mums pasakojo apie lietuvių vargus Lenkijos okupuotoje Vilnijoje 1920-1939 m., apie Stalino ir Hitlerio 1939 m. suokalbį dėl Lenkijos ir Baltijos valstybių pasidalijimo. Kai ką apie tai aš žinojau iš nepriklausomybės laikų „Kario“ žurnalo. Mums jau 1954 m. buvo žinoma, kad Katynės žudynės, Kuropatų tragedija ne vokiečių, bet NKVD darbas. Pokalbiuose su A. Terlecku brandinamas patriotines mintis progai pasitaikius stengdavausi panaudoti vesdamas tiek Lietuvos moksleivių, tiek iš kitų respublikų atvykusių žmonių ekskursijas.
Vėliau gyvenimo aplinkybės mus išblaškė, tačiau Lietuvos nepriklausomybės idealui likome ištikimi, kiekvienas dirbome turėdami jį prieš akis. Antanas Terleckas pasirinko bekompromisinę kovą dėl Lietuvos laisvės. Už tai Antanas iš komunistinės tarybų valdžios gavo net tris „ordinus“, tris kartus atpylė politlageriuose Sibire. Aš gavau tik „vilko“ bilietą. Švietimo ministro Mečio Gedvilo 1961 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 13 man buvo atimtos pedagogo teisės už tai, kad „ nesugebu tarybine komunistine dvasia auklėti jaunimo“. Ką gi, aš stengiausi jaunimą auklėti lietuviško patriotizmo dvasia.
Visą laiką domėjausi A. Terlecko kova už laisvą Lietuvą. Kartais mus likimas suvesdavo. Traukė mane Antano Terlecko vadovaujami Lietuvos Laisvės lygos mitingai. Jie skyrėsi nuo Sąjūdžio mitingų. Pilną vaizdą galėjai susidaryti pabuvęs viename ir kitame mitinge. Pamenu, kaip Antanas Terleckas Vilniaus Katedros aikštėje kritikavo Sąjūdį: „Koks čia suverenitetas? Yra lietuviškas žodis.“ Ir tą žodį skiemenimis rėžė: Ne-pri-klau-so-my-bė!
Ačiū Tau, gerbiamasis Antanai Terleckai, už sunkių laikų jaunatvišką draugystę, už lietuvišką Tavo dvasią, už didelę drąsą, vedusią į Lietuvos Nepriklausomybę. Aš laimingas, kad jaunystėje sutikau tvirtus, protingus bendraminčius patriotus, kad dabar gyvenu nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Atgal
