Asmenybės
02 08. Kunigui Jonui Kastyčiui Matulioniui – 80 metų!
2011 02 08
Albina Šiupienienė
Dar prieš 5-erius metus kun. J. K. Matulionis, būdamas nekokios sveikatos, gyveno Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčios pastate, gan aukštai jėzuitų skirtame kambarėlyje – pro langą Jam buvo matyti Didysis altorius. Ten dažniausiai ir meldėsi – už Lietuvą ir už tą, kuriam reikėjo maldų, Dievo užtarimo ir Viešpaties malonių. Retkarčiais nusileisdavo žemyn – į klausyklą arba susitikti su tikinčiaisiais ir pažįstamais, kurie jo nepamiršo, mylėjo ir gerbė.
O šiandien, taip Dievulio buvo lemta, kunigėlis leidžia dienas Kaune, jėzuitų vienuolyne. Ir, tikiu, ilgisi numylėto Vilniaus ir jame paliktų brangių ir Jo sielai artimų žmonių. Deja, daugeliui mūsų neretai pritrūksta laiko išsiruošti Kaunan…
Bet rytoj, vasario 10-ąją, penketas vilniečių sueigų bičiulių, susėdusių kunigo Algimanto Keinos mašinukėje, skubėsime į laikinąją sostinę – pasveikinti kun. Joną Kastytį Matulionį 80-mečio dieną ir, žinoma, nudžiuginti Jį, atlapaširdį aukštaitį, dzūkės Staselės Juodienės iškeptu sukaktuviniu pyragu ir kitais vilniečių įduotais lauknešėliais. Būtinai nuvešime ir Vilniaus mero (beje, aukštaičio) Raimundo Aleknos Padėkos raštą Kunigui (už meilę Vilniui, Lietuvai ir sostinės globėjui – šv.Kazimierui). Vietoj dovanos nuo Savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Milėno įteiksime ilgai žydintį vazoną – jais, sako, nusėta kunigėlio kambario palangė, visas Jo rūpestis ir pasididžiavimas.
Kaip nesyk jau būta, mintimis ir vaizdais nuklystu į netolimą praeitį:1994 m. kovo 5 d. (šeštadienį) po 18 val. Mišių Šv.Kazimierobažnyčioje (Vilniuje) regėjome tikrąją šventę, kuri prasidėjo kunigo malda į šv. Kazimierą. Skaitoma iš 1953 m. Sibiro lietuvių ranka parašytos maldaknygės. Paskui, padovanoję po kazimierinį eilėraštį, prabilo poetai: kun. Robertas Grigas, Marytė Kontrimaitė, Meilė Kudarauskaitė, Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis. Girdėjome deklamuojantį Vladą Bagdoną ir vargonuojantį Leopoldą Digrį. Nūnai sukluskime:
Šventasis Kazimierai,
Tėvynę savąją globoki,
Globok vargingus žmones jos.
Ant balto žirgo vėl atjoki
Palengvinti vargų kančios.
Širdin smigo renginio kvietėjo kun. Jono Kastyčio Matulionio eilės. Kaip ir 1993 m. rugpjūtį Jo surengta dovana Šv. Tėvui: Arkikatedroje bazilikoje įvykusi įspūdinga Religinės poezijos popietė – apgaubta rimties, susitelkimo ir pagarbos. Arba parengta Jono Pauliaus II biografija, sutilpusi visai mažučiukėje knygelytėje. Deja, deja… beveik niekur nebuvo anei garso!.. Tačiau kuklūs ir tylūs, kitų nepastebėti ar patys „neišsiaukštinę“, ne visada tyloje ir pasilieka. Negali būti nepastebėti! Nes jie gyvena. Ir dirba, kažką brangindami, kažkam atleisdami, kažką prikeldami ir pakylėdami. Toksai yra kun. J.K.Matulionis. Nedidukas, bet didis savo tiesa ir tikėjimu. Galingas dvasios tyrumu ir balso gražumu.
– Kodėl viską, tarytum kokią skolą, norite atiduoti Kaziukui? – tąsyk pasiteiravau kunigėlį.
– Pirmiausia myliu Lietuvą. O Lietuva teturi vienintelį šventąjį…
Toliau prisipažino per Sutvirtinimą gavęs Kazimiero vardą. Primicijų paveikslėliuose taip pat Kazimieras. Apskritai su Kaziuku diena dienon suaugęs. Nuo jaunumės. Kada, pasak kunigo, vieni audė stabams margąsias juostas, kiti, giliai kišenėje užsiuvę posmus, ilgai aptilo. Štai Simas Račiūnas net nuteistas buvo. Už antitarybinius eilėraščius. Trenkė iš konservatorijos ir J. K. Matulionį… Ne sykį kankino ir sodino, Sibiran ištrėmė. Šito kunigas nesakė: visa tai atradau Bažnyčios kronikoje ir Atgimimo apyaušriu išleistoje knygoje „Nenugalėtoji Lietuva“. Ačiū Dievui, kunigėlis sugrįžo. Išties nenugalėtas. Užtat ir Lietuva Jam ne ta, kurią dažnas trokšta pasidalyti. Jam Lietuva – tik ašarų kamuoliukas.
Ir nieko gražesnio neradusi, viltingai pasveikinsiu nuostabių Atgimimo laikų Kazimierinių vedėją kunigą Joną Kastytį Matulionį jo paties žodžiais:
Ir ačiū Dievui, kad nenutautėjom…
Savajam Vilniuj esam kaip ir Tu,
Kazimierai šventasis, mes atėjom
Čionai, kad būt Tėvynėje ramu.
Kartu tiktai sveikatos ir visa ko geriausia – Tamstą labai brangindami! – iš širdies gilumos linki vilniečių sueigų bičiuliai.
Atgal
