Asmenybės
02 22. Maištingo dailininko duktė
Gintvilė Switters
Kai miestas kvadratinėm nuolaužom sugula ant nakties sparnų, maitinu iš rankų didžiaakę stirną – savo vienatvę. Likimas nubloškė mane į tolimą šalį, aš ilgiuosi Tėvynės...Prisiminimai nuneša mane į tolimą praeitį, tą žiemos vakarą, kai tėtis nusivežė mane į Vajašiškių bažnyčios pažiūrėti jo nutapyto paveikslo "Paskutinė vakarienė". Visa bažnyčia kvepia dažais ir aš džiaugiuosi, kad tėtis dalijasi su manimi savo pasiekimais. Švelni prisiminimų banga užlieja sielą ir nuneša į tuos laikus..
Mano tėvelis Antanas Pūslys gimė 1910 m. sausio 25 d. Drobiškių kaime, pasiturinčio ūkininko Jono Pūslio šeimoje. Jis buvo be galo talentingas berniukas, kaip rašo Vytautas Indrašius: "Būdamas penkerių metų mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti." 1921 m., būdamas vienuolikos, priimtas į Salako mokyklos trečią klasę, o 1923 m. įstojo į Zarasų progimnaziją. Jonas Pūslys norėjo, kad sūnus taptų kunigu, tačiau guvaus proto jaunuolis pasirinko kitą kelią. Tuo laikotarpiu pasireiškia kaip poetas ir dailininkas – spausdina savo eilėraščius Amerikos kairiųjų laikraščiuose "Laisvė" ir "Viltis".
Po keleto mėnesių Alpas Kukančius ir Antanas Pūslys pašalinami iš gimnazijos. Tėvas atsisako jį materialiai remti ir jis išvyksta į Kauną laimės ieškoti. Tuomet jam buvo dvidešimt metų ir jis, turėdamas Zarasų aukštesniosios komercinės mokyklos pažymėjimą, atsiduria Kaune. Ten verčiasi rašydamas įvairius straipsnius ir ruošdamas studentus universitetui. 1933 m. Antanas Pūslys tapo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto laisvuoju klausytoju. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje studentų veikloje – tampa korporacijų "Varpas" ir "Aušrininkai" nariu. Vėliau perėjo į humanitarinį fakultetą ir dirbo braižytoju Lietuvos kariuomenės vyr. štabe. Tai buvo audringas laikotarpis: Antanas susipažįsta su Justinu Paleckiu ir Mečislovu Gedvila. Mėgstantis humorą ir pokštus, dažnai susidurdavo su policija. 1933 m. sausio 23 d. pateko į policiją kaip triukšmadarys, dainuojantis įvairias humoristines dainuškas.
1936 m. jaunuolis pašalinamas iš "Varpo" korporacijos ir iš universiteto. Tenka keisti kryptį ir Antanas įsidarbina padieniu darbininku duonos kepykloje. Apie visa tai skaitau savo mamytės Anelės Pūslienės dienoraščiuose.
Būdamas Kaune dalyvavo opozicinėje spaudoje ir nuolat rašė straipsnius, eilėraščius "Laiko žodyje", "Moksleivyje", "Jaunime", dienraštyje "Lietuvos žinios".
Gyvenimas vėtė ir mėtė neramią sielą. Teko ragauti karčios duonos. 1937 m. Antanukas grįžta į tėvų namus – Drobiškes. 1939 m. likimas jam nusišypsojo – įstojo į Kauno meno mokyklą ir vėl buvo pakviestas į Salaką tapyti freskų bažnyčioje. Tai nepaprasto grožio Salako šventovė, kuri išsiskiria iš kitų akmens statinių tuo, kad sienų išorinę konstrukciją formuoja didelių matmenų tašytų akmenų blokai. Tai sukuria ryškų paviršių kontrastą. Aukštas bokštas, kompaktiškos horizontalios apimtys po bendru dvišlaičiu stogu.
O viduje – Antano Pūslio tapytos freskos, kurios yra tokios spalvingos, kad suteikia mistinę dimensiją. Pirmoji freska – "Kristaus stebuklai", antra – "Sūnaus palaidūno sugrįžimas", kurioje gali surasti tapatumą su autoriumi, vėliau, centre – "Dievo ranka". Freskos gerai išsilaikiusios ir įrodo talentingo dailininko stilių. 2012 m. bažnyčiai sukako 100 metų. Aš joje ne kartą lankiausi, stebėdamasi nepaprastu tėvelio talentu. Apie tai sklinda legendos, pasakojimai, anekdotai. Jis buvo likimo taip skaudžiai baudžiamas – tai buvo tik kančių pradžia. Jis numatė ateitį, nes Vakarų Europoje buvo neramu: 1933 m. – Ilgųjų peilių naktis, kai Hitleris atėjo į valdžią. Tų jausmų vedamas, parašė eilėraštį: "Antanas pakaušį kaso ir Tubelis jo klauso: "O švogeri mieliausias, ar ilgai dar karaliausime?".
1939 m.rudenį dekoravimo darbai Salako bažnyčioje baigėsi ir jaunas maištingas talentas lieka be darbo. Tuo metu jis bando įsidarbinti mokytoju – baigia mokytojų kursus Ukmergėje ir 1941 m. dirba Smalvių mokykloje. 1942 m. išvyksta mokytojauti į Dūkšto pradinę mokyklą. Teko keliauti iš vienos mokyklos į kitą ir 1942 m. dirba Tetervinų pradinėje mokykloje. Mokiniai jį mėgo – atlikdavo darbus sode, tapydavo iš gamtos.
Vėliau užplaukė juodas periodas. 1946 m. prieš pat rugsėjo pirmąją buvo suimtas už antitarybinę veiklą ir dešimčiai metų išsiųstas į Sibirą. Tai buvo siaubingai sunkus periodas, tačiau pilnas humoro menininkas šią Golgotą išgyveno. 1957 m. jis grįžta į Lietuvą. Mano mamytė pasakojo, kad Antanas Pūslys apsilankė pas Justą Paleckį – savo jaunystės draugą – ir paprašė pagalbos. Jis gavo pinigų ir darbą Valstybiniame dramos teatre. "Atvyko pas mane apsirengęs kaip ponas, juodu brangiu paltu, nauju kostiumu, skrybėle ir šilkiniu kaklaraiščiu", – pasakojo mama. Mano senelis, Jonas Pumputis, supažindino Anelę Pūslienę su šiuo padūkusiu menininku. Senelis lankydavosi Operos ir baleto teatre – mėgo spektakliukus, o Antanas ten dirbo dekoratoriumi. Taip ir užsimezgė draugystė. Antanukas kviesdavosi Anelę į įvairiausius spektaklius, vesdavosi į parodas, be galo daug filosofuodavo apie gyvenimą, pasakojo apie save ir kančias Sibire. Visa tai išliko mano mamytės dienoraščiuose. Po metų vasario 16 d. įvyko vestuvės, kurios buvo švenčiamos Vytenio gatvėje 10– ojo vaikų darželio patalpose. Visos merginos buvo pasipuošusios tautiniais rūbais. Dalyvavo šeimos nariai, darželio darbuotojai, atstovai iš teatro: vyr.dailininkas, Surkevičius, Kuodys ir aktoriai. Agentai, kurie patruliavo gatves, paskambino norėdami patikrinti, kokia proga švenčiama, bet negalėjo prikibti, nes buvo švenčiamos vestuvės. Jaunoji pianinu skambino liaudies dainas ir visi linksmai šoko. 1959 m. gegužės 16 d. gimė duktė Gintvilė, apimta meilės ir palaiminta žydinčio sodo, pilno alyvų medžių, akacijų, kaštonų, vyšnių ir daugybės gėlių su mėgstamom pakalnutėm. Savo vaikystę prisimenu labai aštriai: naktis, mėnesiena, o tėtis tapo Vivulskio bažnyčią, kuri vėliau buvo sugriauta ir pastatyti Statybininkų rūmai. Laukdavau su dideliu nerimu savo tėčiuko, kol jis grįždavo iš vakarinių spektaklių ir norėdavo dalintis įspūdžiais. Aš gulėdavau savo lovytėje ir, užuodusi gardų kavos kvapą, atbėgdavau pas tėvelį. Mes sėdėdavome prieangyje ir aš, atsinešusi iš lėlių servizo puodelį, kartu su tėčiu gerdavau kavą, o jis rūkydavo kubietiškus cigarus.
Antanukas dažnai mane nusivesdavo į spektaklius. Būdama trejų metų žiūrėjau baletą "Gulbių ežeras". Sužavėta balerinų šokiu ir nuostabiomis dekoracijomis, prisimenu tą vakarą visą gyvenimą. Grįžę po parodų arba spektaklių ilgai kalbėdavomės. Tėvelis ugdė ir lavino mano estetinį skonį. Iki šiol prisimenu tėčio deklamuojamas eiles. Jis buvo susipažinęs sus viso pasaulio literatūra: atmintinai deklamuodavo Šeili, Šekspyro, Rylkės eiles originalo kalbomis. Stengėsi mane įtikinėti būtinybe mokytis užsienio kalbų. Kai man buvo penkeri, mamytė leido mane į anglų kalbos kursus. Vėliau tie kursai buvo uždrausti, nes klestėjo socializmas. Namuose buvo turtinga biblioteka ir aš, būdama vienuolikos metų, perskaičiau daugybę Vakarų Europos rašytojų knygų. Prisimenu ir šv.Kalėdas, per kurias gavau raudoną lagaminėlį, apklijuotą pasaulio miestų etiketėmis. Padėkojau tėveliui, nes Seneliu Šalčiu nebetikėjau, ir jis man pasakė: "Jei Lietuvoje bus labai sunku, emigruok į kitą šalį, bet žiūrėk, kad įvaldytum užsienio kalbą. Nes durno paukščio durna ir giesmė". Šiuos žodžius aš nešiojuosi iki šiol širdyje ir stengiuosi gyvenime pasiekti balansą.
Jau sutemo. Vakaras virpa tarsi plaštakė rankose. Šalia manęs stovi tėvelis – jo dvasia. Kartu su juo pradedu ir palydžiu dieną – savo maldose.
Atgal
