Asmenybės
02 08. Karolis Račkauskas-Vairas (1882-1970) – visuomenininkas, blaškomas politinių vėjų
Prof. dr. Juozas Skirius
2012 m. lapkričio 14 d. vakare Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34) susirinko nemažai žmonių prisiminti dalininkę Mariją Cvirkienę ir paminėti lietuvių visuomenininko, kultūros veikėjo bei diplomato Karolio Račkausko-Vairo 130-ojo jubiliejaus. Renginyje dalyvavo ir prof. Tomas Venclova, kuris pasidalino prisiminimais apie savo senelio, iš motinos pusės, brolį.
Tenka apgailestauti, kad dar neturime platesnės sintezės apie šį tikrai įdomų, įvairiapusišką ir pakankamai kontraversišką asmenybę. Štai ką apie K.Račkauską-Vairą, dar jam esant gyvam, rašė jį gerai pažinęs iš bendros veiklos JAV lietuvių tarpe, artimas jo pažiūroms JAV lietuvių socialistų savaitraščio Keleivis redaktorius Stasys Michelsonas: „Jo biografija turėtų būti įdomesnė negu kitų, tačiau kada ir kur jis gimė, neturim aiškių žinių. Bendrai galima pasakyti, kad tai buvo įdomi asmenybė: eksklierikalas, nepaprastai darbštus ir produktingas plunksnos darbininkas, rašytojas, poetas, laikraščių redaktorius, pagaliau bendrovių kūrėjas, spekuliantas ir nelaimingas diplomatas“. Taigi, tomis keliomis eilutėmis, keliais štrichais S.Michelsonas iš esmės apibūdina ilgą ir labai turiningą gyvenimo ir veiklos kelią, atkreipia dėmesį į asmenybės stipriąsias bei silpnąsias puses.
Turima enciklopedinė medžiaga rodo, jog K.Račkauskas-Vairas gimė 1882 m. lapkričio 4 d. Šiaudinės bažnytkaimyje, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje vargonininko šeimoje, augo Janapolėje. Mokėsi Luokėje, vėliau Šiaulių gimnazijoje, bet dėl politinių aplinkybių 1900 m. baigė Tartų gimnaziją Estijoje. 1900-1904 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, dar vadinama Žemaičių seminarija, kuri jam davė galimybę puikiam to meto sąlygomis išsilavinimui. Tačiau seminarijos nebaigė, nes matyt keitėsi pažiūros. Metė seminariją ir 1905 m. išvyko į Peterburgą, kur, kiek žinoma buvo įsidarbinęs lenkų žurnalo Kraj redakcijoje, o po to Lietuvių laikraščio techniškuoju redaktoriumi. Tuo pačiu metu jis yra ir Vilniaus žinių korespondentas, informuojantis laikrašti apie Valstybės dūmos darbą. JAV lietuvių enciklopedijoje nurodoma, jog Karolis „dėl politinės veiklos 1906 m. iš Petrapilio pabėgo į Ukrainą, kur dirbo prie geležinkelio; 1907 m. pasitraukė į Šveicariją ir per Prancūzija išvyko į JAV“. Apsigyvenęs Brūkline, jis įsijungė į lietuvių kuopą, ėmė rašinėti socialistų spaudoje, ruošė jų atsišaukimus, tapo leidinio Kova redaktoriumi. Išvertė A.Bebelio veikalą Moteris ir Socializmas. Be to, aktyviai dalyvavo teatrinėje veikloje, rengiant Brūklino lietuvių vaidinimus. Išeivių tarpe 1907-1912 metais buvo kilęs entuziazmas šviesti paprastus žmones – buvo įkurta Apšvietos draugija Bostone, kuri kas savaite pateikdavo po dvi paskaitas pageidaujantiems paklausyti. Ši draugija net tautiečių tarpe įgijo „Lietuvių universiteto“ vardą. Mums žinoma, kad K.Račkauskas čia skaitė savo pirmą paskaitą 1908 m. vasario 27 d. tema Socializmo istorija. Tačiau kai lietuvių socialistų vadovybė pasuko iš tautinio kelio, Lietuvių socialistų sąjungos 19-tos kuopos Brūkline, kuriai priklausė Karolis, atskilo dalis narių ir įkūrė Progreso ratelį, vėliau virtusi į Liaudies mokyklą, kur paskaitas skaitė ir K.Račkauskas.
1909 m. išvyko į Scranton‘ą Pensilvanijoje, kur, dr. Jono Šliūpo rekomenduotas, įsidarbino Lackawanna Trust Company užsienio skyriuje. Scranton‘e suartėjo ne tik su J. Šliūpu, bet ir su Kleopu Jurgelioniu ir Vladislovu Dembskiu. Su jais 1910 m. įsteigė periodinį leidinį Laisvoji Mintis, kurios redaktoriumi tampa K.Račkauskas-Vairas. JAV lietuviai socialistai jį laikė artimu sau žmogumi ir nutarė paremti K.Račkausko kandidatūrą į įtakingos Susivienijimo lietuvių Amerikoje organizacijos periodinio organo Tėvynė redaktorius. 1911 m. Baltimorėje SLA 26 seime delegatams balsuojant už K.Račkauską pasisakė 42 delegatai, o už Juozą Širvydą – 24 delegatai. Kaune 1934 m. išėjusioje knygoje Aušrininkas Jonas Šliūpas K.Račkauskas prisiminė: „Būčiau gal nepatekęs į Tėvynės redaktoriaus suolą, jei ne energingas įtikinas ponios Šliupienės padrąsinimas eiti į Susivienijimą ir padėti šioje broliškos savišalpos organizacijoj pravesti pribrendusias reformas, kurių pareikalavo valstijiniai įstatymai. Daktaras Šliupas taip pat sielojosi Susivienijimo likimu, nes tai buvo jo su kitais sumaniais lietuviais sumanyta ir įkurta Amerikos lietuvių organizacija“. Tėvynės redaktoriumi jis išbuvo nuo 1911 m. birželio iki 1919 m. rugsėjo 10 d. Tuo pačiu jam buvo garantuotas pragyvenimas ir galėjo pilnai pasinerti į lietuvišką veiklą. JAV lietuvių veikėjas Vytautas Širvydas pažymėjo, kad jis laikraštį vedė pažangios tautinės kultūros keliu, visur keldamas Susivienijimo svarbą JAV lietuviams. Agituojant už Susivienijimo išplėtimą, Karolis 1912 ir 1913 metais parašė ir išleido dvi propagandines knygutes. Šalia to 1916-1920 metais penkis SLA kalendorius, pilnus visokių informacijų ir skatinimų įsirašyti į Susivienijimą. 1915 m. parašė 298 puslapių knygą Amerika, arba rinkinys faktų žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliavusiems lietuviams, papildydamas dar 1899 m. išleistą buvusio SLA prezidento kunigo Jono Žiliaus knygelę Lietuva Amerikoje nauja medžiaga apie JAV lietuvių kolonijas, veikėjus apie SLA naudą. Propagandinė veikla davė rezultatų: į SLA 1911 m. įsirašė 89 nariai, 1912 m.- 848, 1913 m.- 1815, 1914 m.- 2500, o 1915 m. – 3023 narių. K.Račkauskas Amerikoje subrendo kaip patyręs laikraščių leidėjas ir leidinių autorius, kaip pripažintas organizatorius. Aktyviai dalyvavo Lietuvių laikraštininkų suvažiavimuose (nuo pirmojo 1910 m. Brūkline). Dažnai buvo renkamas, ypač kairiųjų dėka, į vadovaujamus organus. Pavyzdžiui SLA 28-tame seime 1914 m. gegužės 25-30 d. Waterbury‘je, Konektikuto valstijoje, renkant seimo sekretorių, Karolis gavo 21 balsą, kai tuo tarpu savaitraščio Lietuva redaktorius, tautinės pakraipos atstovas Bronius K.Balutis surinko tik 4 balsus.
1914 m. įsiliepsnojus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių tautai iškilo reali galimybė galvoti apie Lietuvos valstybės sukūrimą. Tam pritarė ir didžioji dalis išeivijos. Spaudos bendrovės vardu, jos sekretorius, Tėvynės redaktorius K.Račkauskas, SLA prezidentui Pranui Živatkauskui pritariant, spalio 1-3 dienomis sušaukė antrąjį Amerikos lietuvių politinį Visuotinį seimą Brūkline. Pats Karolis, prisimindamas tas dienas, rašė: „Po Seimo pasireiškė aiškus mūsų pažangioje visuomenėje skilimas: socialistai griežtai atsiskyrė nuo tautiečių“. K.Račkauskas-Vairas pasuko paskui dr. J.Šliūpą tautine linkme. Bandydami išvengti šio skilimo neigiamų padarinių SLA organizacijai ir ypač pradėtoms rinkti aukoms nukentėjusiems nuo karo Lietuvos žmonių šelpimui, Visuotiniame seime buvo priimta rezoliucija, kurioje pasakyta: „Amerikos lietuviuose žymiai reiškiasi trys srovės, kurių kiekviena turi įsteigusi savo kontroliuojamus šalpos fondus. Susivienijimas turi visų srovių žmones nariais, todėl privalo stovėti virš partijų. Kaip nepartinė organizacija SLA privalo reikšti visoms srovėms sąjausmą ir moralę paramą jų kilniam šalpos darbui, todėl rems visas įstaigas, kurios tik rūpinsis nuo karo nukentėjusių šelpimu“. Seimo veiklos pasekoje tautiečiai formaliai suorganizavo savo partiją, pasivadinusia Sandara. Jie įkūrė Lietuvos Gelbėjimo ir Autonomijos Fondą, kurio pirmininku tapo dr. J.Šliūpas, o sekretoriumi – K.Račkauskas. Aukų rinkimas JAV lietuvių tarpe įvairiems Lietuvos kultūros reikalams dar prieš karą buvo populiarus dalykas. Atvykdavo ne vienas iškilus lietuvių veikėjas agituoti ir rinkti pinigus. Karolis visuomet palaikė ir rėmė atvykusius mūsų tautos šviesuolius: 1911 m. rašytoją Vaižgantą, 1913 m.- Joną Basanavičių ir Martyną Yčą, 1916 m.- advokatą Andrių Bulotą ir rašytoją Žemaitę bei kt. JAV lietuviai, norėdami prisidėti prie būsimos Lietuvos valstybės ekonominio pakilimo, 1916 m. rugsėjo 29-30 d. SLA veikėjai J.O.Širvydas, V.K.Račkauskas, J.Strimaitis ir A.B.Straimaitis įkūrė Lietuvos atstatymo bendrovę ir užsibrėžė surinkti iki 5 milijonų dolerių. Iki 1918 m. surinko beveik 365.000 dolerių. Vėliau bendrovė bankrutavo, atnešdama indėlininkams nuostolius. Prie bankroto prisidėjo jos organizatoriai, kurie išsimokėjo sau nemažas algas už jos organizavimą ir veiklą: Romanas Karuža gavo – 29.123 dol. , V.Račkauskas – 19.101 dol., J.Strimaitis – 18.880 dol. , A.S.Trečiokas – 11.263 dol. ir kt. Be to, organizatoriams nesisekė investuoti. S.Michelsonas pabrėžė, kad K.Račkausko nelaimė, jog jis „buvo labai išlaidus“. Nesisekė toms bendrovėms, kurias jis organizavo:Lietuvos atstatymo bendrovę, Resurcinas, New York Baltic States Bank – visos jos žlugo. Prof. Tomas Venclova, kalbėdamas pripažino, jog jo senelio broliui nesisekė veikti praktinėje verslo srityje. Čia jam aiškiai trūko ir patirties, ir talento. Tačiau kultūrinėje, propagandinėje ir politinėje veikloje buvo vienas iš pirmųjų. Aktyviai veikė nuo 1917 metų įkurtoje Amerikos lietuvių Tautinėje taryboje, vietos tautininkų politiniame organe. Mums yra žinoma, kad Karolis buvo paskirtas į JAV lietuvių delegaciją derėtis su JAV lenkais Filadelfijoje dėl Lietuvos teritorijų. Nuo tada prasideda jo, kaip būsimo diplomato, karjera. Baigęs redaktoriaus darbą, Karolis iš vyksta į Lietuvą kelti jos ekonominio gyvenimo, bandyti JAV lietuvių surinktais pinigais organizuoti krašte pramonines bendroves. Bet neužilgo įsisuka į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklą. Užsienio kalbų (rusų, lenkų, anglų, prancūzų, atrodo ir vokiečių bei lotynų) mokėjimas jam padėjo įsitvirtinti šioje valstybės struktūroje. Jis buvo ne vienas išeivijos atstovas įsiliejęs į Lietuvos jaunos diplomatijos tarpą. Čia darbavosi Bronius K.Balutis, Tomas Noras-Naruševičius, Julius J.Bielskis, Jonas Šliūpas ir kt. Pirmas jo išbandymas – K.Račkauskas buvo įtrauktas į Lietuvos delegaciją deryboms su bolševikais Maskvoje 1920 m. gegužės 7 d., pasirengiant Taikos sutarties su RTFSR pasirašymui[i]. 1923-1928 metais jis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Londone sekretoriaus, patarėjo pareigose. Tarp 1927 ir 1928 metų Karolis ėjo laikinojo patikėtinio Londone pareigas ir teko jam tuo metu vesti derybas su britais dėl Lietuvos skolos D.Britanijai sutvarkymo. Pavyko nuderėti 7 milijonus litų Lietuvos naudai ir procentus mokėti tik nuo 1928 metų (o ne nuo1921 m.).Istoriografijoje tas faktas vertinamas gana įvairiai, nes svaro sterlingo kursas tuo metu buvo kritęs 30 proc., o procentus už skolą reikėjo mokėti didelius.
Po 1926 m. valstybės perversmo Lietuvoje K.Račkauskas tapo pirmasis naujojo premjero prof. Augustino Voldemaro konsultantas lietuvių išeivijos klausimu. Archyviniai dokumentai atskleidžia, kad po 1926 m. gruodžio 24 d. abiejų pasikalbėjimo, Karolis parašė platų laišką premjerui, nurodydamas ką reikėtų daryti naujai tautininkų vyriausybei, siekiant pritraukti išeivijos dėmesį, patirtį ir kapitalus į Lietuvą. Jis siūlė palengvinti išeiviams Lietuvoje įsigyti nejudamą turtą, suteikti pilietybę, išplėsti Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone personalą ir atgaivinti Informacijos biurą, įkurti visą eilę garbės konsulatų, sureguliuoti Lietuvos laisvės paskolos sugražinimo JAV lietuviams klausimą, pagaliau pagerbti nusipelniusius išeivius. Tuo pačiu siūlė savo paslaugas, prašydamas jį paskirti į Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone ar generalinį konsulatą Niujorke. Reikia pastebėti, kad paminėti siūlymai išeivijos atžvilgiu buvo tautininkų vyriausybių palaipsniui įgyvendinami. A.Voldemaras neužmiršo K.Račkausko ir jį paskyrė Lietuvos konsulu Pietų Afrikoje (1929-1932 m.), kur nemažai gyveno išeivių, ypač žydų, iš Lietuvos. Buvo tikimasi sulaukti jų kapitalų investicijų Lietuvoje. Karoliui teko Keiptauno mieste įkurti pirmąjį Lietuvos konsulatą Afrikoje. Čia prasidėjo naujos jo bėdos. Nepavykus pritraukti į Lietuvą afrikietiškų pinigų ir paaiškėjus, kad konsulatas tenai nereikalingas ir nuostolingas, vyriausybė davė nurodymą konsulatą uždaryti, grįžti į Kauną ir parvežti likusius pinigus, skirtus reprezentacijai ir kitiems konsulato reikalams. V.Račkauskas grįžo be pinigų. Teisinosi, kad kelionėje jį apvogė (nuostolis siekė apie 50 tūkstančių litų). Kauno valdžia tuo nepatikėjo ir iškėlė jam bylą dėl valstybės pinigų išeikvojimo. Teismas jį nuteisė trims metams sunkiųjų darbų kalėjimo. V.Račkauskas prašė, kad Vyriausiasis Tribunolas bausmę panaikintų, bet prašymas buvo atmestas. Bausmę galėjo dovanoti tik prezidentas A.Smetona. Bet kažkodėl Račkauskas tokios malonės iš Smetonos neprašė, bet kreipėsi į JAV lietuvius maldaudamas, kad šie siųstu A.Smetonai peticijas ir prašytų dovanoti jam bausmę. Reikia pasakyti, kad teismas gana ilgą laiką užsitęsė – net trys teismų instancijos šią bylą svarstė, visos trys jo pasiteisinimus išklausė ir visos trys pripažino jį kaltu. Prof. T.Venclova, prisimindamas artimųjų pasakojimus, sakė, kad Karolio antroji žmona anglė buvo labai išlaidi ir vyras niekaip negalėjo atsispirti jos norams. Todėl yra tikimybė, kad buvo priverstas „pasiskolinti“ valdiškų pinigų. Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos 1933-1940 metais vertėsi žiniasklaidininko darbu Kaune, daug vertė iš užsienio kalbų (iš viso išvertė per 80 įvairios apimties veikalų – tai vienas iš produktyviausių vertėjų), nuo 1938 m. leido periodinį leidinį Iliustruotas pasaulis. Bandė save poezijos ir prozos srityse. Lietuvai atgavus Vilnių, Karolis ir šioje srityje mėgina save realizuoti.. Jis dalyvauja organizacijos Vilniaus rakto sąjunga ir bando ja pasinaudoti. Per savo draugą amerikietį A.S.Strimaitį, kuris JAV lietuvių vardu kreiptųsi į Lietuvos valdžią, kad V.Račkauskas būtų siunčiamas į JAV rinkti aukų vilniečiams. (Matyt ieškojo būdų kaip pasitraukti iš Lietuvos nuo teismų). Tai sužinojęs Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys tuojau parašė slaptą laišką Užsienio reikalų ministerijai: „Nepažįstų arčiau p. Račkausko. Atrodo, kad tai gerų norų, bet silpnos valios žmogus. Čia lietuviuose girdėti įvairių nuomonių. Bet jis buvo nelemtos Atstatymo bendrovės veikėju, o vėliau tos piniginės bylos Kaune; tai, atrodo, iš anksto ne tik palaidos amerikiečių tarpe bet kokį pasisekimą aukų rinkimui, bet ir bendrai gali pakenkti visame darbe. Atsargumas reikalauja, kad jis ne tik nebūtų siunčiamas Amerikon, su bet kokia misija, bet kad jis ir nefigūruotų niekur net Kaune prie labdaringų organizacijų, nes Amerikoje negali žinoti ar jis turi kokį priėjimą prie pinigų, ar ne. Užtektų tik sužinoti, kad jis yra Vilniaus kraštui Remti komitete, kad čia pakirstų aukų rinkimą“.
Nuo kalėjimo jį išgelbėjo 1940 m. pasikeitusi situacija Lietuvoje: bolševikinė okupacija ir tarybų valdžios įvedimas. Naują santvarką Lietuvoje Karolis, visiškai suprantama, kad sutiko šiltai ir pasuko su ja bendradarbiauti (iškilių inteligentų tarpe tokių buvo ne vienas). Nauja valdžia į jį pažiūrėjo kaip į „Smetoninės diktatūros“ auką ir kaip į artimą Antano Venclovos ir Petro Cvirkos giminaitį. Tais pačiais metais įsidarbino Kauno centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju ir iki 1948 metų ten darbavosi. Vokiečių okupacijos metais išgelbėjo daug bibliotekoje saugomų leidinių nuo sunaikinimo. Nepageidaujamus nacių valdžiai autorių leidinius Karolio nurodymu bibliotekos darbuotojai išimdavo iš fondų, bet padėdavo rūsyje ir taip „užmiršdavo“ iki vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos (iš prof. T.Venclovos prisiminimų). Pats T.Venclova prisiminė, kad karo metais jis gyveno Karolio Račkausko šeimoje, nes tėvas Antanas buvo pasitraukęs į TSRS gilumą, o motiną buvo keletą mėnesių uždaryta į nacių kalėjimą. Tuo metu Karolis, turėdamas daugiau laiko, užsiėmė mažuoju Tomu mokydamas jį anglų kalbos, pasakodamas apie kitus kraštus.
1948 m. jam buvo pavestas organizuoti P.Cvirkos memorialinis muziejus, kurio direktoriumi išdirbo iki 1969 metų. Mirus poetei Salomėjai Nėriai, jis kartu su A.Venclova pirmieji pradėjo rūpintis poetės palikimu: 1946 m. Kaune surengė pirmąją parodą – Salomėja Nėris gyvenime ir kūryboje, o 1955 m. sudarė fotoalbumą Salomėja Nėris: 1904-1945. Be to, 1953 metais parengė albumą apie Petrą Cvirką. 1957 metais išleido savo kūrybos rinktinę. Tais pačiais metais K.Račkauskui-Vairui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Tai pakankamai retas atvejas, kai, buvęs aktyvus „buržuazinės Lietuvos“ veikėjas, taip tarybų valdžios pamaloninamas. Pragyventą išties spalvingą gyvenimą užbaigė 1970 m. balandžio 3 d. Kaune.
Prof. T.Venclova juokaudamas pažymėjo, jog jo senelio brolis „buvo avantiūristas, kaip ir visa mūsų giminė ir savotiškai aš pats“. Palikti K.Račkauskui-Vairui pėdsakai ne tik kultūros, bet ir politinės bei visuomeninės veiklos srityse laukia dar savo tyrinėtojų, kurie atskleis ne vieną unikalų ir reikšmingą faktą, užpildantį ir patikslinantį mūsų tautos istorijos vingiuose vis dar egzistuojančias baltąsias dėmes ir iškylančius klaustukus.
Atgal
