Asmenybės
01 29. Norėčiau pasiekt Laimės šalį...
Birutė Silevičienė
Gražu, kai žmogus gyvenime turi tikslą, eina gėrio, grožio taku, džiugina gimtinę, Lietuvą ir draugus, pažįstamus. Toks žmogus – dovana visiems ir šeimos rate neteks lieti ašarų. Nuoširdumas, pagarba ir rūpestis šalia esantiems – Juozo Elekšio kasdienybė. Jis poetas, dainų autorius, aukštos kultūros, kupinas gėrio, turintis didį žinių bagažą: istorijos, gamtos, kraštotyros patirties, medicinos žinių. Tai žmogus, kuriam viskas įdomu ir mielai gėrio lašus perduoda kitiems. Tai – tikro lietuvio siela, kuriam Lietuva yra brangiausia už viso pasaulio auksą, turtus.
Juozas daug rašo eilėraščių, dainų, susitinka su skaitytojais. Jo dalyvavimas – atgaiva širdžiai. Čia – žiūrėk ir daina nuvilnija per salę ir visi dainuoja su autoriumi.
Juozas Elekšis daug rašo straipsnių į periodinę spaudą. Daug yra rašęs apie alkoholio žalą, jo pasekmes.
Neseniai Juozas Elekšis buvo pripažintas – tapo „Vinco Kudirkos publicistinio blaivybės konkurso laureatu“. Apdovanotas diplomu.
Diplomas
„Tarptautinė rašytojų gildija“ išleido trečiąjį „Vingis“ numerį. Jame patalpina 21 kūrėjo medžiaga.
Koks būtų almanachas be Juozo Elekšio eilėraščių?
Pateikiu Juozo Elekšio prasmingus eilėraščius „Lietuvos Aidas“ skaitytojams.
Žemė
Kokia mūsų žemė graži!
Ir šaknys iš jos - Dievaži!
Tik norai per amžius visų –
pakilti aukščiau debesų.
Gal taką, kur vaikštom basi,
praminsim žvaigždžių sūkury,
nunešim ten pievas žalias,
pridengsim juodąsias skyles?..
Supilkim mėlynę dangaus
į gelmę šaltinio gilaus,
išgerkim kaip sulą beržų,
suprasim – gyvent čia gražu.
Mes keitėm madas ir mitus,
dievus net turėjom kitus.
Tik žemė tebuvo viena –
kaip meilė graži, amžina.
Norėčiau
Nelengvą gyvenimo kelią
nuėjęs toli pavargau,
bet keikdamas savo nedalią,
ilsėtis visai nemanau.
Norėčiau pasiekt laimės šalį,
užlipti į kalną aukščiausią,
patirti, ko niekas negali,
paklausti, ko niekas neklausia.
Po to jau pavirsti į dulkę
takelių Tėvynės pilkų,
ant pievos žiedelio atgulti,
linguoti su vėju kartu.
Su vėju per amžius dainuoti
vaikystės dainas vėl visas
ir tylą nakties pabučiuoti,
pravirkti su ryto rasa.
Paklausiu
Sustojęs ant protėvių tako,
šio amžiaus vardu aš paklausiu
Neris ir Vilnelė ką sako
tam bokštui ant kalno aukščiausio.
Ar mūsų istorijos sargas
dar spėja su Vilnium į koją?
Gal mūrai nuseno, pavargo?
Gal mes nebe taip bedainuojam?
Atgimusius rūmus valdovų
ar kuorai senieji pažįsta?
Kodėl susimąstę čia stovi
senatvė, branda ir jaunystė?
Tas protėvių takas per širdį
į kovą už laisvę mus vedė,
nuo kalno tą varpą išgirdę,
mes perėjom ugnį ir ledą.
Atgal
