Asmenybės
01 11. Jono Lukšės gyvenimo kelio fragmentai…
Birutė Silevičienė
Jonas Lukšė – mano kraštietis. Gimė 1940 m. Žiurlių kaime netoli Traupio gyvenvietės, Anykščių rajone. Jo tėvas Juozas nuo Subačiaus, o motina – Elena Skaržauskaitė.
Jonas Lukšė apie save man rašė:
„Dzerškiant Raudonosios armijos tankams, bet dar Nepriklausomoje Lietuvoje, augome trys vaikai: aš, sesuo Vanda ir brolis Vilius.
Tėvas prieš karą (apie 1939 m.) nusipirko apleistą vėjinį malūną, suremontavo ir dirbo jame kaip savininkas, vėliau jau kaip vedėjas.
1946 m. pradėjau mokytis keturmetėje Traupio mokykloje. Baigiau 2 skyrius. 1948 m. gegužės 22 dieną mūsų šeimą, kaip ir daugelį kitų, surinko prie kapinių tvoros ir sunkvežimiais išgabeno į Panevėžio geležinkelio stotį.
Po trijų savaičių kelionės, birželio 12 dieną, pasiekėme Užbaikalę, Buriatijos-Mongolijos ATSR, buvusi zona. Tai 1945-1948 m. buvęs japonų karo belaisvių lageris. Mes radome tiktai jų antkapinius stulpelius.
1949 m. pavasaryje nuo išsekimo ir peršalimo mirė tėvas.
1950, 1951 metais, vasaros metu, motina jau vesdavo mane į darbą. Perkėlus mūsų šeimą į kitą vietą, nuo 1952 metų nutrūko mokslai ir pradėjau dirbti kartu su suaugusiais įvairius miško ruošos darbus.
1956 m. TMP punkte susipažinau su atvykusiu diplomuotu dailininku. Ši pažintis man buvo labai reikšminga. 1957 m. rudeniop sugrįžome į Lietuvą, o labai mažai betrūko, kad būtume patalpinti vaikų namuose, kaip motina nepajėgianti mus išmaitinti.
Dėl to, kad buvo smarkiai pažeista gimtoji kalba ir, neradęs tinkamo darbo, į kolūkį eiti dirbti atsisakiau kategoriškai.
Su Broniumi Sadausku išvažiavome į pelkėtąją Tundrą, Tomsko sritį.
Dabar šiame krašte veikia galingos naftos ir dujų verslovės, o tuo metu buvo menkai išvystyta miško pramonė: didžiulės pelkės, kraštą šukavo daugybė ekspedicijų. Grėsė tarnyba sovietų armijoje šiauriniuose rajonuose. Sugrįžau į Lietuvą, vos neįsidarbinau Klaipėdos laivyne. Per pažįstamus radau darbą Ukmergės kelių statybos ruože – statėme tiltus.
Labai troškau mokytis. Turint 4 klasių išsilavinimą ir nesant arti vakarinės mokyklos, mokslus teko atidėti. Rožinė svajonė – dailės mokykla Kaune, bet reikėjo įveikti 7 klasių išsilavinimo barjerą.
1960-1963 m. tarnyba sovietų armijoje Baltarusijoje. Kaip nekeista, čia pavyko įstoti į Maskvos dailės universitetą ir baigti 6-ąją klasę.
Kubos krizė, vos nesukėlusi 3-ojo pasaulinio karo, pakoregavo mano sugrįžimo laiką. Su grupe karių išvykau į Kaukazą (jaunystėje čia mano tėvas tarnavo) į naftos ir energetikos pramonės milžines – Baku, Krasnovodską, Grozną... ir netrukus vos neatsidūriau Artimuose Rytuose.
1964 m. rudenį, jau Kaune, dirbau vienoje statybos įmonėje ir mokiausi Maskvos universitete, rusų mokyklos 8-oje klasėje, meno mokykloje – viskas vienu metu.
1965 m. įstojau į taip trokštamą Taikomosios dailės technikumą. Meno mokyklos užbaigti 4 kursai taip pat ir Maskvos dailės neakivaizdinės studijos tapo nebereikalingi.
Po metų įstojau į Dailės institutą, turintį architektūrinį profilį, vakarinį skyrių, nes dieną reikėjo dirbti.
1978 m. perėjau dirbti į Kultūros paminklų apsaugos inspekciją architekto pareigose.
Kadangi mėgau istoriją, domėjausi mokslu ir kraštotyra, žavėjausi restauratoriais ir jų darbais, buvau dailininku-apipavidalintoju. Šios savybės leido sėkmingai dirbti architektu kultūros paveldo srityje.
Komunistinė sistema nemėgo svetimos istorijos, o restauracijos darbe be senovės istorijos žinių negalima išsiversti. Šis darbas buvo gana atidžiai sekamas partijos ideologų ir KGB. Dabar galima pasakyti: Dievo apvaizda globojo, o kiek žmonių nukentėjo, tarp jų ir mano buvęs viršininkas.
Dalyvaujant Kultūros plėtojimo ir istorinės atminties išsaugojimo klube, atkurtame Kauno anykštėnų klube, bendradarbiauju su Genocido centru, palaikau ryšius su Maskvos Memorialu, kartais parengiu istorinę – vizualinę medžiagą renginiams, mokykloms – tai visuomeninė veikla, kartais parašau į spaudą“.
Esu dėkinga likimui kad man teko garbė pažinti Joną Lukšę, kai Traupio parapijoje buvo šventinamas 17-os žuvusių partizanų memorialas,
Traupio Kultūros namuose kabėjo stendai su žuvusių partizanų aprašymais bei nuotraukomis, kurios vėliau kabojo Traupio bažnyčioje. Tai – Jono Lukšės surinkta ir įprasminta istorija. Jis žadėjo išleisti knygą, o gal albumą, bet tam reikia laiko.
Vėliau mes susitikdavome per mano knygų pristatymus Traupyje arba Vilniuje, kai Jonas atvažiuodavo su reikalais.
Jonas Lukšė – kupinas energijos ir veiklos. Nors gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas, bet kibo į gyvenimą, siekė žinių ir pasiekė užsibrėžtą tikslą. Tai liudija jo biografijos fragmentai, atlikti darbai, jono Lukšės darbais gėrisi kraštiečiai, piešiniais, kurie atliekami Lietuvos gerovei, žmonių supratingumui.
Dėkoju autoriui – Jonui Lukšei už atsiųstą man „Kauno miesto Aleksoto seniūnijos istorinių ir kultros paveldo statinių Piešiniai“ knygą. Tai puiki knyga: istorinė, mokomoji. Ji pravers ir istorijos dėstytojams, moksleiviams, studentams. Čia ir dailininkai turės kur akis „paganyti“.
Tai ir gidams praverstų, kai atvyksta ekskursantai aplankyti kauną. Tai naujas ir puikus maršrutas į Aleksotą. Puikus ir gražus Aleksotas yra mano akyse, nes Kaune pragyvenau 5 metus. manau, kad turėdama šią kraštiečio kruopštaus darbo knygą, žemėlapį, vasarą apsilankysime su šeima.
Tai graži dovana Kauno miestui, kraštotyrininkams, architektams. Tai pamoka ir paskatinimas kitų miestų architektams bei Vyriausybei, kultūros ministerijai.
O kad padaryti gerai darbą: yra paprasta formulėLgal kiek panaši į lazdą šlubiui) J.L.
Jonas Lukšė rašė:
„Tikslas=mintis – kalba – kūryba - darbas=Rezultatas“. Tai nuoseklus darbas nuo sumanymo iki užbaigimo. Jeigu nors vienas dėmuo iškrenta arba supainiojama jų seka – rezultatą, geriausiu atveju, nukelsi į ateities viziją, o realiausiai – vakaras bus be vakarienės“.
Džiaugiuosi Jono Lukšės pasiektu tikslu, puikiais piešiniais, kurie nebus užmiršti, bet skatins ateinančias kartas eiti Jūsų pėdomis. darbą atlikote kruopščiai ir su meile,manau, vakarus užpildys gėris ir pokalbiai prie vakarienės stalo su kolegomis arba gražiame šeimos rate.
Lauksime Naujų, Gražių Jūsų darbų!
Atgal
