Asmenybės
01 04. Lietuvos gydytojų sąjunga pagerbė savo kolegas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2012 m. pabaigoje Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) išleido knygą – albumą „Atminties ženklai gydytojams“, skirtą jau į Amžinybę iškeliavusiems nusipelniusiems Lietuvos gydytojams, kuriems pastatyti atminties ženklai: jų vardu pavadintos gatvės, institucijos, ambulatorijos, atidengtos memorialinės atminimo lentos, paminkliniai akmenys, skulptūros, biustai, antkapiniai paminklai.
Pratarmėje LGS prezidentas Liutauras Labanauskas rašo: „Su meile ir pagarba atsiliepia apie mus pacientai. Gydytojo profesija nuo amžių buvo gerbiama. Lietuvoje didžiausią inteligentų dalį sudarė gydytojai. „Jo neužmirštamų nuopelnų ir labdarybės vargingiausiems atminimui“ – tokia paminkline lenta Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje įamžintas žymaus vilniečio, medicinos daktaro, talentingo chirurgo, pasiaukojančio gydytojo, garsėjusio labdara ir teisingumu, gero medicinos pagalbos visiems Vilniaus gyventojams organizatoriaus Ipolito Jundzilo vardas. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines. Dar iki 1918 m. vasario 16-osios gydytojai atliko didžiulį pasiaukojamą darbą žadinant, brandinant tautą. Gydytojas Vincas Kudirka čia suvaidino nepaprastą vaidmenį. Jo leidžiamas „Varpas“ budino Lietuvą. Jo bendraamžiai gydytojai Kazys Grinius, Rokas Šliūpas, Petras Avižonis, Jonas Šliūpas, Dominykas Bukontas, sorbų kilmės mokslininkas gydytojas Jurgis Zauerveinas, Vincas Pietaris. Jau nekalbant apie daktarą Joną Basanavičių, kurio vaidmuo nepaprastai didelis. Ne veltui jis vadinamas Lietuvos Atgimimo patriarchu... Paminklais, memorialinėmis lentomis įamžinta įvairių kartų gydytojų profesinė ir visuomeninė veikla, jų siekiai vystant ir gerinant šalies sveikatos apsaugą“.
176 puslapių knygoje – albume abėcėlės seka pristatyti 68 gydytojai. Apie kiekvieną pateikta biografinių žinių (literatūros šaltiniai nurodyti knygos gale p. 168–174). Tekstų autoriai: prof. Liutauras Labanauskas (Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas), Aistė Sivakovaitė (Lietuvos gydytojų sąjungos sekretoriato vadovė), Ieva Radavičiūtė (Paveldosaugos magistrė), Kazimieras Valius (Lietuvos Gydytojų sąjungos laikraščio „Gydytojų žinios“ vyr. redaktorius), Anelė Emilija Mežeivaitė (bibliotekininkė – bibliografė), Lina Jakubaitienė (Lietuvos gydytojų sąjungos Profesinės kvalifikacijos tobulinimo koordinavimo vadovė).
Gydytojo Vaitoškos dukros džiaugiasi albumu, kuriame vietos skirta ir jų tėveliui gydytojui Ignui Vaitoškai. Kairėje Virginija Pedišienė, dešinėje – Salvinija Jonikienė. Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Informatyvų biografinį aprašą – tekstus apie gydytojus papildo spalvotos nuotraukos (jų per 150), kuriose matome gydytojams pastatytus paminklus, paminklines lentas, kitus atminimo ženklus. Tenka tik apgailestauti, kad nenurodytas unikalių nuotraukų autorius ar autoriai (tiesa, prie kelių nuotraukų yra paminėta, kad jos paimtos iš įvairių archyvų).
Kupiškėnams, o ypač skapiškėnams itin džiugu, kad tarp garbingų gydytojų albume skirta vietos ir ilgamečiam Skapiškio gydytojui Ignui Vaitoškai (1909 11 07–1983 12 22) (p. 157–158). Kazimiero Valiaus parengtą straipsnį (literatūros šaltinių sąraše nurodyta ir šio straipsnio autorės pavardė) iliustruoja dvi nuotraukos: 2009 m. lapkričio 7 d., minint gydytojo I. Vaitoškos 100-ąsias gimimo metines paminklinės lentos atidengimas prie Skapiškio miestelio ambulatorijos ir pati paminklinė lenta „Skapiškio Igno Vaitoškos ambulatorija“. Po pastarąja nuotrauka albume įrašas: „Gydytojos Dalios Vasiliauskaitės iniciatyva Skapiškio ambulatorijai suteiktas Igno Vaitoškos vardas“.
Skapiškyje prie koplytstulpio Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Iš dešinės: Gydytoja Dalia Vasiliauskaitė, kurios iniciatyva Skapiškio ambulatorijai suteiktas Igno Vaitoškos vardas, straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė ir mokytoja Stasė Mažeikytė, surinkusi gausybę parašų, kurie buvo itin svarbūs Skapiškio ambulatorijai suteikiant Igno Vaitoškos vardą
Albume (p. 97–99) vietos skirta ir iš Kupiškio valsčiaus Šileikiškio kaimo kilusiam gydytojui, akademikui Pranui Mažyliui (1885 01 24–1966 02 28) bei gydytojui akušeriui – ginekologui Povilui Vanagui (1919–2003), kurio tėvai, 1921 m. grįžę į Lietuvą iš JAV, apsigyveno Kupiškyje (p. 151).
Kalbant apie gydytojo I. Vaitoškos atminties įamžinimą Skapiškyje būtų labai gražu, jei nebūtų nuošalyje palikta mokytoja Stasė Mažeikytė, tiek daug nuveikusi (visus agitavusi ir rinkusi parašus), kad gydytojos Dalios Vasiliauskaitės pradėtas darbas, Skapiškio ambulatorijai suteikti Igno Vaitoškos vardą būtų įgyvendintas. Tačiau tą puikiai žino visi skapiškėnai, o mokytoja Stasė Mažeikytė, atlikdama ir kitokius didžiulius darbus, visada stengiasi likti nuošalyje, tačiau nusipelno visų didžiulės pagarbos.
Gydytojo Igno Vaitoškos atminties įamžinimas knygoje albume, skatina artimuosius paskubėti palikti jo – gydytojo Igno – atminimo ženklus (koplytstulpį ar kryžių) Skapiškyje prie jo statytų namų, kuriuos laukdamas, kad sovietai pokaryje gali nacionalizuoti – nusprendė padovanoti tarybų valdžiai ir parašė dovanojimo raštą. Valdžios atstovai ilgai svarstė tokį neįprastą dokumentą ir nutarė: „Apgaus mus tas Vaitoška...“ ir parašė oficialų atsakymą: „Dovaną priimti atsisakome“. Tada gydytojui tapo drąsiau: namai nebebus nacionalizuoti, o jo gausi šeima gal išvengs Sibiro. O Sibiras tikrai grėsė, mat gydytojas tris kartus vyko pas atvira tuberkulioze sergantį partizaną Puziną. Tai tapo žinoma saugumui ir KGB ne kartą gydytoją kvotė, bet matyt, stribų moterys, turėjusios sergančių vaikų, perkalbėjo vyrus, kad jo neliestų – perdaug geras gydytojas buvo Ignas Vaitoška.
Gydytojas Ignas Vaitoška su žmona skapiškiete akušere Kotryna Jurgelionyte –Vaitoškiene (1911 12 21–2007 11 07) išaugino 4 vaikus: trys iš jų (Aleksandras, Virginija Pedišienė ir Salvinija Jonikienė) pasirinko tėvų specialybę – tapo medikais, tik vyriausias sūnus Ignas Vaitoška tapo pedagogu.
Knygos – albumo pratarmė užbaigiama itin prasmingai: „Iš šiandieną gydytojai dirba atiduodami save kenčiančiam žmogui. Ar tai ne pasiaukojimas? Ar tai ne auka Dievui ir Tėvynei? To nereikėtų pamiršti...“ Reikia pasidžiaugti, kad šis leidinys ne tik neleis pamiršti gydytojų, bet net ir tikėti, kad ne vieną paskatins įvairiomis formomis įamžinti savo artimuosius ar pažįstamus...
Atgal
