Asmenybės
Vilniaus pilių riteriui ir metraštininkui – 80
2011 01 22
Irena Tumavičiūtė
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai savo trečiąjį sezoną pradėjo įspūdinga švente – sausio 19-osios vakarą pilnutėlėje Renesansinėje audiencijų salėje įvyko turiningas kultūros vakaras, skirtas dr. Kazio Napoleono Kitkausko 80-mečio jubiliejui.
Dr. Kazį Napoleoną Kitkauską, kurį kolegos ir bičiuliai vadina tiesiog Napaliu, puikiai pažįsta ir mūsų laikraščio skaitytojai. Ypač įsiminė jo straipsniai, susiję su Žemutinės pilies tyrinėjimais, įvairiais Valdovų rūmų atstatymo klausimais.
Susirinkusiuosius senosios muzikos garsais nudžiugino Ina Baublytė.
Su jubiliato darbais ir plačiašake veikla svečiai galėjo susipažinti spalvingai išleistoje programoje.
Dr. K.N. Kitkauskas gimė 1931 m. sausio 5 d. Molėtų rajone, Antadurių kaime, mokėsi Skudutiškio ir Kuktiškių mokyklose, Utenos gimnazijoje. 1947 m. gruodžio 6 d. jis kartu su kitais šešiais gimnazistais buvo suimtas ir, sukurpus bylą, pagal 58 str. už antitarybinę veiklą nuteistas 10 metų gulago. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą 1954 m. 1960 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. 1980 m. apsigynė architektūros mokslų daktaro disetraciją „Vilniaus Žemutinės pilies architektūros raida“.
Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas apžvelgė svarbiausius jubiliato darbus ir visuomeninę veiklą. Dr. K.N. Kitkauskas yra vienas iš žymiausių ir kompetentingiausių lietuvių architektų-restauratorių bei inžinierių-statybininkų, Lietuvos architektūros tyrinėtojų ir istorikų, architektūrinio paveldo objektų restauravimo ir atkūrimo specialistų, paminklosaugininkų, kultūrininkų ir visuomenininkų. Greta mokslinio ir praktinio architekto-restauratoriaus darbo dr. K.N. Kitkauskas puikiai valdo plunksną, yra vienas iš produktyviausių architektūros istorijos tyrinėtojų. 1989 m. už studiją „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“ jam paskirta Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno premija, jis apdovanotas dviem Gedimino medaliais. Už nuopelnus Vilniui apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu.
Įžanginiame žodyje dr. Vydas Dolinskas pažymėjo, jog Kazys Napoleonas Kitkauskas iš Lietuvos valdovų perėmė estafetę ir toliau dalyvauja Valdovų rūmų atkūrimo ir išpuošimo procese. Jis ne tik vadovavo Lietuvos valdovų rezidencijos, kurioje kelis šimtmečius sprendėsi visos Europos likimas, tyrimams ir atkūrimui, bet ir tebėra Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas.
Jubiliatas dėkojo susirinkusiesiems ir pasidalijo mintimis kvietime žadėta tema – apie Vilniaus pilių praeitį bei ateitį. Tarsi kaleidoskope sukosi vaizdai iš 50 metų gyvenimo ir darbų restauratorių šeimoje. Kaip visada, kalbėtojas žavėjo nesuvaidintu nuoširdumu ir kuklumu. Nė karto nepasakė „aš“, visur buvo „mes“: „Tyrėme Katedros požemius, prasidėjo Atgimimas, /…/ kristalizavosi mintis: „Imsim ir atstatysim rūmus“. Pasidžiaugė, kad restauratorių organizacijoje visus pokario dešimtmečius buvo daug šviesių žmonių.
22 architekto ir restauratoriaus gyvenimo metai buvo susieti su Valdovų rūmais. Vilniaus Žemutinės pilies reikšmę dr. K.N. Kitkauskas apibūdino su jam būdingu pasididžiavimu nacionalinėmis vertybėmis: „Šv. Onos bažnyčia yra gotikos perlas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra baroko perlas, o Vilniaus Žemutinė pilis – Vilniaus perlas. Ją už Lietuvos pinigus sukūrė Lietuvos žmonės“.
Kalbėdamas apie ateitį, jis pateikė Krokuvos pavyzdį: „Kai lenkai Vavelio pilį atgavo iš austrų 1905 m., ji turėjo tik sienas. Mes pastatėme sienas. Turėsime istoriją dar gilinti, parodyti jaunajai kartai“.
Vydas Dolinskas priminė jubiliato, kaip LDK valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinio vadovo, darbus, pasidžiaugė, kad per dvejus metus rūmai susilaukė 60 tūkst. lankytojų (kartu su renginių dalyviais).
Apie darbus, kurie suvedė su K.N. Kitkausku, kalbėjo daugybė prelegentų.
Doc. Evaldas Purlys atkreipė dėmesį į K.N.Kitkauską kaip į metraštininką. Pabrėžė jo nuopelnus kasinėjant Biržų pilies teritorijoje, sukuriant Biržų pilies tilto projektą.
Žibartas Simonaitis pažymėjo, jog K.N. Kitkausko surinkta medžiaga ir publikacijos pasitarnavo ir kitų Lietuvos pilių tyrinėjimui ir restauravimui.
Architektas restauratorius Romanas Jaloveckas teigė, jog Napoleono Kitkausko moto yra pateisinti žmogaus gyvenimą žemėje. Jo gyvenimas rodo, kaip mokam mylėti savo Tėvynę, kultūros paveldą. Ypač dėkojo jubiliatui už jo nuoširdumą ir kuklumą – dirbdami dirbtuvėse, restauratoriai net nežinojo, kad jų kolega buvo lageryje.
Architektė restauratorė Alina Samukienė, K. N. Kitkausko mokinė, kalbėjo apie didžiulę savo mokytojo įtaką visai grupei.
Nuo 1992 m. dr. K. N. Kitkauskas vadovauja K. Donelaičio draugijai. Tad Lietuvos bardu vadinamas aktorius Tomas Vaiseta, Respublikos nusipelnęs artistas, pirmasis ir vienintelis Kristijono Donelaičio kūrinių skaitymo konkurso laureatas, iškilmingais žodžiais nusilenkė Napoleonui Kitkauskui, dėkodamas už jo darbus, už tai, kad sukauptais dvasiniais turtais dalijasi su visais, skleisdamas juos plačiajai visuomenei, ir „įteikė“ jubiliatui, nudžiugindamas ir visus susirinkusius, „puokštę iš Donelaičio kūrybos“.
Būrų dainiaus posmus, kurie, interpretuojami talentingo menininko, kėlė naujam gyvenimui kalnus ir klonius su visais gyviais tarsi stebuklingos pavasario gamtos personažus, aktorius parinko taip, kad nejučiomis girdėjosi lyg ir mūsų gerbiamo jubiliato neverbalizuota gyvenimo išmintis: juk visa jo veikla ir gyvenimas tarsi bylotų: “Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom./Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus/... Nės be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo“.
Apie tą „trūsą‘ kalbėjo visi prelegentai.
Lietuvos valstybinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys papasakojo apie bendradarbiavimą su K.N. Kitkausku, kuris prasidėjo 1967 m., kai Katedrai (tuomet paverstai paveikslų galerija) gelbėti nuo deformacijų buvo užsakytas tyrimo projektas, kuriam vadovavo gerbiamas jubiliatas. Susirinkusieji išgirdome, kokį „katorgos, galeros darbą“ Katedros požemiuose ne vienerius metus dirbo K.N. Kitkauskas. Prelegentas priminė bendrus darbus Tolminkiemyje, ypač tvarkant K. N. Kitkausko restauruotą pastoratą.
Habilituotas daktaras Vytautas Urbanavičius papasakojo, kaip 1967 m., kai jis vadovavo Lietuvos pilių centrui, K.N.Kitkauskas kartu su A.Tautavičiumi ištyrė Tolminkiemo bažnyčios liekanas. Bažnyčia buvo atstatyta pagal K.N. Kitkausko projektą. Interjerui medžiagos nebuvo. Projektuojant jį reikėjo žinių ir nuovokos. Kai vėliau buvo gauti piešiniai, paaiškėjo, kad K.N. Kitkauskas nė centimetru nebuvo nukrypęs nuo originalo. Tai pamatę net vokiečiai aiktelėjo.
V. Urbanavičius su jam būdingu nepakartojamu humoro jausmu palinkėjo jubiliatui, jei jis pasiryžtų peržengti 100 metų ribą, neprarasti darbingumo. Po to parodė savo parengtą filmą apie Donelaičio palaikų likimą „Sugrįžimas“.
Išvydome už širdies griebiančius vaizdus, kaip 1967 m. vasarą Tolminkiemio kriptoje buvo rasti Donelaičio palaikai, vėliau 12 metų jie „ilsėjosi“ Vilniuje. Žiūrėjome į senus kadrus, klausydamiesi jaudinančio diktoriaus teksto, kaip mašinų virtinė su Donelaičio palaikais be iškilmių pervažiavo per Lietuvą ir grįžo į namus, kuriuose mirė pasaulinio garso poetas.
Po to renginio vedėjas pakvietė paminklosaugininką profesorių Joną Glemžą apibendrinti pasisakymus.
Prelegentas prisiminė pirmąjį susitikimą su jubiliatu: iš lagerio grįžęs jo tėvas vieną dieną supažindino su jaunuoliu, kurį gelbėjo Mordovijos lageryje. Antrą kartą abu susitiko prieš 50 metų Mokslinėse restauracinėse dirbtuvėse.
Pabrėždamas K.N. Kitkausko kūrybingumą ir darbštumą, prelegentas priminė svarbesnius pirmuosius jo darbus, ypač vertindamas Kauno rotušės medinių sijų pakeitimą – tai buvo unikalu paminklosaugoje.
Kalbėdamas apie K.N. Kitkausko darbus Tolminkiemyje, J. Glemža pabrėžė, jog jubiliatui pavyko rasti Vokietijoje gyvenančių Donelaičio giminių, užmegzti su jais ryšius ir sudominti Donelaičio palikimo puoselėjimu.
Ypač dideliu indėliu į Lietuvos architektūros istoriją profesorius laikė Žemutinės pilies ir Katedros mūrų istorinės raidos ištyrimą. Apibendrindamas K.N. Kitkausko veiklą, J. Glemža teigė, jog jubiliatas pasižymėjo ypatinga architektūrine nuovoka ir yra vienintelis restauratorius, kuris savo darbus vainikuoja spausdintais darbais. Tai, kad kartu su žmona, dr. Laima Kitkauskiene, parašė anglų – lietuvių kalbų architektūros žodyną, jau yra šeimos darbas.
Po to prasidėjo sveikinimų maratonas. Ypač jaudinančią kalbą bendraklasių vardu pasakė geologas dr. Grigelis, priminęs K.N. Kitkausko suėmimo istoriją ir išsaugotas klasės tradicijas.
Buvo perskaityti Lietuvos valstybės vadovų sveikinimai. Naujų kūrybinių sumanymų, ištvermės linkėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Už tikrų vertybių puoselėjimą ir įspūdingą šviečiamąją veiklą dėkojo premjeras Andrius Kubilius, prie dovanoto laikrodžio pridėjęs žodžius: „Tikime, kad šis laikrodis Jums padės skaičiuoti darbų laiką“. Ministras Arūnas Gelūnas dėkojo už mokslines įžvalgas, linkėdamas atradimų džiaugsmo, artimųjų supratimo.
Valdovų rūmai dėkojo už nuoširdų bendradarbiavimą ir paskelbė dr. Kazį Napoleoną Kitkauską Valdovų rūmų muziejaus garbės nariu.
Direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė pažymėjo, jog jubiliatui būdingi istorinės riterystės bruožai – jis yra orus ir ištikimas. Linkėdama polėkio, kuris puošia visus jo darbus, įteikė dovaną – Nacionalinio muziejaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų išleistą dr. Kazio Napoleono Kitkausko publikuotų darbų ir darbų apie jį bibliografiją. 65 puslapių knygutėje – daugiau kaip 300 darbų, jo veiklai įvertinti – 150 darbų.Bibliografiją parengė Inga Vaitekūnaitė. Išsamioje knygos įžangoje su dramatišku jubiliato gyvenimu, plačiašake visuomenine veikla ir nuveiktais darbais supažindina dr. Vydas Dolinskas. Priede pateiktas solidus Kazio Napoleono Kitkausko svarbesnių projektų, skirtų nekilnojamų kultūros vertybių tvarkymui, sąrašas.
Šių eilučių autorė, kaip gidė ir vertėja, galėtų paliudyti, kaip garbusis jubiliatas negailėdamas laiko paprašytas atsikeldavo nuo darbo stalo ir besidominčius užsieniečius pasitikęs nuoširdžia kitkauskiška šypsena, gražia vokiečių kalba prakalbindavo istorinius akmenis ir mūrus. Reikia tikėtis, kad nuoširdūs turistų plojimai, kuriais jie atsisveikindami dėkodavo jubiliatui, jam suteikdavo pozityvių emocijų.
Renesansinėje salėje garbųjį jubiliatą sveikino buvę kolegos, Pilies draugijos nariai, Amerikos Tautos fondo, Lietuvos kultūros fondo, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto atstovai.
Nuoširdžiausi visų susirinkusiųjų linkėjimai suskambo „Ilgiausių metų“ posmuose.
Kartu su visais sveikinusiais linkime dr. K.N. Kitkauskui naujų reikšmingų studijų ir tariame multos annos faustos, felices!
Atgal
