Asmenybės
10 12. Skapiškio zakristijonas Paulinas Kaluina: audimo raštų kūrėjas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
„Lietuvos Aide“ (2012. Rugsėjo 22. Nr. 217, 218, 219. P. 8) buvo apžvelgtas Paulino Kaluinos kelias iš gimtojo Palaidžios kaimo (Biržų r.) į Skapiškį (Kupiškio r.). Buvo užsiminta, kad svarbiausi zakristijono P. Kaluinos darbai – audimo raštų kūrimas. Tad kyla klausimas – iš kur vyrui, nemokančiam austi, kilo noras kurti audimo raštus – juk kiekvienam raštui reikalingi tikslūs piešinių apskaičiavimai...
Pasirodo, tai močiutės, mamos bei sesers darbų įtaka. O mama tapo žinoma audėja, parodų dalyvė...
Audėja Kazimiera Kaluinienė
Dar Palaidžios kaime milą audė Paulino Kaluinos močiutė. Tačiau staklės buvo gana senos, tai Paulino tėtės sesuo P. Lapėnienė atidavė naujas stakles. Paulino motina, įstojusi į kolūkį, kirpo avis, atliko kitus darbus, tad sėdėti prie staklių mažai likdavo laiko. Tik išėjusi į pensiją, galėjo visą laiką skirti audimui. Ausdavo ir žiemą, bet mažiau, nes per šalčius šaldavo kojos. Kai vyresnė Paulino sesuo Akvilė pradėjo megzti raštuotas pirštines, brolis Paulinas ėmė jai piešti raštus. O žinios apie Kazimieros Kaluinienės išaustas raštuotas lovatieses (kapas) plačiai pasklido.
1967 m. vidurvasarį Kvetkų pirmininko žmona atvažiavo pas audėją Kazimierą Kaluinienę ir pasakė, kad Biržuose rugsėjo mėnesį bus tautodailės paroda ir pasiūlė nuvežti jos darbų. Buvo paimtos trys kapos.
Už dalyvavimą jubiliejinėje parodoje Kazimiera Kaluinienė 1967 m. rugsėjo 16 d. gavo Biržų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus Garbės raštą.
Po parodos Biržuose dvi kapas sugrąžino, o vieną pasiliko kitoms parodoms. Ją įkainavo 40 rublių ir, pasakė, kad ši kapa bus vežama į parodą Maskvoje, o vėliau galbūt ir į užsienį. Po parodų – sugrąžins, o jeigu bevežiojant netikėtai dingtų, bus išmokėti pinigai. Užsiminta, kad galima pinigus pasiimti ir dabar. Tad Paulinas nutarė kapą parduoti. Pinigus atsiuntė iš muziejaus Vilniuje.
Tų pačių metų rudenį Paulinas, klausydamas radijo laidą iš Vašingtono, išgirdo, kad Čikagoje vyko tautodailės paroda ir buvo pasidžiaugta, kad iš Biržų rajono gauta viena kapa. Nors pavardė ir nebuvo paminėta, Paulinas suprato, kad čia jo motinos darbas.
Pirmieji Paulino piešiniai
Žavėdamasis motinos darbu, Paulinas vis stebėjo, o vėliau, motinai audžiant, pradėjo piešti. Piešimui akstiną davė kaimynė. Kartą kaimynė paprašė Paulino motinos parodyti, kaip veriamas keturnytis. Sūnus irgi atidžiai žiūrėjo. Keturnytį moterims išgyrus, Paulinui kilo mintis, kad galima būtų padaryti ir aštuonnytį suvėrimą. Pabandė tą suvėrimą apskaičiuoti ir nupiešti.
Skapiškio bažnyčios šventoriuje prie Liurdo ir kan. Nikodemo Kasperiūno kapo. Iš kairės: Henrikas Jaseckas, Paulinas Kaluina, Elenutė Stuokienė, Jonas Uziela, Bronė Adomavičienė ir Stasė Šlapelienė
Taigi pirmąjį raštą nupiešė 1975 m. – nuo tada ir kuria audimo raštus. Pirmas piešinys – aštuonnytis (10 pakojų). Tik sūnaus raginama motina jį suvėrė. Po dviejų metų nupiešė šešianytį (tačiau likosi irgi palaidi siūlai), o dar po kelių metų – keturnytį – suvertą ant aštuonių, tad nebeliko palaidų siūlų. „Tokie audiniai, - sako Paulinas, - labai gerai rankšluosčiam“.
Sugalvojo prie keturių pakojų pritaisyti daugiau – iki dešimties. „Atsimenu, kad man labai patiko sesers numegztų pirštinių raštas, panašus į rožytę, – kalba Paulinas. – Tai tą patikusią rožytę ir į audimo raštą įdėjau. Kol mama įprato austi mano raštus, tai pirmomis dienomis nedaug teišausdavo“.
Paulinas ir pats mėgino austi, tačiau jam sunkiai sekėsi, be to, turėjo ir savo darbo – intensyviai taisė batus, buvo jau išgarsėjęs kaip sąžiningas šiaučius, tad visi jį gyrė, o batus veždavo ir iš tolimų vietų, mat tada naujų batų buvo sunku gauti, be to jie buvo labai brangus.
Pastangos publikuoti raštus
Nupiešęs 160 raštų Paulinas susirūpino, kad juos turi pamatyti ir audėjos. Pradėjo galvoti apie knygos išleidimą. Paskambino į „Valstiečių laikraščio“ redakciją. Čia jam pasakė, kad knygos išleisti negali, tačiau keletą raštų atspausdins. Rimantas Urbonas „Valstiečių laikraštyje“ (2000. Lapkričio 4. Nr. 88. P. 5) išspausdino straipsnį „Audimo raštų kūrėjas“, su P. Kaluinos ir jo sukurtų raštų nuotraukomis. Straipsnyje rašoma: „Parodyti audimo raštų Paulinas gali ne tik savo piešiniuose. Jis turi atrinkęs ir lovatiesių iš motinos palikimo“.
Apie P. Kaluinos darbus rašė ir Almantas Šakys „Unikalių raštų kūrėją maitina nepatvarūs batai“ („Panevėžio rytas“. 2004. Vasario 14. Nr. 37. P. 4).
Pasirodžius straipsniams periodikoje P. Kaluina 2001 m. sausio 10 d. gavo laišką iš Janinos Vilčinskienės (Ignalinos r. Pupiškės k.). Ji prašė aprašyti suvėrimus, nes laikraštyje – piešinyje – jie neaiškūs.
Paulinas Kaluina su 2004 m. išleista knyga „Meilė motinai – audimo raštuose“ ir naujais audimo raštų piešiniais. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
2002 m. vasario 27 d. laišką Paulinui parašė Julė Trasikienė (Daržiškių k., Antašava), kuriame džiaugiasi jai patikusiais publikuotais raštais, norėtų išsiausti, bet nežino, kaip suverti. O laišką baigia taip: „Labai dėkoju jums kūrėjau“. Po kurio laiko ji su dukra, apsilankiusios Skapiškyje, nusipiešė keletą raštų.
Tad Paulinui brendo mintis išleisti knygą. Tuometinio Kupiškio rajono mero Leono Apšegos sekretorė pasiūlė paskambinti į Uteną. Jie pažadėjo atvažiuoti, o vėliau pasakė, kad bus labai daug darbo, tad brangiai kainuos. Tačiau informaciją perdavė į Vilnių. Lietuvos dailės muziejaus, Liaudies tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja Dalia Bernotaitė – Beliauskienė matyt konsultavosi su Kupiškiu. Atvažiavo atsakingi darbuotojai iš Utenos, Vilniaus, Kupiškio...
Atvykusieji pasakė: „Kai važiavom, netikėjom, tiek pamatysią: juk vyras ir austi nemoka, ką jis galės parodyti...“
Knyga „Meilė motinai – audimo raštuose“
2004 m. pasirodė knyga „Meilė motinai – audimo raštuose“. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kupiškio rajono savivaldybės taryba (Kupiškio meras L. Apšega knygos leidybai išskyrė 5000 lt.). Pagal knygoje pateiktus 195 šešianyčių ir aštuonnyčių raštų piešinius galima išausti 280 raštų.
Pratarmę knygai „Meilė motinai – audimo raštuose“ parašė Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja Dalia Bernotaitė – Beliauskienė, tekstą „Paulino raštai“ – tautosakininkė Gražina Kadžytė, o Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė apžvelgė P. Kaluinos biografiją „Raštų kūrėjas Paulinas Kaluina“. A. Jonušytė rašo: „Ilgus amžius lietuvių tautos materialinei kultūrai didelės įtakos turėjo audėjos ir jų kūryba. Išaustų drobių raštai stebino technikos sudėtingumu ir kruopštumu, formų išdėstymo įvairove. Audinio paskirtis nulemdavo skirtingą jo formą ir savitą raštų kompoziciją“.
Knygos pristatymas vyko „Pienių pūko“ festivalio metu 2005 m. gegužyje Skapiškio bibliotekoje, apie tai rašyta „Kupiškėnų mintyse“ (Gaila Matulytė „Vyriškų rankų prisilietimas prie audimo raštų“, 2005. Gegužės 24. Nr. 61. P. 3).
2006 m. gegužės 19 d. „Pienių pūko“ festivalio metu, Kupiškio rajono savivaldybės meras Leonas Apšega Paulinui Kaluinai pasirašė Padėkos raštą „už motinos audimo raštų atkūrimą ir jų publikavimą knygoje „Meilė motinai – audimo raštuose“. Įteikta ir knyga „Keliai veda Kupiškin“ su specialiu mero pasveikinimu: „Mielam Paulinui Kaluinai. Jūs padarėte sunkiai suvokiamą, nuostabų darbą, sudėtą į knygą „Meilė motinai – audimo raštuose“. Manau, tai analogo neturintis leidinys ne tik Lietuvoje. O ši knyga „Keliai veda Kupiškin“, kurioje aprašytas ir Skapiškio kraštas, tegu būna mano padėkos ženklas Jums už labai labai kruopštų darbą, mūsų visų Mamų, Močiučių ir Prosenelių, ne vieną dieną ir naktį praleidusių audimo staklėse kuriant raštuotus audinius, kuriais mes negalime atsigėrėti ir atsidžiaugti, pagerbimą. Sėkmės ir sveikatos Jums linki Kupiškio rajono meras Leonas Apšega. 2006 m. gegužės 19 d.“
Paulino Kaluinos darbais domisi moksleiviai
Nuo 2010 m. pavasario Skapiškio vidurinė (nuo 2012 m. rudens – ji tik pagrindinė) mokykla (direktorė Birutė Zaborskienė) pradėjo organizuoti rajonines mokinių konferencijas, skirtas savo krašto istorijos gilesniam pažinimui, iškelti čia dirbančius žmones, kaip pavyzdį jaunimui. Pirmajai rajoninei konferencijai „Žymūs Kupiškio krašto žmonės“, tarp daugelio pranešimų Skapiškio vidurinės mokyklos aštuntokės Živilė Bugailiškytė ir Justina Stukaitė (mokyt. Regina Stanienė) 2010 m. birželio 11 d. vykusioje konferencijoje skaitė pranešimą „Paulinas Kaluina – audimo raštų meistras“. Parengtą pranešimo medžiagą dar 2010 m. kovo 25 d. sudėstė į albumą „Paulinas Kaluina – audimo raštų meistras“, kurį padovanojo ir pačiam menininkui. Albume pateikti Paulino biografiniai duomenys, iliustruoti fotografijomis, audimo raštų piešiniais. Darbe akcentuojama, kad P. Kaluina – „audimo raštų kūrėjas, puoselėtojas, niekada neaudęs, apie audimą viską išmanė, viską mokėjo...“
O į konferenciją pakviestam Paulinui Kaluinai mokyklos direktorė B. Zaborskienė įteikė padėkos raštą už bendradarbiavimą rengiant konferenciją.
Nauji Paulino Kaluinos raštai, kita kūryba
Jei 2005 m. knygos pristatymo metu jau buvo nupieštų naujų audimo raštų ir jų skaičius išaugo iki 550, tai dabar jų sukurta 777: šešianyčiai, aštuonnyčiai, dešimtnyčiai.
Anot kūrėjo, iš vieno suvėrimo galima išausti keletą ar keliolika raštų variacijų.
P. Kaluina kreipėsi į Kupiškio merą Joną Jarutį, dėl naujos knygos išleidimo, deja, buvo pasakyta, kad nėra lėšų...
Be audimo raštų kūrimo P. Kaluina yra sukūręs – praplėtęs žinomus posmus apie du gaidelius, apie Velykas (prieš 3-4 metus pastarąjį, tik sutrumpintą, išspausdino „Kupiškėnų mintys“).
P. Kaluina saugo senus leidinius: žurnalą „Naujoji sodyba“ (1943), „Ūkininko patarėjas“. Remiantis pastaruoju praplėtė lentelę (metų skaičių), pagal kurią galima nustatyti, kokią savaitės dieną esi gimęs...
Įdomi asmenybė Paulinas Kaluina jėgos ir minčių kūrybingam darbui, kaip sakosi jis pats semiasi maldose, bažnyčioje...
P. Kaluinos kuriami audimo raštai unikalus atvejis Lietuvoje, liudijantis, kad kūrybingas žmogus įvairiai gali save realizuoti...
Reikia tikėtis, kad Paulino Kaluinos atliktas didžiulis unikalus darbas – audimo raštų piešiniai – nesiliks tik jo sąsiuviniuose, kad atsiras žmonių norinčių ir galinčių mecenuoti antrosios knygos leidybą.
Atgal
