Asmenybės
10 02. Žodis apie Vytautą Landsbergį
Aleksandras Šidlauskas
Lietuvos istorijoje nestokota asmenybių, kurios paliko ryškų pėdsaką įvairiose gyvenimo srityse. Nemažai reikėtų išvardinti pavardžių, kurias rasime visose enciklopedijose ir žinynuose. Vieni vyrai tapo karžygiais, narsiais kovotojais, kiti gi pasireiškė kūrybinėje ar visuomeninėje veikloje. Istorija jiems stato paminklus, įamžina jų gimtavietes, mini jubiliejines datas. Jų vardai suteikiami gatvėms, aikštėms, mokykloms, jų atvaizdai puikuojasi ant piniginių kupiūrų. Taip įamžinama praeitis, taip atsidėkojama už didžius darbus. Tarp tautos garsenybių nemažai yra ir moterų, kurios paprastai dažnai palieka savo vyrų šešėlyje.
Asmenybė – tai toks kiekvienos tautos žmogus, kuris savo įvairiopais talentais stiprina ir garsina gimtąjį kraštą, rodo pavyzdį jaunosioms kartoms, ugdo visuomeninius pradus, moderniomis idėjomis užkrečia amžininkus, tvirtina valstybės pamatus, tampa neginčijamu gyvenimo autoritetu.
Perverskime vieną naujosios Lietuvos istorijos puslapį ir stabtelkime ties iškiliausia dvidešimtojo amžiaus pabaigos asmenybe. Norisi keletą žodžių tarti apie profesorių muzikologą Vytautą Landsbergį, garsios ir Lietuvą garsinusios šeimos palikuonį. Svarbiausi šios asmenybės bruožai – gilus mąstymas ir įžvalgus matymas, įgimtas gyvenimo suvokimas ir prigimtas laiko susivokimas. Pirmiausia dera prisiminti jo darbus apie didįjį tautos genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Reta yra mokslininkų, kurie visą gyvenimą paskyrė vieno menininko gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimui. Visapusišką humanitarinį išsilavinimą įgijęs V. Landsbergis iškart atkreipė akis į gerokai sovietmečiu primirštą tapytoją ir kompozitorių. Padaryta be galo daug. Sukaupta gausi medžiaga iš archyvų ir M. K. Čiurlionio seserų, ji apibendrinta konferencijų pranešimuose, specialiuose leidiniuose. Subtiliai išstudijavęs menininko dailę ir muziką, jis padėjo tvirtus pamatus tolesnėms menotyrinėms įžvalgoms ir peržvalgoms. V. Landsbergio mokslinis žodis visuomet buvo įtaigus ir faktografiškas, eseistiškai skvarbus, moksliškai pagrįstas. Visa lydėjo intelektualumo atmosfera, kuri brandino ir mokslininką, o vėliau – ir politiką. Netikėtas profesoriaus posūkis nuo meno sdutijų prie aktyvios politikos vienus žmones pradžiugino ir suteikė daug vilties dėl rytdienos siekių, o kitus, niurzglius ir pavyduolius, netrukus papiktino. Tai išryškėjo priešrinkiminėse kampanijose, laikraštienoje, prosovietiniuose leidiniuose. Daugelį stebinte stebino naujojo Lietuvos politiko išmanumas, asmenybinis skvarbumas, žodžio jėga ir dvasinė ištvermė. Šio žmogaus niekuomet netuščiažodžiauta, bet įvykiai vertinti kritiškai ir rytdieniškai, gerai orientuotasi politikos tankmėse. Skaityti V. Landsbergio straipsnius, knygas, klausytis jo kalbų – tai mokytis gyvenimo išminties, ieškoti atsakymų į pačius sudėtingiausius gyvenimo klausimus. Ar daug rasime politikų (seimūnų, ministrų, politologų), kurių kalbos būtų tokios įžvalgios, stilistiškai šviežios, etiškai pakančios, leksiškai pilnavertės. V. Landsbergio publicistinis kalbėjimas persipina su prisiminimų srautais, o giliamintė sovietizmo kritika – tai tikro istoriko pastebėjimai. Ir rusų tautoje yra demokratų, kurie itin palankiai vertina V.Landsbergio politinį credo, ir Europos intelektualai yra gerai susipažinę su Lietuvos kova už laisvę ir nepriklausomybę. Tai yra akivaizdu. Vadinasi, net vienas žmogus politiniame gyvenime gali tapti visos tautos įvaizdžiu. Taip buvo Čekijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Savaime suprantama, kad kiekvienas žmogus turėjo ir turi įvairių charakterio bruožų, savitų politinių įžvalgų. Kartais ironiškas V. Landsbergio tonas sukeldavo nemąstančių žmonių pasipiktinimą, nors tas tonas niekuomet nebuvo piktybiškas, įžeidus ar atgrasus. Juk kiekvienas galvoja pagal savo proto galias, todėl šis Lietuvos politikas (vis dar yra) kritikuojamas piktdžiugiškai, nepakančiai ir itin žemažiūriškai. Antikos išminčiai yra seniai pastebėję, kad doras žmogus visuomet stengiasi įžvelgti gėrį žmoguje, o nedoras regi tiktai tamsiąsias gyvenimo puses. Būti politikoje – tai būti apšviestam iš visų pusių, tai būti savisaugiškai ištvermingu ir tolerantišku bet kokiai nuomonei. Ko jau ko, bet įžvalgų ir logiškų šiandienos ir rytdienos realių vizijų iš V. Landsbergio neatimti.
Pastaraisiais metais pasirodžiusios V. Landsbergio knygos atskleidžia Sąjūdžio ir posąjudinio laiko politinę situaciją, parodo originalų literatūrinės kūrybos talentą (eilėraščiai, miniatiūros, parodijos). Stilinga kalba, raiškus žodis ir nekasdieniškas mąstymas – tai vertina skaitytojas, rasdamas šiose knygose savojo pasaulio suprastį ir logišką atspindį. Istorija visuomet įvertina tas asmenybes, kurios buvo drąsios, mąstė nūdieniškai, būrė žmones ir telkė tautą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kas būtų Lietuva be M. Valančiaus ir S. Daukanto, be J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos, be A. Baranausko ir Maironio? Tai praėjusių amžių šviesuoliai, lietuviai patriotai. Kas yra ir bus Lietuva be Vytauto Landsbergio, taurios asmenybės, iškilaus politiko, kūrybingo žmogaus, įžvalgaus mąstytojo? Dabartis jau atsako, o istorija tai patvirtins.
Atgal
