Asmenybės
Istoriją dailės kalba kūręs skulptorius
Prisimintas Antano Aleksandravičiaus 125 gimtadienis
2011 01 18
Ona Mažeikienė
Antanas Aleksandravičius buvo vienas pirmųjų profesionaliosios tautinės patriotinės skulptūros pradininkų Lietuvoje. Gimęs gražiame Dainavos krašte, kuris išaugino nevieną mūzomis apdovanotą asmenybę (rašytoją, muziką, dailininką). Vienas jų - skulptorius Antanas Aleksandravičius.
Praėjusių metų gruodžio 3 d. buvo paminėtas skulptoriaus 125-sis gimtadienis. Minėjimas vyko Kaune, viešbučio konferencijų salėje. Vieta pasirinkta vykusiai: einant per kiemelį į konferencijų salę galėjome pasigrožėti vienu iš skulptoriaus kūrinių, „Švyturiu“, kitaip vadintu „Šviesos nešėja“ - 5 metrų aukščio žengianti moters figūra su fakelu iškeltoje rankoje ir knyga - kitoje. Skulptūra pastatyta ant „Spindulio“ spaustuvės šešių aukštų pastato. A.Aleksandravičiaus atminimą organizavo skulptoriaus dukra Ramunė Aleksandravičiūtė – Korsakienė. Ji iš originalių fotografijų buvo parengusi parodėlę: vienas stendas vizualiai supažindino su skulptoriaus gyvenimu, o antrasis – su jo kūryba. Manyčiau, kad dailininkas savo gausia ir įvairiapuse kūryba yra nusipelnęs būti prisimintas platesniu kultūros mastu. Deja! A. Aleksandravičiaus kūryba iki 190-jų metų buvo sakralinės bei patriotinės tematikos ir sovietmečiu netoleruota, netgi naikinta, o apie skulptorių tuo metu beveik nerašyta. Praėjo 40 metų nuo skulptoriaus mirties ir jaunesnės kartos gal nežino ar dar nesidomėjo?!
Minėjimas buvo nuoširdus, vyko kamerinėje aplinkoje. Skulptoriaus prisiminimo popietę pradėjo J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja - solistė Danguolė Galinauskienė, kurios skaidrus balsas (soprano) nuteikė šventiškai. Minėjimo dalyvius su dailininko kūryba supažindino šio straipsnelio autorė bei Miko ir
Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotoja Vida Bingelienė, kuri papasakojo, jog skulptoriaus 13 kūrinių yra saugoma ir jų muziejuje. Jausmingai gyvu žodžiu Tėvą - kaip skulptorių ir kaip žmogų - prisiminė dukra Ramunė. Skulptorius vedė artėdamas prie 60 metų, buvo labai rūpestingas, vaikus mylintis tėvas, suteikęs dukrai ir sūnui meno, istorijos žinių bei gyvenimiškų patarimų (Vesti garbaus amžiaus irgi gerai, jo vaikai yra dar žvalūs ir pajėgūs organizuoti Tėvo paminėjimus. Jie dabar yra panašus amžius, kai Tėvas vedė).
Apie skulptorių Antaną Aleksandravičių esu rašiusi (Ypatingai dėmesio verta dukros Ramunės Korsakienės knygelė „Ars longa, vita brevis“ -Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas, 2005 m.) Šia proga dar kartą priminsiu jo kūrybą. Meno mūza Antanukas buvo apdovanotas nuo mažens: piešė anglimi, kreida, kur galėjo ir ant ko galėjo, o iš molio lipdė įvairias figūrėles. Būsimasis skulptorius augo didelėje, dešimties vaikų šeimoje ir labai norėjo tapti dailininku. Dar vaikystėje mirus tėvams, vyresni jo broliai nesuprato jo gabumų menui ir norėjo palikti jį dirbti žemės ūkyje. Antanuko troškimą suprato tik brolio Aleksandro žmona Marija, kuri buvusi bajoraitė ir turėjusi didesnį supratimą apie meną. Ji nusprendė bent pradžiai Antanukui padėti ir nuvežė vaiką į Krosną pas bažnytinių skulptūrų ir reikmenų dailininką Matą Kasiulį, pas kurį jis mokėsi 2,5 metų, o už mokslą brolienė jam atsilygino 80-čia caro rublių. Toliau Antanui teko pačiam rūpintis mokslu ir pragyvenimu. Turėdamas menininko talentą ir laimei lėmus, galėjo dirbti su menu susijusiose įstaigose, o gaudamas užsakymų galėjo užsidirbti pragyvenimui.
A. Aleksandravičius mokėsi Varšuvoje, po to Čikagos dailės institute, kurį baigė 1911 m. Visur, kur bebūdamas, nesiliovė kūręs. Pirmasis lietuviškas jo meno kūrinys buvo (1908 m.) pirmojo autoriaus, lietuviškai parašiusio Lietuvos istoriją, Simono Daukanto bareljefas su išdrožtais klevo medžio rėmais. Ketvirtame kurse Aleksandravičiui buvo paskirta stipendija, bet už tai turėjo išdrožti didelius, meniškus medinius rėmus. Aleksandravičiaus buvo gabus studentas ir jo kūryba institute buvo įvertinta.
Baigęs studijas, jau labai pasiilgęs tėvynės, per Europą sugrįžo į Lietuvą. Aplankė gimines, pažįstamus, sukūrė jų bareljefus bei biustus. Pirmojo pasaulinio karo metais keletą kartų lankėsi Peterburge, ten dirbo ir dar tobulinasi skulptūros meno Dailės akademijoje. Peterburge iš beržo išdrožė reljefą - „Kristus alyvų darželyje“ ir medines skulptūras filosofiniais pavadinimais: „Mintis“ ir „Viltis“.
1913 metais A.Aleksandravičius Kaune su kun. Povilu Januševičium įsteigė Dailiųjų dirbinių dirbtuvę - mokyklą, buvo dirbtuvės vedėju ir mokytoju, dėstė - jo žodžiais tariant - „dailystę, drožinėjimą, piešimą, lipinimą ir liejimą”. Tuo metu sukūrė pedagogo Tomo Žilinsko, kompozitoriaus Stasio Šimkaus, kun. Kazimiero Prapuolenio, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto biustus, poeto kun. Maironio, kalbininko prof. Jauniaus bareljefus (po keletą variantų) bei pastarojo antkapinį paminklą Kauno kapinėse (1914), taip pat daugiau ar mažiau žinomų asmenų biustų ir bareljefų, o kun. A.Aleknai padarė ąžuolinį bufetą, su drožinėtais reljefiniais ornamentais. Aleksandravičius 1918 m. lankėsi Vilniuje, susipažino su dr. Jonu Basanavičium, sukūrė išraiškingą jo bareljefą, herbą Vytį.
Nuo 1919 metų skulptorius pastoviai apsigyveno Lietuvoje. Pradžioje - Marijampolėje ir mokytojavo gimnazijoje, dėstė piešimą. Per atostogas skulptorius, lankydamasis Kaune, sukūrė prezidento Antano Smetonos, kun. Juozo Vailokaičio, solisto Kipro Petrausko biustus ir bareljefus, Vinco Kudirkos bareljefą su himno tekstu ir kitų, o taip pat sukūrė keletą grupinių (2-6) figūrų skulptūrų eskizus: „Daina“, „Viltis“, „Alkani arai“. Pastaroji 4 figūrų: rusas, vokietis ir lenkas drasko mergaitės Lietuvos kūną ir aras įsiskverbė į širdį – reiškė Vilniaus krašto okupaciją.
1922 m. skulptorius pastoviai apsigyveno Kaune. XX a. 3– 4 dešimtmečiai patys kūrybingiausi skulptorius gyvenime. Šiais dešimtmečiais skulptoriaus kūryba be galo gausi. Jis sukūrė daugybę istorinių asmenų ir tuometinių veikėjų portretinių skulptūrų - biustų ir bareljefų: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių - Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto, prezidentų Antano Smetonos, Kazio Griniaus, inž. Petro Vileišio, dr. Jono Basanavičiaus, arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus, arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko, kun. Juozo Tumo-Vaižganto, poeto kun. Maironio, kompozitorių Miko Petrausko, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, dainininkų - solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos, Vladislovos Grigaitienės, aktoriaus Petro Kubertavičiaus, kalbininko Jono Jablonskio, spaudos darbuotojo Jono Kriaučiūno, mokyklų inspektoriaus, pedagogo Juozo Vokietaičio, keliautojo ir rašytojo Mato Šalčiaus, lakūnų Dariaus ir Girėno, karininko Antano Juozapavičiaus, generolo Jono Bulotos ir daugelio kitų. Visus sunku ir išvardinti (o kai kurių - po keletą variantų).
Antano Aleksandravičiaus kūrybos žanras buvo portretiniai biustai, bareljefai ir, žinoma, paminklai, kurių jis sukūrė keturiolika. Tai rašytojų, muzikų, pedagogų, kitų kultūros ir visuomenės žmonių paminklai, kurie buvo pastatyti kapinėse, jų gimtinėse ir kitose vietose: dr. Vincui Kudirkai Naumiesčio kapinėse (1919) ir Šakiuose (1928), kompozitoriui Česlovui Sasnauskui – pastatytas Valstybės teatro sodelyje, Kaune (1925); pedagogui Tomui Žilinskui Veiveriuose (1931); kalbininkui Kazimierui Jauniui Kaune, miesto sode; kunigui ir poetui Antanui Strazdui Kamajuose (iškilmingai atidengtas 1933 spalio 8 d.); dr. Jonui Basanavičiui Aukštojoje Panemunėje Kaune ir Birštone; Vytautui Didžiajam Vištytyje (yra sukūręs keletą Vytauto paminklo variantų).
1927 metais iškilmingai atidengtas jo sukurtas paminklas vysk. Motiejui Valančiui Varniuose. Sovietmečiu (apie 1951 m.) naktį paminklo skulptūrą aktyvistai nulupo ir pristatė į antrinių žaliavų punktą, kurio vedėjas Antanas Norkus, buvęs doras žmogus, supratęs jo vertę, skulptūrą paslėpė savo name po grindimis. Ilgai nežinota, kur skulptūra dingusi. Prasidėjus atgimimui (1988 m. liepos 23 d.) Valančiaus biustas atsirado. Ją bažnyčiai perdavė A.Norkaus sūnus ir nuo 1990 liepos 28 d. vysk. Motiejaus Valančiaus paminklas atstatytas.
A.Aleksandravičius sukūrė keletą paminklų Lietuvos nepriklausomybės kovoms atminti: skulptūrinė grupė „Garbė jums karžygiai”, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga sukūrė įspūdingą paminklą „Žuvusiems už nepriklausomybę” Alytui, vadintą „Laisvės angelu“. Sovietmečiu paminklas nugriautas. 1991 06 14 metais žmonių pamėgtas „Angelas“, remiantis nuotraukomis, atvirukais, atkurtas ir vėl stovi (atkūrė: architektas Jonas Meškelevičius, o bareljefus - J. Blažaitis).
Skulptorius yra nemažai sukūręs bažnyčioms: Kristaus, Švč. Mergelės Marijos bei kitų šventųjų statulų ir bareljefų - Švč. Panelės Marijos statulą Kybartų bažnyčiai, Vaikelio Jėzaus statulą Keturvalakių bažnyčiai ir kt. A.Aleksandravičius yra padaręs ir mažosios plastikos darbelių: dėžučių, peleninių, rašalinių. XX a. 4 – ame dešimt. A.Aleksandravičiaus išdrožė medinių, reljefinių, paspalvintų daugelio Lietuvos miestų ir miestelių herbų, „Dirvos” bendrovės bei Vytauto Didžiojo universiteto įvairių fakultetų emblemų.
Taigi skulptoriaus A.Aleksandravičiaus kūryba iki 1940-ųjų metų buvo sakralinės, tautinės ir patriotinės tematikos. Todėl ji sovietmečiu daugiausiai nukentėjo. „35 metų kūriniai - skulptūros darbai nuėjo velniop: grupinių - 8 vnt., figūrų – 21; biustų – 73; reljefų – 143. Iš viso 245 vnt.“ - rašė skulptorius atsiminimuose. Nors daug kūrinių buvo sunaikinta, bet dar daug jų saugo Lietuvos didieji muziejų, po vieną ar keletą kūrinių turi memorialiniai muziejai, privatūs asmenys, be abejo, jų yra ir JAV, Peterburge.
Karo, o ypač pokario metais Antano Aleksandravičiaus kūrybos tematika iš esmės pasikeitė. Reikėjo gyventi: drožė netgi meniškas moteriškas kurpaites, kūrė savo pažįstamų portretinius biustus, teko sukurti ir vieno kito „veikėjo“ atvaizdą, bet daugiau stengėsi kurti kultūros žmonių skulptūrinius biustus.
Skulptorius Aleksandravičius visą amžių iki gilios senatvės buvo nepaprasto darbštumo ir, pasak jo, „dar tvirtai laikė kaltą“. Yra suskaičiuota beveik pusdevinto šimto (842 vnt.) įvairių skulptūrinių darbų (be abejo, suskaičiuota ne viskas). Aleksandravičius savo kūrybą eksponavo parodose. Apie skulptoriaus kūrybą, jo rengtas parodas XX a. 3 – 4 dešimt. spaudoje buvo pakankamai daug rašyta.
Kalbant apie skulptorių kaip menininką tenka pasakyti, kad jis - natūralistas, realistas, akademinės mokyklos šalininkas ir nesiblaškė, ieškodamas naujovių. Skulptorius manė, kad Žmogus – dievo kūrinys - yra savaime gražus ir nereikia jo dailinti. Dirbo daug ir greitai. Daug kūrė iš natūros, o žymūs žmonės nelabai norėjo, neturėjo laiko pozuoti, tai irgi teko skubėti. Jo biustai yra daugiausia natūralaus dydžio, bet yra pusantro karto didesnių arba mažesnių. Skulptoriaus kurti portretai išore labai panašūs į kuriamą asmenį, su užimamų pareigų atributais. Ypatingai meniški jo kūriniai, drožti iš medžio. Antano Aleksandravičiaus portretinė kūryba - tikroviškas atvaizdas - labai plačiai buvo ir yra naudojama iliustruoti rašant apie vieną ar kitą asmenybę. Deja, dažnai nenurodytas kūrinio autorius.
Skulptorius Antanas Aleksandravičius rašė istoriją dailės kūrinių kalba. Jis savo kūryba formavo pilietinę visuomenę. Atmintis išblėsta, jeigu ji neprimenama vizualiais istorijos įvykių bei didžiavyrių meno kūriniais. Skulptorius buvo ne tik puikus sakralinės, tautinės, patriotinės skulptūros, herbų kūrėjas, bet ir savo Tėvynės patriotas. Galime didžiuotis jo vaizduojamuoju bei taikomuoju menu, ikonografine medžiaga (herbais, emblemomis), asmenybių bei istorinių įvykių vizualiu įamžinimu mene.
Atgal
