Asmenybės
09 21. Zakristijonas Paulinas Kaluina: iš Palaidžios į Skapiškį
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Netoli Kvetkų (Biržų r.) yra Palaidžios kaimas, susikūręs skirstantis į vienkiemius iš trijų (Pukių, Gintautų ir Devenių) kaimų. Pukių kaime gyveno Uršulė (mirė 1937 m. vasario 18 d.) ir Kazys (mirė 1944 m. vasario 9 d.) Kaluinos, išauginę 4 sūnus ir vieną dukrą: Povilą (1888–1963 02 14), Jurgį (miręs 1945 m. liepos 2 d.), Adolfą ir Viktorą bei Pauliną Lapėnienę.
Parodoje „Pažintis su Ukrainos kultūra“ Povilas Kaluina (kairėje) aptaria savo audimo raštus su skapiškėnu Povilu Puronu (dešinėje). Įdėkite vieną, kuri atrodys geresnė, tačiau labai reikėtų, kad matytųsi parodos eksponatų. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Iš penkių vaikų tik Povilas ir Paulina sukūrė šeimas. Adolfas ir Viktoras Kaluinos išvyko į Argentiną. Visi siekė gyventi vienoje vietoje, kad nereikėtų dalinti žemės: ką iš to nedidelio gabaliuko galėsi padaryti? Tad Adolfas su Viktoru prašė parūpinti pinigų kelionei į Argentiną, o Jurgis likosi nevedęs.
Jurgis mokėjo rašyti ir skaityti, pats išmoko groti – turėjo gerą klausą. Jis talkino broliui Povilui ūkyje: ardavo, dirbo kitus darbus. Su broliu ir jo šeima gražiai sutarė. Dar 1940 m. brolis Povilas jam nupirko dviratį – tuomet tai buvo reta ir vertinga dovana. Jurgiui sunegalavus, vežiojo pas gydytojus. Pandėlyje iš gydytojo išgirdo nemalonią žinią – broliui Jurgiui – vėžys...
Pauliana Kaluinaitė, ištekėjusi už našlio Lapėno, susilaukė trijų dukterų ir sūnaus (jis žuvo avarijoje). Visi Paulinos vaikai, kaip ir ji pati – jau Amžinybėje.
Kaluinų šeima apie 1927 metus (Paulinas dar nebuvo gimęs). Pirmoje eilėje iš kairės: Uršulė Kaluinienė (Paulino Kaluinos senelė), Kazys Kaluina (senelis), Akvilė Kaluinytė (sesuo), Kazė Krasauskytė –Kaluinienė (motina), Povilas Kaluina (tėvas), Jonas Kluina (brolis); Antroje eilėje iš kairės: Jurgis, Viktoras ir Adolfas Kaluinos (tėvo broliai)
Povilo Kaluinos ir Kazimieros Kraskauskytės šeima
Povilas Kaluina vedė Kazimierą Kraskauskytę (1897–1986 07 06) iš gretimo Mykoliškių kaimo (esančio jau Rokiškio rajone) ir susilaukė trijų vaikų: Akvilės (1921 11 08–2007 12 31), Jono (1923–1955 10 12) ir Paulino (gim. 1933 m. kovo 2 d.).
Akvilė ištekėjo už Jono Bickaus – jis atėjo užkuriomis iš Medikių kaimo (kaimo jau nebėra). Neilgai trukus šeima išsikėlė į Laukminiškį. Ten Akvilė, kaip ir Polaidžiuose, kolūkyje dirbo melžėja. Likusi našle, ištekėjo už Jono Varno iš Čypelių kaimo. Greitai nusipirko namus Švedukalnyje, o vėliau, juos pardavę – Skapiškyje Dariaus ir Girėno (Kalvarnikų) gatvėje. 1992 m. J. Varnui mirus, Akvilei nebepajėgiant, ją prižiūrėjo Kaušakiai, kuriems ji ir užrašė savo namą. Po Akvilės mirties, jos gryčioje apsigyveno Kaušakių sūnus Jonas.
Audimo raštų pavyzdys
Jonas Kaluina, baigęs 4 skyrius, dirbo „Medikių“ vėliau pavadinto „Kvetkų“ kolūkyje fermos vedėju. Šeimos nespėjo sukurti – žuvo jaunas.
Nors Kaluinų namas buvo nemažas, tačiau jie pasistatė naują dviejų galų gryčią į kurią įsikėlė 1939 m. Tėvas be žemės ūkio darbų namuose siūdavo batus, šio amato mokėsi Rygoje ir buvo išgarsėjęs kaip geras batsiuvys. Motina ir tėvas buvo šviesūs žmonės – mokėjo skaityti, domėjosi spauda. Namuose buvo skaitoma katalikiška spauda: „Lurdas“, „Saleziečių žinios“, „Ūkininko patarėjas“ ir kt., vaikams prenumeruodavo „Žvaigždutę“.
Paulinas Kaluina (dešinėje) aiškina savo sukurtus raštus Kazimierui Tamošiūnui (kairėje)
Paulino vaikystė ir jaunystė
1933 m. kovo 2 d. gimė Paulinas Kaluina. Jo krikšto tėvai: dėdė Jurgis Kaluina ir Valda Lapienytė (tetos Paulinos Kaluinaitės –Lapėnienės dukra). Pakrikštytas Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.
Kaluinai ūkyje laikė 4 karves, avių, kitų gyvulių. Karves Paulinas ganydavo kartu su seneliu, kuris jam išdroždavo dūdelių. Senelis ūkį buvo pavedęs sūnui Povilui ir į jo tvarką nesikišo. Visiems visko užteko, draugiškai dalindavosi, nebuvo skandalų. Nors dėdė Jurgis retsykiais paragavęs naminukės, grįžęs sakydavo: „Aš girtas“ ir eidavo miegoti, tačiau pamiegojus, jo vėl laukė ūkio darbai.
Paulinas prisimena, kad jam ganat gyvulius, avys nulindo į krūmus ir staiga, išbėgę iš krūmyno, puolė prie karvių. Paulinas žiūrėjo, kas čia darosi, ir tik pamatė pro jį pralekiantį vilką. Vaikas tiek išsigando, kad užsikirto kalba – priepuolių metu negali ištarti žodžio.
Paulinas mokėsi už kilometro nuo namų – Povilo Maleško žemėje (turėjo 100 ha) pastatytoje Dumblos kaimo mokykloje. Mokėsi žiemą, kai jau nebereikėdavo ganyti savo gyvulių. Į mokyklą eidavo ledu per Nemunėlį, o pavasarį, keliaudavo keturiais kilometrais toliau – per tiltą. Visus keturis skyrius (apie 30 mokinių) mokė mokytojas Čiurlys (vokiečių okupacijos metu), vėliau – kiti mokytojai. Paulinas sako, kad mokslas jam nesisekė, nors labai mėgo skaičiuoti, tačiau diktantus rašyti buvo labai sunku. Tad baigęs pradžios mokyklą, daugiau nebesimokė.
Kurį laiką Paulinas nešiojo paštą. Tačiau dėl pasikartojančių priepuolių kolūkis išduodavo biuletenius net pusei metų. Ne kartą priepuolių metu yra nualpęs. Jį gydė Pandėlyje (gydytojas Ignas Vaitoška), vėliau Biržuose. Net Vilniuje darė tyrimus, ieškodami ligos priežasčių. Apie 1972 m. po tyrimų Vilniuje, Biržų gydytojai pripažino antros grupės invalidumą. Kolūkio vadovybė jam leido užsiimti individualia veikla. Paulinas ėmėsi šaučiaus amato. Tačiau kiek leido sveikata, P. Kaluina aktyviai veikė ir invalidų draugijoje. Tą liudija 2003 m. gruodžio 3 d. iš Lietuvos invalidų draugijos Kupiškio skyriaus (pirmininkė Bronė Kaleinikovienė) gautas padėkos raštas: „Paulinui Kaluinai už aktyvų dalyvavimą skyriaus veikloje Lietuvos invalidų draugijos 15-mečio proga“.
Iš Palaidžios kaimo į Skapiškį.
Mirus motinai, Paulinas gimtuose namuose likosi vienas – kolūkis neįvedė elektros, be to, nuo Palaidžios iki parduotuvės Kvetkuose 6 km (iki Pandėlio 12 km), tad Paulinas 1987 m. Skapiškyje iš Elenos Merkienės, išsikeliančios į Klaipėdą, nusipirko namelį (Pandėlio gatvė Nr. 20), norėjo būti arčiau sesers. Ir jau 25 metai kaip Skapiškyje gyvenantis Paulinas Kaluina vis šaučiauja.
Į Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją klebonu atkėlus kun. Povilą Varžinską (1922 11 25–1948 12 19–2012 07 31) Paulinas Kaluina ėmėsi zakristijono pareigų, o 2005 m. šioms pareigoms atkėlus kleboną Zenoną Navicką, neatsisakydavo patalkinti (2012 m. į Skapiškį iš Dusetų Švč. Trejybės parapijos atkeltas kun. Salvijus Pranskūnas).
Tačiau svarbiausi zakristijono Paulino Kaluinos darbai – audimo raštų kūrimas.
Atgal
