Asmenybės
09 14. Laiko skraistę praskleidus...
Birutė Silevičienė
<text>1997 metais Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos šventė vyko Trakų pilyje. Suvažiavo iš visos Lietuvos LKRS nariai, svečiai, rėmėjai, Žemės ūkio ministerijos atstovai, Kultūros ministras Saulius Šaltenis.
Šventės "kaltininkas" buvo Petras Zablockas. Jis LKRS narys, buvęs politkalinys ir tremtinys. Jis tapo Žemės ūkio ministerijos laureatu už rinktinę "Po tuo dangum". Renginyje dalyvavo ir Petro Zablocko jaunystės, mokslo ir tremties draugas – Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Petrui Zablockui buvo uždėtas ąžuolo vainikas ir gyvų gėlių karūna, įteikta premija, diplomas, sveikintojų buvo daug. Visi laukė, ką pasakys Petro Zablocko draugas Monsinjoras K. Vasiliauskas. Monsinjoras nusišypsojo ir tarė: "Aš Tau, Petrai, jaunystėje nepavydėjau nei merginų dėmesio, nei sėkmės, bet baltai pavydėjau, kad Tu taip gražiai rašei."
Atminimui įteikė metrinį storą pieštuką ir sąsiuvinį: "Norėčiau, kad dar daug tokių gerų parašytum knygų", - palinkėjo Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Dar iki bendrų pietų buvo toli, bet prie manęs priėjo LKRS pirmininko žmona Pranutė Federavičienė kartu su Monsinjoru ir paprašė, kad pasirūpinčiau svečiu prie švediško stalo. Jis po Mišių tiesiai atvyko į renginį ir dar nieko neturėjęs burnoje.
Aš mielai sutikau Monsinjoru pasirūpinti. Mes kalbėjomės apie pusvalandį. Jam rūpėjo iš kokio esu krašto kilusi, kas yra mano tėvai, kur dirbu ir kokia mano šeima, ką esu parašiusi. Vos spėjau atsakyti į jo klausimus. Sužinojęs, kad gyvenu Vilniuje, pasakė: "Mes būtinai susitiksime ir ačiū, kad atvėrėte savo širdelę. Tokia mažytė likote be Tėvelio! Suprantu, ką teko išgyventi. Gyvenimas – žiaurus, laikykitės laikykitės, rašykite, tai padeda išgyventi kančias".
Antrasis susitikimas įvyko Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose. Jau buvau išleidusi dvi eilėraščių knygeles: "Gyvenime lieka tik tiek..." ir "Vingio šauksmas".
Petro Zablocko kraštiečiai buvo surengę Vilniuje jo gyvenimo ir kūrybos vakarą. Buvo pakviesti ir KRS nariai iš Vilniaus, dalyvavo KRS pirmininkas Kostas Federavičius, poetas, rašytojas Aleksandras Šidlauskas, skaitovė, aktorė Gražina Urbonaitė, P. Zablocko draugas Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Namuose užrašiau garbiems žmonėms: aktorei ir Monsinjorui knygas, ruošiausi prieš renginį ar po jo jiems įteikti.
Kai Monsinjoras atsigręžė į salę ir pastebėjo mane, jis priėjo ir pasakė: "Sakiau, kad susitiksime Vilniuje, štai ir vėl susitikome. O knygą ar išleidote?", - paklausė Monsinjoras.
Aš ištraukiau iš rankinės užrašytas knygas ir padaviau. Jis perskaitė mano dedikacijas, padėkojo ir pakvietė užeiti į svečius. Jam padėkojusi už gerą atmintį, kvietimą toliau dar kartą susitikti, jaučiausi laiminga.
Renginys, skirtas Petro Zablocko kūrybai, tęsėsi. Monsinjoras prisiminė tremtį, darbus Sibire ir visus vargus, negandas svetimoje žemėje. Prisiminė ir gautą trijų litrų stiklainį iš Lietuvos su medumi. Jį laikė kaip vaistą. Susirgus likimo broliams, duodavo karštos arbatos su medumi. Jį tausojo ligos atveju. Bet labai nustebo, kai grįžęs iš komandiruotės, rado medų tik stiklainio šonuose, medus buvo suvalgytas."Aš likimo broliams nieko ir nesakiau, gal jiems buvo čia sunkiau, kaip man", - sakė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Pasidžiaugė, kad Sibire yra suteikęs Krikšto sakramentą dviem vaikams. Nors nuo valdžios gavo pylos. Akmens anglies šachtos siaurame angos kamputyje turėjo įsirengęs altorėlį, kur laikydavo Šv. Mišias, išklausydavo ir išpažinčių. Metines šventes šventė su savo tautiečiais. Nebijojo sunkaus darbo nei miškuose, nei šachtos gilumoje. Nes ten buvo vieno likimo broliai lietuviai.
Vėliau mes su Monsinjoru K. Vasiliausku susitikome Šv. Mikalojaus bažnytėlės šventoriuje, Vilniuje. Mane einančių gatve jis pastebėjo ir pakvietė užeiti.
"Atleiskite, kad Jus nutariau sutrukdyti, bet, pamatęs gedulo rūbais vilkinčią, nutariau pasidomėti, kas nutiko Jums", - paaiškino Monsinjoras K. Vasiliauskas.
Sužinojęs, kad palaidojome sūnų, kuris žuvo autoavarijoje, užjautė. Kalbėjomės apie gyvenimą, kūrybą ir žmones.
Monsinjorui pasakiau, kad Jo vaikystės draugas Vytautas Paliukonis, man yra daug pasakojęs apie tremtį ir tremtyje buvo kartu. Sakiau: "Jūsų draugas norėtų, kad Jūs atvyktumėte į Troškūnus ir man užrašė adresą ir telefoną Jums perduoti". Aš išėmiau iš rankinės popieriaus lapą su adresu ir telefono numeriu. Monsinjoras jį įsidėjo į piniginę ir pasakė: "Būtinai aplankysiu ir paskambinsiu", o man padėkojo už rūpestį. "Oi, kiek daug turėtume apie ką pasikalbėti su Vytautu", - sakė Kazimieras Vasiliauskas.
Vėliau sužinojau, kad tremties draugai kalbėjosi telefonu. O ar buvo susitikę Troškūnuose – nežinau.
Šis trečias mano pokalbis su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, buvo paskutinis.
Norėjau dar jį aplankyti ligoninėje, bet nebespėjau...
Nuėjau atsisveikinti su šiuo puikiu pasaulinės šlovės Žmogumi, Jam mirus, nešina puokšte baltų rožių. Jis ilsėjosi ramus žvakių ir gėlių apsuptyje, o žmonės ėjo ir ėjo liedami ašaras, nešini baltas rožes, kalbėdami už Jo sielą maldas.
Tankiai Antakalnio kapinėse aplankome Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko amžino poilsio vietą, uždegame žvakutę, padedame gėlių.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Marija Blažaitytė man padovanojo savo eilėraščių knygą: "Šviesulys lange". Tuo pačiu pavadinimu yra jos parašytas eilėraštis Mons. K. Vasiliausko atminimui. Pateikiu jį Valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" skaitytojams.
Gilią prasmę įžiebęs gerumas
Šviesiu fakelu šildys ilgai.
Prie jo šonų prigludus, jauku mums, -
Tikrą veidą tada pamatai.
Tik širdy spindulys atsimušęs
Vis paklaus: kokį kelią renkies?
Ar tik lūpas tau virpina Mišios,
Ar meldies už kitus iš širdies?
Kas išliedino kardą taip kietą,
Kad gerumą nukirstų ilgam?
Nereikėtų dabar ieškot vietos,
Kur švieselė dar skuba langan.
Paskui stebis visi jį pamatę, -
Lyg visur būt tamsu virš takų.
Skleisti gėrį visiems būtų metas –
Kiekvienam – ir tarp savo vaikų.
