Asmenybės
08 31. Profesoriaus Vytauto Ilgūno 100-ąsias gimimo metines minint
Albinas Tamašauskas
Šių metų rugsėjo 7 d. profesoriui, habilituotam daktarui, , buvusiam žymiam sportininkui Vytautui Ilgūnui būtų sukakę 100 metų. Jis gimė 1912 m. Sankt Peterburge žymaus pedagogo ir su Levu Tolstojumi bendravusio visuomenės veikėjo Jono Ilgūno šeimoje. 1918 m., bėgant nuo Rusijoje siautusios bado grėsmės, Vytautas su mama atvyko į Kauną, o tėvą V. Kapsukas pasiuntė (1919) dirbti į Litbelo švietimo komisariatą Vilniuje. Iš čia tėvas slapta pabėgo į Kauną, kur rezidavo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, ir Švietimo ministerijoje įsidarbino vyriausiuoju buhalteriu. Čia dirbdamas tėvas suorganizavo Kauno Aukštesniąją Komercijos mokyklą, rašė ir leido vadovėlius.
Ilgunas - Prof. hab. dr., nusipelnęs mokslo veikėjas Vytautas Ilgūnas. Nuotrauka iš KTU Muziejaus fondų
1929 m. Vytautas Kaune baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją (komercijos skyrių) ir įstojo į Lietuvos universiteto Matematikos gamtos fakultetą. Pertraukęs studijas, 1935-1936 m. Lietuvos karo mokykloje aspirantu atliko karinę tarnybą ir įgijo atsargos jaun. leitenanto karinį laipsnį. Po to universitete išlaikė trūkstamus egzaminus, apgynė diplominį darbą ir 1938 m. tapo diplomuotu matematiku-fiziku. Studijų metu V. Ilgūnas dažnai buvo kviečiamas į Lietuvos futbolo bei ledo ritulio rinktines komandas. Lietuvos spalvas gynė Švedijoje, Lenkijoje, o 1938 m. dalyvavo pasaulio ledo ritulio pirmenybėse Čekoslovakijoje. Nuo 1939 m. perėjo dirbti į Karo meteorologijos tarnybą sinoptinio skyriaus vedėju su jaun. leitenanto kariniu laipsniu. Čia ir pradėjo mokslinę veiklą. Šios tarnybos viršininko majoro Vaivados pavedimu , jis pritaikė modernų oro prognozių metodą, pagrįstą frontine oro masių judėjimo analize, kuris buvo daug tikslesnis už lig tol Lietuvoje taikytą barografinį metodą. 1940 m. sovietiniai okupantai likvidavo Lietuvos kariuomenę ir iš 8-ių aviacijos eskadrilių pliko tik vieną. Pastaroji priklausė 29- jam nacionaliniam šaulių korpusui ir buvo dislokuota Ukmergėje. Jos meteorologijos stoties viršininku paskyrė V. Ilgūną su jaun. karo techniko laipsniu. Prasidėjus karui, pagal sovietinės karinės vadovybės įsakymą, V. Ilgūnas su dviem stoties darbuotojais sunkvežimiu išvyko Vilniaus link. Tačiau jo nuomone lietuvis vairuotojas sąmoningai sugadino mašinos sankabą ir jie liko Lietuvoje. Vokiečių okupacijos metu kurį laiką gyveno kaime, vėliau mokytojavo Kauno „ Saulės“ gimnazijoje, dirbo „Vilko“ fabrike cecho vedėju, o 1944 m. rudenėjant įsidarbino asistentu Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedroje. Iš čia grįžę sovietiniai okupantai, jį mobilizavo į sovietinę armiją ir pasiuntė į Gaižūnų poligone stovėjusį pėstininkų pulką būrio vado pareigoms. Apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje V. Ilgūnas autobiografijoje rašė: „... To pulko uždavinys buvo kaupti „patrankų mėsą“ (rezervą) frontui. Mano pareigos buvo labai kuklios: kas rytą, 6-tą valandą, su apatiniais rūbais išvesti būrį rytinei mankštai, o dieną apmokyti kareivius naudotis minosvaidžiu. Gailesčio buvo verti į vieną fligelį sugrūsti jauni niežuoti vyrai lietuviai. Jie buvo negydomi ir neapmokomi, bet laukiantys pasiuntimo į frontą. Pulko vadovybės nuomone jų gydymas būtų per brangus, esą geriausias „vaistas“ jiems bus frontas, kai iš 100 liks gyvų 10, tuomet ir gydymas bus pigesnis... 1944 m. gruodžio 30 d. iš Gaižūnų buvau išsiųstas į NKVD filtracinį – patikrinamąjį lagerį Padolsko mieste (Maskvos rajonas). Kažkodėl komandiruotė buvo pavadinta „pasitobulinimu“. Dėl to aš, kaip karininkas, atitinkamai pasiruošiau. Pasiėmiau spalvotų pieštukų rinkinį, milimetrinio popieriaus, kompasą, žibintuvėlį. Į Padolską, visa Lietuvos karininkų grupė(apie 30 žmonių) atvykome gruodžio 31 dienos naktį... Čia iš mūsų viską, net ir rankinius laikrodžius, atėmė. Lagerį dažnai lankydavo enkavedistai ir ką jie išsivesdavo, tas atgal nesugrįždavo... 1945 m. balandžio mėn. pradžioje mane, su visais kitais lietuviais karininkais, paskyrė į naujai formuojamą šturmbatalioną „savo kaltei krauju išpirkti“ ir karinį laipsnį pažemino iki eilinio. Batalioną sudarė apie 1000 žmonių. Oficialiai mus lietuvius kaltino gyvenus vokiečių okupuotoje teritorijoje nestojant į sovietinius partizanus. Kaip karininkai atsidūrė okupacijoje nebuvo gilinamasi. Prieš išsiunčiant į frontą visi karininkai būdavo perrengiami eilinių uniformomis, o karininkų rūbai konfiskuojami....“. Toliau autobiografijoje parašyta, kad po perengimo į eilinius batalioną išsiuntė į Liepojos frontą. Į paskyrimo vietą(netoli Mažeikių) batalionas atvyko 1945 m. gegužės 8 d., kuomet karas Europoje jau buvo pasibaigęs. Pagal sovietinius įstatymus šturmbatalione būtina buvo ištarnauti iki pirmo sužeidimo fronte, arba du mėnesius ne fronte. Deja, 29 karius lietuvius nedemobilizuojant palapinėse išlaikė iki gruodžio mėn., t.y. 7 mėnesius. Atvažiavusi komisija daugumą jų demobilizavo, grąžino turėtus karininkų laipsnius, tačiau keturis, tarp jų ir V. Ilgūną, persiuntė į Jelgavą ir paskyrė darbams į Karelijos miškuose formuojamą darbo batalioną. Dėl sovietinėje kariuomenėje bujojusios netvarkos išvykimas į Kareliją užtruko. Per tą laiką V. Ilgūną demobilizavo(1946 m.) paliekant eilinio kareivio laipsnį. Po demobilizacijos buvo priimtas į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedrą asistentu. Nuo 1948 m. universiteto Teorinės katedros vyr. dėstytojas.
Nuo 1953 m. prof. K. Baršausko aspirantas V. Ilgūnas intensyviai pradėjo dirbti mokslinį darbą ultragarsinės interferometrijos srityje. Jis plėtojo interferometrų teoriją ir su kolegomis tobulino bei kūrė naujus specialius labai tikslius interferometrus. 1957 m. jis apgynė disertaciją, už kurią jam suteikė fizikos-matematikos kandidato mokslinį laipsnį. Vėliau kartu su dideliu būriu savo aspirantų ultragarsiniais metodais tyrė vyksmus skysčiuose, jų mišiniuose, skystuose metaluose bei elektrolituose. Keliolikos metų intensyvių mokslinių tyrimų rezultatus 1972 m. apibendrino habilitacijos darbe „Teorija, metodika ir tam tikri ultragarso interferometrų panaudojimo atvejai skysčiams tirti“. Už jį 1976 m. jam suteikė mokslinį profesoriaus vardą. Profesoriaus mokyklos mokslinius darbus gerai vertino Sovietų Sąjungos, JAV ir kitų užsienio valstybių mokslininkai. Nuo 1987 m iki išėjimo į pensiją(1992 ) jis Fizikos katedros profesorius konsultantas. Prof. Vytautas Ilgūnas mirė 1999 m. kovo mėn. 6 d. Palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinėse.
Dirbdamas per 50 metų aukštojoje mokykloje, prof. V. Ilgūnas atliko didžiulį mokslinį , metodinį, organizacinį ir leidybos darbą.1961-1965 m. jis vadovavo KPI Teorinės mechanikos, 1965-1971 m. –Fizikos katedroms. Pastarajai vadovauta vykstant Studentų gatvėje naujų rūmų statybos ir į juos persikėlimo laikotarpiu. Per tą laiką visose katedros veiklos srityse vyko ženklūs teigiami pokyčiai. Labai pasikeitė laboratorijos ir demonstracinis kabinetas. Katedros vedėjui asmeniniu pavyzdžiu ir administracine tvarka skatinant dirbti mokslinį darbą išaugo apgintų disertacijų skaičius. Tuomet ir vėliau jam vadovaujant penkiolika aspirantų bei dėstytojų apgynė disertacijas. Jis buvo ilgametis prof. K. Baršausko probleminės ultragarso laboratorijos mokslinis vadovas, mokslo darbų leidinio „Ultragarsas“ atsakingasis redaktorius(1969-1985),SSRS Mokslų akademijos leidinio „Akustičeskkij žurnal“ recenzentas, sąjunginės probleminės mokslinės tarybos „Ultragarsas“ narys, respublikinės mokslinės tarybos „Ultragarso fizika ir technika“ pirmininkas, 3 specializuotų disertacijų gynimo tarybų narys, monografijos „Ultragarsiniai interferometrai“ bendraautoris, per 250-ies mokslinių darbų ir 14- os išradimų iš ultraakustinių keitiklių bei matuoklių srities autorius, respublikinės mokslo ir technikos premijos laureatas(1969). Jis į lietuvių kalbą vertė fizikos vadovėlius, rašė laboratorinių darbų aprašymus ir aktyviai dalyvavo Fizikos katedros leidybos darbe.
V. Ilgūno tėvas, būdamas L. Tolstojaus pažiūrų įtakoje, vaikus auklėjo tolerancijos ir pacifistinėje dvasioje. Matyt dėl to Vytautui tos vertybės buvo įgimtos ir jis pasižymėjo labai aukšta vidine kultūra, dėmesingumu. Jis pagarbiai elgėsi su visais dėstytojais, studentais ir apskritai žmonėmis. Mirus rektoriui Kazimierui Baršauskui pasikeitė rektorius. Kitais kriterijais vadovaujantis buvo parenkama fakultetų ir katedrų vadovybė. Tuomet V. Ilgūnui buvo visiškai nepriimtina kai kurių jų arogancija, o ypač ideologinio aktyvo vykdytas dėstytojų, darbuotojų ir studentų ideologinis prievartavimas bei diskriminacija. Vien ko verta buvo asmenybės žlugdymui skirta partinių ideologų plačiai vartota garsioji „kritikos ir savikritikos“ doktrina. Dėl to jis kritiškai vertino tuometinės instituto vadovybės ir partinio aktyvo kai kuriuos veiksmus. Už tat jų jis nebuvo mėgstamas , dažnai net ignoruojamas. Pavyzdžiui baigdamas Fizikos katedros vedėjo kadenciją(1971) jis užbaigė habilitacinį darbą. Neatsižvelgdamas į tai rektorius jam įsakmiai nurodė nerašyti pareiškimo kitai kadencijai, nors kito tokios aukštos kvalifikacijos asmens katedroje nebuvo.Net ir turint asmeninį pakvietimą jo sovietmečiu neišleisdavo į užsienyje vykstančias mokslines konferencijas. Vis dėlto 1976 m. už nuopelnus vystant mokslą ir vaisingą pedagoginį darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą jam suteikė LSSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardą.
