Asmenybės
08 11. Su kraite, pilna gražių vaisių
Kalbininkui prof. habil. dr. Vitui Labučiui - 80
Aldona Paulauskienė, Ipolitas Ledas,
Arnoldas Piročkinas, Mindaugas Tamošiūnas
Mielasis ir brangusis bičiuli ir bendražygi Vitai! Rugpjūčio 12 dieną šventi savo 80 metų sukaktį. Tokia sukaktis neišvengiamai kelia įvairių įvairiausių minčių ir troškimų. Tarp jų gal net fantastinį norą turėti „laiko mašiną“, kuri atsuktų Tau išgyventus metus, kad pažvelgtum į juos iš pasiektos aukštumos. Tada ir mes pasisiūlytume palydėti Tave šioje peržiūroje.
Gimei nedideliame Liūliškio kaimelyje, kuris vienu galu nutįsęs beveik iki Daukšių bažnytkaimio. O į rytus nuo gimtosios sodybos plyti garsusis Žuvintas, supamas didžiausių Lietuvos pelkių -palių. Tai kraštas, gaubiamas gausybės legendų ir pasakojimų apie ūkuose skendinčią praeitį. Palių padavimai įkvėpė Tavo netolimą kaimyną Kazį Borutą (iki Kolūkų kaimo bene dešimtis km) sukurti „Baltaragio malūną“. Neabejotina, kad ilgesinga gamtos ir legendų samplaika bus atsiliepusi ir Tavo dvasioje, kuri daugiausia buvo brandinama tos pačios nuotaikos išugdytos šeimos – tėvų, brolių ir sesers. Dvasinis ryšys su šeima, su kiekvienu jos nariu lydi tave visą gyvenimą.
Tavo mokslų kelias prasidėjo 1939 m. Daukšių pradinėje mokykloje. Po jos keliavai už 8 km į Gudelių progimnaziją. Ją baigęs 1948 m., atsidūrei Marijampolėje, buvusioje Rygiškių Jono gimnazijoje, kuri, jau likusi be savo didžiojo auklėtinio vardo, po poros metų virto Marijampolės I vidurine mokykla. Ją 1952 m. pavasarį ir baigei. Tačiau mokykla tebealsavo žymiųjų auklėtinių -Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio, Prano Mašioto, Vinco Mykolaičio–Putino ir kitų dvasia. Kad ir bijota viešai minėti, jog šią mokyklą buvo baigęs Kazys Grinius, Matas Bagdonas, keli Matulaičiai, tuo labiau arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, vyskupai Justinas Staugaitis ir Vincentas Borisevičius, tikriausiai apie juos taip pat ką ne ką buvo girdėję Tavo mokslo draugai. Taigi šie vardai marijampoliškiams diegė pagarbą Lietuvos istorijai, lietuvių kalbai ir literatūrai. Tad visai nenuostabu, kad nemaža pačių gerųjų Tavo amžininkų rinkdavosi vėliau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete ar pedagoginiame institute.
Ir Tu, baigęs slopinamų garbingų tradicijų vidurinę mokyklą, įstojai kartu su keliais draugais į senąjį Vilniaus universitetą lietuvių kalbos ir literatūros studijuoti. Tavo studijų metai buvo palyginti laimingi: po Stalino mirties lyg ir atlėgo visokių represijų grėsmė. Universiteto dėstytojai, jau išsiauginę sparnus aukštam skrydžiui, vienas po kito gynė mokslų kandidato laipsnio ( dabar – daktaro) disertacijas -mokslinės brandos požymis. 1953 m. jas apgynė Jurgis Lebedys ir Jonas Palionis, 1955 m. – Meilė Lukšienė, Adolfas Sprindis ir Zigmas Zinkevičius, 1956 m. – Vytautas Mažiulis, Juozas Pikčilingis ir Vincas Urbutis, o 1957 m. Vanda Zaborskaitė ir Donatas Sauka. Jie savo studentams turėjo ką pasakyti ir svarbiausia -galėjo sakyti per daug nesivaržydami: partinis apynasris šiek tiek palaisvėjo. Tas laisvės jausmas truko ne taip ilgai, bet per visus Tavo studijų metus.
Pats sėkmingai studijavai, laiko veltui neleidai. Todėl buvai pakviestas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Per devynerius čia darbo metus išėjai naują mokyklą. 1959–1962 m., gavęs iš Instituto teisę rengti mokslų kandidato disertaciją, sėkmingai ją parašei ir apgynei. Tačiau, matyt, Tavęs netenkino tylus darbas Instituto kabinete, ir 1966 m., gavęs kvietimą, tapai Vilniaus universiteto darbuotoju. Šešerius metus darbavaisi jo Kauno vakarinio fakulteto vyr. dėstytoju, o 1968-1972 m. vadovavai šio fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedrai. Iš Kauno grįžai į Vilnių – tapai VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentu. Čia 1994 m. apgynei habilituoto daktaro disertaciją. Turinčiam šį aukščiausią mokslinį laipsnį, 1996 m. Tau suteikiamas profesoriaus mokslinis vardas. Beje, kelerius metus (1994-1997) talkinai dar Vilniaus pedagoginio universiteto lituanistams. 2001 m. liepą oficialiai išėjai į „užtarnautą poilsį“, bet juo mažai naudojaisi: tapai dirbančiu pensininku. Dar gerą dešimtmetį, dirbdamas kasmet pagal pratęsiamas sutartis, buvai aktyvus ir naudingas universiteto Lietuvių kalbos katedros narys. Taip susiklostė likimas, kad su žiluoju Vilniaus universitetu buvo susiję per 50 Tavo gyvenimo metų.
Tavo „etatinį“ darbą visą laiką ir visur lydėjo vaisinga mokslinė ir visuomeninė veikla. Jai apibūdinti mums „laiko mašinos“ jau nereikia: ji vyko mūsų akyse ir paliko ryškų indėlį lietuvių kalbos moksle.
Mokslinio darbo pradmenų įsigijai studijų metais universitete, ypač kai įsitraukei į lietuvių kalbos būrelio veiklą. Universitetą baigei apgynęs pradėjusio energingai plėšti stilistikos dirvonus dėstytojo Juozo Pikčilingio vadovaujamą diplominį darbą. Jo tema pasirodė tokia perspektyvi, kad ją nagrinėjai bene dar 10 metų institute. Ilgamečiai tyrimai ir apmąstymai buvo apibendrinti mokslų kandidato disertacijoje „Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės“ (1965 m.).
Atėjęs į Vilniaus universitetą, iš morfologijos peršokai į sintaksę. Ši kalbos sritis Tavo tyrėjo talentui atvėrė ypač plačias perspektyvas, ir Tu jomis sėkmingai pasinaudojai. Tai, ko gero, svariausia Tavo mokslinės veiklos dalis. Iš visų Tavo sintaksinių rašinių visų pirma kaip solidžiausia minėtina dviem dalimis 1994 m. išleista „Lietuvių kalbos sintaksė“. Darbas pažiūrėti kuklus, bet susipažinęs įsitikini, kad labai svarus. Jis leidžia tvirtinti Patį esant vieną geriausių lietuvių kalbotyroje sintaksės teoretikų. Šiuo metu, kai neturim doc. Jono Balkevičiaus, gal ir geriausias. Sintaksės vertę patvirtina du faktai. Ji 1994 m. apginta kaip habilituoto daktaro disertacija. Antra, jos vertę rodo tai, kad sulaukė dar dviejų leidimų: 1998 ir 2002 m. (juose abi dalys sujungtos). Lietuvių kalbotyroje neturime daug darbų, išleistų per trumpą laiką tris kartus. Apie jos antrąjį leidimą žinomas pedagogas ir kalbininkas Bronius Dobrovolskis yra padręs tokią išvadą: „Apžvelgtoji „Lietuvių kalbos sintaksė“ parašyta įžvalgaus ir patyrusio kalbininko. Kaip reta kas prof. Labutis geba pamatyti ne tik sintaksės faktų ir reiškinių įvairovę, bet ir subtilius sintaksės reiškinių atspalvius, iš visų pusių apžvelgti, kelti ir spręsti šios įnoringos gramatikos dalies ir praktinius klausimus. Dažniausiai tų sprendimų randama ne vienas“ (Gimtoji kalba, 1999, Nr. 12 (390), p. 11).
„Lietuvių kalbos sintaksės“ nuostatos, pritaikytos studentų poreikiams, taip pat ryškėja dviem knygutėmis išleistose „Lietuvių kalbos sintaksės pratybose“ (1998 ir 2000).
Trečias labai platus ir vertingas Tavo, mielasis Vitai, kalbinės veiklos baras – kalbos kultūra. Ši kalbotyros šaka glaudžiai susijusi ir su morfologija, ir su sintakse, taip pat su leksikologija, žodžių daryba, stilistika. Kalbos kultūros srities darbai yra tarsi šių ir kitų teorinių kalbotyros šakų pritaikymas kasdienio visuomenės gyvenimo poreikiams. Čia ypač vertėtų pažymėti Tavo, mielasis Vitai, svarų prisidėjimą prie kalbos kultūrai bolševikmečiu labai pravertusio kolektyvinio leidinio -„Kalbos praktikos patarimai“ (1976 ir 1985 m. leidimai). Ši knyga, sulaukusi atgarsių ne tik lietuvių, bet ir latvių spaudoje, veiksmingai stiprino mūsų bendrinę kalbą. Antrajame knygos leidime Tau priklauso 74 puslapiai teksto, bet tai toli gražu ne matas, nusakantis įdėto darbo apimtį. Daug Tavo pastangų slypi ir kolegų tekstuose.
Morfologija, sintaksė, kalbos kultūra, darbas institute ir universitete lenkė Tave domėtis leksika (terminologija, onomastika), teksto lingvistika ir funkcine gramatika. Pastarosios dvi sritys visai naujos kalbos moksle. Tad čia esi vienas iš pionierių Lietuvoje. Prie viso to pridėkime gana aktyvų dalyvavimą kalbos publicistikoje. Negalima nutylėti, kad, brangindamas savo kraštą, esi skyręs dėmesio ir jam. Esi rašęs apie Daukšių pavardes, išleidai net „Daukšių krašto žodyną“. Pastaruoju metu šis dėmesys dar sustiprėjo. Daug laiko ir jėgų atidavei tirdamas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje akad. Filipo Fortunatovo Triobiškių kaime (netoli Liudvinavo, taigi ne per toli nuo Liūliškio) užrašytas dainas. Neleidi užmiršti iš Daukšių kilusio pedagogo ir kalbininko Juozo Lazausko. Su įdomumu skaitome naujausią Tavo rašinį – atsiminimus „Treji pokario metai Gudelių progimnazijoje“ „Gimtajame žodyje“ (2012, Nr. 7). Šie rašiniai -tai kilnus atsidėkojimas gimtinei. Didelis susirūpinimas lietuvių kalbos likimu atsiskleidžia Tavo įspūdingame rašinyje „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“ (Lietuvos Aidas, 2011, Nr. 184-186, 196-198).
Visų Tavo darbų neįmanoma čia suminėti: jų ir nermaža, ir keliančių visokių minčių. Tačiau Pats kartais pasikuklini ir pasiguodi maža nuveikęs. Iš tiesų turime ypač produktyvių kalbininkų. Bet kur kas daugiau suskaičiuosime tokių, kuriuos esi gerokai aplenkęs. O kad Tavo darbų kiekis atsiliko nuo norų, ketinimų, tam juk būta visokių priežasčių. Visų pirma vis dėlto sunku suderinti pedagoginį darbą, kuriam buvai atsidėjęs visa širdimi, su moksliniais tyrimais. O ir kasdienis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: pritrūkdavo ir sveikatėlės, iš vagos išmušdavo ir visokios netektys.
Tačiau Tu atlaikei visas negandas: nepavirtai niurzgaliu ir užsidariusiu tarp keturių sienų atsiskyrėliu. Nesvetimas Tau mėgavimasis gyvenimu. Daug kas nustebs sužinojęs Tave esant aistringą futbolo ir krepšinio mėgėją, galintį iki paryčių prie televizoriaus ekrano jaudintis dėl mūsų komandų, žaidžiančių lemiamas rugtynes kokioje Turkijoje, Ispanijoje ar Venesueloje. Kadaise, kai Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda kaip lygi varžovė rungėsi su proteguojamomis Maskvos ir Leningrado komandomis, per kiekvienas rungtynes kiurksodavai stadione. Tad galėtume pritaikyti Tau seną lotynišką posakį: Homo sum, et nihil humani a me alienus puto!(Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man artima).
Mielasis Vitai!Aštuonių dešimčių metų dieną sutinki su kraite, pilna gražių vaisių. Gali tuo pagrįstai džiaugtis. Kartu džiaugiamės ir mes, taip pat džiaugiasi Tavo bendradarbiai, mokslo draugai, buvę studentai. Kraitėje dar yra vietos: per likusį laiką, kurį dovanos Tau likimas, nepaleisdamas iš rankos plunksnos, papildyk ją naujais darbais. Tegul būsimieji metai būna Tau šviesūs ir džiaugsmingi!
Atgal
